Profesionalaus Lietuvos operos teatro amžius, kitaip tariant, visas šimtmetis (1920-2020), skatina atsigręžti ir bent atskirais aspektais įvertinti šio žanro nueitą kelią mūsų scenoje. Profesionali opera, tarpukariu savo gyvavimą pradėjusi Kaune - tuometinėje laikinojoje sostinėje, vėliau, žinoma, persikėlė į atgautą sostinę Vilnių, nes Operos teatras visais laikais suvoktas kaip valstybinės reikšmės objektas. Dabar tai - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras - didžiausia šalies scena. Šiandienis šio teatro statusas, jo naujos kūrybinės kryptys renčiamos ant šimtametės patirties polių ir kartkartėmis vis ataidinčių tradicijų. Kokio repertuaro būta per prabėgusį profesionalaus Lietuvos operos teatro amžių? Ar tikrai dominavo itališkoji opera? Kur link suka Lietuvos opera, tikėkimės, pradėdama naują savo gyvavimo šimtmetį? Šiuos ir kitus klausimus operos repertuaro politikos tyrime mėgino išsiaiškinti teatrologė, operos kritikė Rima JŪRAITĖ.
2020 metų gruodžio 31 dieną Lietuvos teatrai operos jubiliejų pasitiko tyliai - tuščiomis žiūrovų salėmis ir nuleistomis uždangomis. Profesionalios operos kelias šalyje prasidėjo lygiai prieš šimtmetį nuo Giuseppe ´ s Verdi „Traviatos“, - skambant šiai operai ir turėjo būti atšvęstas. Grąžinti kone devynis dešimtmečius gyvavusią ir vėliau nutrūkusią tradiciją - Naujuosius metus teatre pasitikti su „taure linksmybių“ ir „Traviata“ - žadėjo būti ne tik jubiliejinis gestas, bet kartu ir vėl atgimstančio ritualo pradžia. Tam rengtasi ne vienerius metus, tačiau pandemija ir gyvenimas karantino sąlygomis uždarė scenas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O tų „Traviatų“ buvo suplanuota mažiausiai trys: klasikinius pastatymus rengė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Kauno valstybinis muzikinis teatras; be to, savąją repliką verdiškajai „Traviatai“ ir jos įvaizdžiui Lietuvoje ruošėsi pareikšti „Operomanijos“ prodiusuojami naujosios operos kūrėjai - regis, tai būtų buvusi jau naujojo šimtmečio interpretacija. Visa tai tikriausiai dar pamatysime ir reflektuosime vėliau.
Pradžių pradžia
Lietuvos operos scena neoficialia „Traviatos“ ambasadore pasauliniame šio žanro kontekste tapo iš dalies atsitiktinai. 1920-ųjų Naujametėse išvakarėse galėjo skambėti ir rusų operos klasika (Antono Rubinšteino „Demonas“ arba Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), ir Verdi „Rigoletas“, - šios operos viena po kitos buvo pastatytos pirmaisiais teatro gyvavimo metais. „Traviatos“ pasirinkimą lėmė objektyvios priežastys - pirmieji lietuvių kūrėjų ir atlikėjų žingsniai steigiant profesionalų operos teatrą buvo tuo pat metu ir ryžtingi, ir kuklūs. Stigo ne tik lėšų, bet ir žmogiškųjų resursų, operai būtino viso būrio kompetentingų savo srities profesionalų. Be to, „Traviatoje“ - gal ir ne ypač šventiškoje ir metų pabaigtuvėms tinkamo siužeto operoje - pagrindinių vaidmenų, tad ir su dideliais vokaliniais iššūkiais susiduriančių solistų, tebuvo trys. Vis dėlto ne solistai buvo kebliausia operos žanre mažai tepatyrusios kūrybinės komandos grandis. Todėl ne veltui tenoras Kipras Petrauskas, jau įgijęs solidžios patirties Sankt Peterburgo (tuometinio Petrogrado) Marijos teatre, tapo ne tik pirmosios lietuvių „Traviatos“ Alfredu, jis - ir neoficialus šio pastatymo „režisierius“ (nors istoriniai šaltiniai nurodo, kad režisierius - Konstantinas Glinskis), ir netgi „choreografas“. Pirmuosiuose spektakliuose būta įvairių kuriozų, bet dar daugiau - entuziastingo susitelkimo, ir profesionalaus Lietuvos operos teatro kūrėjai netrukus ambicingai ėmėsi formuoti repertuarą.
Šimtmečio summa
Per šimtą metų ne tik teatrų pavadinimus, bet ir pačius teatrus, tad ir scenas (netgi miestus) keitusiame profesionaliame Lietuvos operos teatre pristatytos 305 operų ir kitų muzikos teatro inscenizacijų bei koncertinių atlikimų premjeros. Vadinasi, vidutiniškai po tris premjeras per metus (svarbu pažymėti, kad dėl Antrojo pasaulinio karo ir politinių aplinkybių, ligi tol net ir per suirutę rengęs spektaklius, 1945-1946 metais teatras buvo priverstas nuleisti scenos uždangą). Tame neramiame pirmųjų dviejų teatro dešimtmečių gyvavimo laikotarpyje būta ir išskirtinio produktyvumo metų. 1931-aisiais teatras pristatė net 11 operų premjerų. Didžiuma jų įvyko po sezono pabaigoje (1931-ųjų gegužės 14 dieną) teatrą nusiaubusio gaisro, kurio metu smarkiai nukentėjo tame pačiame pastate sandėliuotos spektaklių dekoracijos. Todėl tais metais net septynios premjeros surengtos rudens sezone: vis nauji pastatymai sceną išvysdavo kas keletą savaičių - dauguma kūrinių atkurti iš „sudegusio repertuaro“, tačiau pasitelkiant jau kitus režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkus, kartais ir naujus dirigentus, užtat traktuojami kaip premjeros.
Kalbėti apie statistinio operos teatro sezono ar vienerių metų teatro veiklos laikotarpio vaizdą - sudėtinga, nes tokioms įžvalgoms šimtmečio imtìs yra pernelyg plati, nulemta labai skirtingų šalies istorijos laikotarpių, ekonominių krizių, konkrečių (kartais net visiškai asmeninių) besikeičiančios teatro vadovybės repertuaro politikos formavimo vizijų. Taigi trys keturios operų ir muzikos teatro inscenizacijų premjeros per metus yra tipinė teatro programa vėlesniais jo gyvavimo metais, pradedant trečiuoju veiklos dešimtmečiu, t. y. maždaug nuo 1940-ųjų. Nors net ir visai neseniai, jau šiame amžiuje, dabartiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) - didžiausioje ir valstybiniu mastu svarbiausioje šalies operos scenoje - būta ir tikrų „sausros“ metų, kai įvykdavo tik viena operos premjera.
Svarbu pažymėti, kad svarią dalį premjerinio repertuaro per prabėgusį šimtmetį sudarė vis pakartotinai statomi tų pačių pavadinimų kūriniai. Net dešimt kartų, dažniausiai Naujųjų metų išvakarėse, publika buvo kviečiama į „Traviatos“ premjeras, todėl dar 2020-ųjų rudenį pradėta repetuoti, bet Naujametę naktį taip ir nesuskambėjusioji - būtų buvusi jau vienuolikta „Traviata“ profesionalios Lietuvos operos istorijoje. Su šia Verdi opera Lietuvos scenoje varžytis galėjo nebent tik Rubinšteino „Demonas“, statytas net devynis kartus; mūsų šalies scenoje savo aukso amžių ši opera išgyveno pirmaisiais trim teatro veiklos dešimtmečiais (aštuoni iš devynių „Demono“ pastatymų įvyko 1921-1949 metais). Tiesa, ne visada šie rašytinės operos istorijos puslapiuose[1] premjeromis įvardyti pastatymai buvo originalūs visu šimtu procentų. Žvelgiant į kūrėjų pavardes galima daryti prielaidą, jog dažniau tai buvo vienos iš spektaklio dalių - muzikinės arba vizualiosios interpretacijos - atnaujinimas: kartais pastatymo kūrėjų sąraše keisdavosi vien dirigento arba tik kostiumų autoriaus pavardė.
Tarp šimtmečio populiariausių, t. y. daugiausia kartų Lietuvoje statytų operų - daugybė kūrinių: „Faustas“ (8), „Eugenijus Oneginas“ (8), „Karmen“ (8), „Rigoletas“ (7), „Sevilijos kirpėjas“ (7), „Aida“ (6), „Toska“ (6), „Kaimo garbė“ (5), „Kaukių balius“ (5), „Pikų dama“ (5), „Hofmano pasakos“ (5), „Bohema“ (5), „Madam Baterflai“ (5), „Otelas“ (5) ir kt. Besidžiaugiant garsių, chrestomatinių šio žanro veikalų gausa tenka pripažinti, kad nuolat repertuare besisukančios tų pačių pavadinimų operos liudija ir gana monotonišką, vienpusišką, rutininę didžiosios šimtmečio dalies panoramą. Kartu nemaža dalis šių operų yra ir publikos - ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje - favoritės. Visų laikų populiariausių operų TOP-10[2] figūruoja ir Lietuvoje pastatymų skaičiumi lyderiaujanti „Traviata“, taip pat jau minėtos operos: „Karmen“, „Bohema“, „Toska“, „Rigoletas“, „Sevilijos kirpėjas“, „Madam Baterflai“.
Įdomioji statistika
Analizuojant Lietuvos profesionalios operos šimtmečio panoramą ir pasitelkiant statistikos metodą galimi kuo įvairiausi pjūviai. Dabartinio LNOBT nuostatose teatro paskirtis apibrėžiama taip: tai yra įstaiga, kuri siekia „savo kūrybine veikla pristatyti visuomenei iškiliausius nacionalinius bei užsienio operos, baleto ir muzikos meno pasiekimus, reprezentuoti aukštos meninės vertės kūrybą, formuoti Lietuvos kultūros įvaizdį, nuosekliai plėtoti tarptautinę kūrybinę partnerystę“[3]. Todėl šioje publikacijoje pasirinkti tie trys tyrimo aspektai, kurie atskleidžia esmines operos repertuaro formavimo politikos gaires ir leidžia daryti įžvalgas plačioje šimto metų imtyje: 1) muzikos teatro žanrų pasirinkimas (žr. pav. 1); 2) kūrinių, atliepiančių skirtingų epochų muzikos kalbą, skaičiaus pasiskirstymas (žr. pav. 2); 3) kūrinių įvairovė, pristatant lietuvių ir užsienio kompozitorių darbus, remiantis kūrinio kalbiniu (bet nebūtinai sutampančiu su jo kilme) aspektu (žr. pav. 3).
Opera ir kiti žanrai. Tradiciškai valstybinio ir kartu pagrindinio, didžiausio operos teatro šalyje statusą turinčios įstaigos (čia remiamasi europiniu kontekstu), formuodamos repertuarą, kaip tik ir koncentruojasi į operos žanro pristatymą, o tokiuose muzikos teatro žanruose kaip operetės, miuziklai ir kt. įprastai daugiau specializuojasi kiti šalies teatrai, nepriklausomos trupės, taip pat kūrybinės bei komercinės organizacijos. Net 271 iš 305 (beveik 89 proc. viso repertuaro) per Lietuvos profesionalios operos šimtmetį pristatytų muzikos teatro premjerų atstovavo operos žanrui. Tyrime kaip atskira kategorija išskirti muzikos teatro pastatymai vaikams, neskaidant vaikiško repertuaro pagal žanrus (nes šie pačių kūrėjų arba teatro įvardijami labai įvairiai: opera vaikams, operėlė, opera-miuziklas, muzikinis pasakojimas ir pan.). Tad vaikams skirtų muzikinių spektaklių premjerų įvyko 14 (truputį mažiau nei 5 proc. viso repertuaro), į mažųjų žiūrovų auditoriją pirmą kartą atsigręžta teatro gyvavimo antrojo dešimtmečio pačioje pabaigoje (pirmas kūrinys vaikams - Engelberto Humperdincko „Jonukas ir Gretutė“, 1938); toliau iki pat šių dienų laikomasi nekintančios strategijos: po dvi muzikos teatro premjeras vaikams kiekvieną dešimtmetį.
Per visą gyvavimo laikotarpį teatras skyrė kuklų dėmesį operetės žanrui - tarp devynių premjerų (beveik 3 proc. viso repertuaro) kartojasi keleto ypač populiarių šio žanro kūrinių pavadinimai: „Čigonų baronas“ (statyta tris kartus), „Šikšnosparnis“ (dusyk) ir kt. Operetės žanro sostine Lietuvoje ilgainiui tapo Kauno valstybinis muzikinis teatras, šį žanrą pasirinkęs dominuojančiu savo repertuare; daugiau dėmesio operetei skiria ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Per šimtmetį pristatytų kitų kūrinių premjerų būta taip pat devynių (beveik 3 proc. viso repertuaro) - tai daugiausia įvairių muzikos žanrų (kantata, pasija, oratorija ir kt.) teatrinės inscenizacijos arba operų bei gedulingų mišių (pastarosios dažnai siejamos su valstybinių švenčių minėjimais) koncertiniai atlikimai, taip pat po vieną zongų operą ir miuziklą. Tyrime papildomai išskirti tarpžanriniai kūriniai, atsižvelgiant į jiems būdingą žanrų konvergencijos komponavimo principą - jų premjerų parengta tik dvi (mažiau kaip 1 proc. viso repertuaro), ir tai - išskirtinai jau šio, XXI amžiaus teatro repertuaro kūriniai: opera-baletas „Ugnis ir tikėjimas“ (komp. Bronius Kutavičius, 2003) bei šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ (2019).
Ne visų epochų opera. Opera, gimusi XVI ir XVII amžių sandūroje Italijoje, savo kelią pradėjo kaip tikras baroko epochos „išradimas“: sceninėje išraiškoje atskleisdama muzikos, poezijos, dailės ir teatro menų sintezę bei gausą, o scenografijos mašinerijoje perteikdama netikėtumo ir stulbinamų efektų kupiną „barokinį stebuklą“ (pavyzdžiui, žymiojo deus ex machina apsireiškimas), kuris taip masino publiką. Tačiau šiandien didesnę nuostabą kelia ne kokie nors realistiški laivų mūšiai patvenktoje scenoje ar vėliau operų siužetuose išpopuliarėję ugnikalniai, visa užliejantys butaforine lava, o tai, kad per šimtą metų Lietuvos operos teatre buvo pastatyta tik viena baroko opera. Tiksliau, tai būta net ne tikros operos, o Giovanni Battista Pergolesi komiškos intermedijos „Tarnaitė ponia“ (1976). Tais pačiais metais teatre kartu pristatytas ir kitas mažos apimties baroko kūrinys - Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantata“, o daug vėliau - ir nuostabi amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono „Pasijos pagal Joną“ inscenizacija (2007), ir vietoj ilgai publikai žadėtos Georgo Friedricho Händelio operos kažkodėl pasirinkta LNOBT scenoje labai trumpai gyvavusi jo oratorija „Aleksandro puota“ (tai būta pusiau koncertinio, pusiau sceninio pastatymo, 2014). Tiesa, „Tarnaitė ponia“ dar kartą prisiminta 2020-aisiais, kai ji, kompaktiškai sutalpinta į mobilią vilkiko priekabą-sceną, pradėjo savo turnė po šalies regionus. Lietuvoje, krašte, kuriame baroko opera („Elenos pagrobimas“, 1636) skambėjo metais anksčiau, nei operos gimtinėje Italijoje atsirado pirmas viešasis operos teatras (!), per visą profesionalaus operos teatro šimtmetį pristatyti tik keturi baroko kūriniai (tai yra vos daugiau kaip 1 proc. viso repertuaro).
Didžiausią šimtmečio repertuaro dalį sudaro romantizmo epochos kūrinių pastatymai - jų premjerų įvyko 218 (tai yra daugiau kaip 71 proc. viso repertuaro)[4]. Tai, kad dominuoja romantizmo opera - nieko keisto, nes pats laikotarpis garsėja gausiu publikos mėgstamų operų palikimu, šios operos paprastai sudaro nespecializuotų teatrų repertuaro pagrindą, t. y. romantinės operos tradiciškai užima pusę arba daugiau kaip pusę repertuarinių teatrų „scenos“. Bet čia svarbu ne tik skaičiai ir europinės valstybinių operos teatrų repertuaro tendencijos, svarbu ir pasirinktų romantizmo epochos kūrinių įvairovė, kurios ilgai stokojo Lietuvos opera. Tik per paskutinius du ar tris dešimtmečius ryškėja siekis supažindinti publiką su iki šiol nė karto Lietuvoje nepastatytomis romantizmo epochos operomis.
Visais laikais Lietuvos profesionalios operos scenoje ignoruotą baroko kompozitorių palikimą bei repertuare vyraujančią romantinę operą jungiančiai klasicizmo epochai tenka 19-kos kūrinių premjeros (daugiau kaip 6 proc. viso repertuaro). Pagirtina, kad, be klasicistinės operos vėliavnešio Wolfgango Amadeus Mozarto populiariųjų operų ir zingšpylių bei kitų dviejų Vienos klasikų - Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno veikalų, pristatyti ir keleto kitų šios epochos kompozitorių kūriniai - operos reformatoriaus Christopho Willibaldo Glucko, komiškų operų kūrėjo Domenico Cimarosos ir net ypač retai statomas kompozitorės Coronos Schrőter zingšpylis „Žvejo dukra“.
Į gana plačią modernistinės bei viso XX amžiaus operos kategoriją patenka 20 kūrinių premjeros (daugiau kaip 6 proc. viso repertuaro). Tai išties didelė kūrinių įvairovė - tiek savo muzikine kalba, tiek ir kokybiniu aspektu. Tarpsnio ribos prasideda nuo šiai grupei priskirto ankstyviausio kūrinio - Richardo Strausso „Salomėjos“ (sukurtos 1905-aisiais ir operos istorijoje žyminčios romantizmo pabaigą bei modernizmo ištakas, tačiau Lietuvos profesionalios operos kontekste neabejotinai traktuotinos kaip modernaus repertuaro dalis; be to, tokį įspūdį ypač sustiprino šiuolaikiška režisieriaus Davido Aldeno sceninė interpretacija). Ilgametes modernios operos repertuaro spragas siekta išlyginti naujausiomis, pastarųjų keleto metų premjeromis: Bélos Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (2018), Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“ (2020). Deja, bet į XX amžiuje sukurtų ir Lietuvos scenoje pastatytų operų premjerų aruodus pateko ir privalomojo sovietinio repertuaro kūrinių - neretai pasižyminčių propagandiniu turiniu ir menka menine verte. Tai - anuomet neišvengiama teatro repertuaro duoklė gyvenamajam metui, sovietinės okupacijos žymė, iškreipusi įprastai nepriklausomai formuojamo teatro repertuaro gaires.
Į šiuolaikinių, t. y. pačių šiuolaikiškiausių - per pastaruosius du XXI amžiaus dešimtmečius sukurtų, kūrinių grupę patenka trys premjeros (mažiau nei 1 proc. viso repertuaro); svarbu pabrėžti, kad čia įtraukti tik šiuolaikiniai užsienio kompozitorių darbai. Todėl šią statistiką iš dalies keistų pačios naujausios lietuvių kompozitorių operų premjeros, tačiau jos atsiduria atskiroje, nacionalinės operos grupėje, kuriai Lietuvos profesionalios operos šimtmečio panoramoje atstovauja 41 premjera (daugiau kaip 13 proc. viso repertuaro). Būtinybę nacionalinės operos premjeras traktuoti kaip atskirą kategoriją nulėmė specifiniai veikalų ypatumai: vėlai, tik XX amžiuje atsiradus pirmiesiems nacionalinės operos pavyzdžiams, jos raida šalyje klostėsi ne visuomet atliepdama tuolaikines pasaulines tendencijas - pavyzdžiui, net ir XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje kurta opera buvo artima romantizmo muzikos kalbai.
Ar tikrai operos kalba - italų? Vien faktas, kad operos gimtinė yra Italija, keistai įperša mintį, jog daugelis užsienio kompozitorių operų atliekamos italų kalba. Iš dalies tai - tiesa, nes operas itališkais žanrais (opera seria, opera buffa, dramma giocoso), tad ir italų kalba, kūrė įvairių tautybių kompozitoriai. Tokią hipotezę buvo galima iš anksto susidaryti ir apie Lietuvos profesionalios operos šimtmečio premjerų „kalbinę“ statistiką, tačiau skaičiai kiek netikėtai parodė ką kita. Tik vos daugiau kaip trečdalis visų pristatytų operų buvo sukurtos italų kalba[5], tokių premjerų buvo 113 iš 305 (truputį daugiau kaip 37 proc. viso repertuaro).
Lietuvos scenoje po lygiai skambėjo prancūzų ir rusų kalbomis sukurtų operų - jų pastatyta po 48 (t. y. kiekviena sudaro po beveik 16 proc. viso repertuaro). Tiesa, svarbu paminėti, jog didžiuma Lietuvos profesionalios operos kūrinių iš tiesų skambėjo ne originalo kalba, bet buvo verčiamos į lietuvių kalbą. LNOBT operų atlikimas vien tik originalo kalbomis įsigalėjo visai neseniai, jau šiame amžiuje, teatre atsiradus švieslentei ir pripratinus publiką skaityti joje esančius subtitrus - operos libreto vertimą.
Ketvirta vieta kalbinėje statistikoje atitenka nacionalinėms operoms, kurių dauguma, žinoma, parašytos lietuvių kalba (nors turime ir įvairiakalbių pavyzdžių: Onutės Narbutaitės „Kornete“ tekstas skamba ir lietuvių, ir keliomis užsienio kalbomis). Operų lietuvių kalba šimtmečio repertuare yra 41 (daugiau kaip 13 proc. viso repertuaro).
Vokiečių kalba parašytų veikalų premjeros įvyko 38 kartus (daugiau kaip 12 proc. viso repertuaro). Dar 17-ai (mažiau kaip 6 proc. viso repertuaro) premjerų parinkti kūriniai kitomis kalbomis - daugiausia čekų ir anglų.
Taigi kalbinė premjerinių kūrinių įvairovė paneigia šio teksto autorės išankstinį spėjimą, kad Lietuvos profesionalios operos scena visą šimtmetį buvo grindžiama prioritetiškai itališku repertuaru. Svarbias repertuaro atšakas sudarė operų, parašytų prancūzų ir rusų kalbomis, premjeros; rečiau buvo pristatomi dar tik besiformuojančios lietuvių nacionalinės operos kūriniai.
* * *
Vietoj išvadų. Sudėtinga Lietuvos istorija, patirtos okupacijos, tam tikrais laikotarpiais šalyje ypač klestėjęs cenzūros mechanizmas per šimtmetį nueitą profesionalios operos kelią leidžia vertinti tik kontekstualiai ir vengiant kategoriškų apibendrinimų. Vis dėlto galima daryti išvadą, kad visais laikais - ir vos įsteigus teatrą, ir šiandien, kada tyliai pasitikome jo šimtmetį - repertuaro pagrindą sudarė/-o tie patys, publikos pamilti veikalai, kuriuose skamba žiūrovų įsimintos, jiems žinomos melodijos. Daugiausia, be abejo, iš romantizmo operos lobyno.
Vis kartojama, kad opera - labai konservatyvus, senamadiškas žanras ir esą iš jos nereikia nieko tikėtis. Tačiau Lietuvos profesionalios operos šimtmetis yra visiškai pakankamas laikas tam, kad įvertintume, kiek daug ir kokiomis aplinkybėmis „užgyvenome“ patirtį ir tradicijas šių dienų operinėje kultūroje. Įdomus faktas, kad profesionali Lietuvos opera yra vienmetė su garsiuoju Zalcburgo festivaliu, nors šie du bendraamžiai reiškiniai, be abejo, formavosi kaip visiškai skirtingi pasauliai. Tačiau kaip tik tai ir įrodo, koks svarbus yra kontekstas. Profesionalią Lietuvos operą kūrė grupelė entuziastų, kurių dauguma beveik neturėjo patirties; kūrė tarsi iš nieko, be jokių tradicijų ar gerųjų patirčių, - kaip dabar mėgstama sakyti. Zalcburgo operos festivalis vyksta Mozarto (kartu ir kai kurių jo operų pasaulinių premjerų) mieste - ten, kur dar XVIII amžiuje virė kultūrinis gyvenimas. Festivalis neatsitiktinai nuo pat pradžių garsėjo kaip novatoriškas, nors vėliau išgyveno ir ilgą stagnacijos laikotarpį, kuris ypač palietė operos režisūrą. Be to, festivalis - tai ne repertuarinis teatras, todėl į festivalį ne taip sudėtinga trumpam sukviesti po pasaulį pasklidusius geriausius ir profesionaliausius operos lauko kūrėjus, kaip ir rizikuoti pristatant eksperimentus.
Grįžtant prie Lietuvos profesionalios operos kultūros raidos, pastaraisiais dešimtmečiais vyksta teigiami poslinkiai formuojant šiuolaikiškesnį, įvairialypiškesnį repertuarą. Be to, svarbu pažymėti, kad statistika ir jos skaičiai nepajėgūs atskleisti estetinės ir konceptualios operos žanro kaitos, o ji, be abejonės, vyko visą šimtmetį ir vis didesniu pagreičiu vyksta toliau. Nors net ir šiais laikais operos scenovaizdį ištinka kurtizanės Violetos salonai ar natūralistiniai Grafo Almavivos bei Grafienės Rozinos rūmai su vešliais sodais - tokie patys, kokius galėjome pamatyti galbūt ne prieš šimtmetį, o prieš pusę amžiaus, bet vis dažniau opera Lietuvoje keliasi į autorinės režisūros teritoriją, jau siūlydama ne tik per šimtmetį fantastiškai patobulėjusį muzikinį atlikimą, bet ir operai sugrąžintą teatro meno sampratą.
Rima JŪRAITĖ
* Šis tekstas priklauso publikacijų ciklui „Lietuvos operos kultūrai - 100 metų“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, suteikusi autorei individualią stipendiją.
[1] Publikacijoje remiamasi dviem šaltiniais. Pirmas - tai 1920-2005 m. operų premjerų sąrašas. Jonas BRUVERIS. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p. 541-547. Antras - tai 2005-2020 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operų premjerų registras (autorė dėkinga LNOBT už suteiktą asmeninę prieigą naudotis šiuo šaltiniu).
[2] Visų laikų arba atskirų laikotarpių populiariausių, dažniausiai pasaulyje statomų operų suvestinės pateikiamos įvairiuose šaltiniuose. Šioje publikacijoje remiamasi sąrašu, kurio prieiga per internetą yra ČIA.
[3] Prieiga per internetą yra ČIA.
[4] Prie romantizmo epochos kūrinių čia priskiriamos ir verizmo kompozitorių - Ruggero Leoncavallo, Pietro Mascagni, Giacomo Puccini - operos, sukurtos XIX-XX a. sandūroje ar per pirmuosius du XX a. dešimtmečius, veristus traktuojant kaip paskutinius romantizmo muzikos kalbos atstovus operoje.
[5] Operos kalba šiame tyrime yra operos sukūrimo originalo kalba, kuri nebūtinai atitinka kompozitoriaus tautybę. Pavyzdžiui, austras Wolfgangas Amadeus Mozartas kūrė operas ir italų, ir vokiečių kalbomis. O vokiečių kompozitorius Christophas Willibaldas Gluckas ir italas Giuseppe Verdi pristatė kai kurių savo operų ir itališkas versijas, ir prancūziškas jų redakcijas. Kartais kalbos pasirinkimą nulemdavo tai, kokios šalies teatre buvo užsakyta naujai kuriamos operos pasaulinė premjera.
