2024 metų festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ), skelbusį šūkį „Patirti dabar“, aptaria scenos menų kritikės Sigita Ivaškaitė ir Goda Dapšytė.
-----
Sigita Ivaškaitė: Na, tai ar patyrei šiemet festivalį?
Goda Dapšytė: Tikrai taip! Dėl įvairių priežasčių po ilgos pertraukos pagaliau pažiūrėjau visą festivalio programą. Tad tai buvo labai atsinaujinusi patirtis ir visai kitoks pokyčių pojūtis.
Sigita: Apie kokius pokyčius konkrečiai kalbi?
Goda: Patį festivalį kaip įvykį ir jo programos formavimą. Anksčiau ir pačiai teko ilgus metus dirbti festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, tad šiemet labai aiškiai pajutau jo įgytą naują formą. Gintarei Masteikaitei pradėjus vadovauti festivaliui buvo justi įsibėgėjantis pokyčio procesas, o dabar jau matau rezultatus. Tai yra svarbus pokytis – tai, kaip šokis matomas, reprezentuojamas formuojant šiuolaikinės meno krypties veidą.
Sigita: Visiškai pritariu, jaučiasi, kad suformuotas ne tik žvilgsnis, bet pirmiausia ir paties vadovo pozicija, profesinė branda, ateinanti ne iš mums įprastos teorinės, o praktinės patirties. Matyti daug sprendimų, paremtų ne vien menine raiška, bet ir prodiusavimu, kaip ir žiūrovo pajauta, ką bet kuriam profesionalui lengva pamesti, įsisukus į atstovaujamo lauko gyvenimą. Svarbu ir tai, kad skirtingai nuo kitų festivalių, su NBŠ programoje atstovaujamomis idėjomis aš dažniausiai sutinku ir jas palaikau, – man artima ši pasaulėžiūra. Kartais nepriimant vieno spektaklio, kitas man gali pateisinti ankstesnį programavimo pasirinkimą. Taip man šiemet nutiko su Frédéricko Gravelio ir Benjamino Kahno kūriniais, nes Gravelis labai nuvylė, bet duete su Kahno režisuotu pasirodymu, jiedu sukūrė ryškų kontrastą ir kontekstą. Žinoma, aš čia labai bendrai kalbu apie spektaklius, kaip idėjas, koncepcijas.
Goda: Aš dar šiek tiek grįšiu prie savo bendro įspūdžio ir brandos pojūčio, pratęsdama ankstesnę mintį. Negaliu nelyginti skirtingų festivalio raidos etapų. Vienokia festivalio misija buvo tada, kai reikėjo publiką supažindinti su pačia šiuolaikinio šokio meno forma, jos įvairove ir geografija. Tuomet įstojome į Europos Sąjungą (prieš 20 metų!), pasikeitė finansavimo situacija ir festivalis turėjo keistis, iki tol pasiektas užsienio žvaigždžių pikas liko praeityje. Po to atėjo laikas keistis vadovui ir viską pradėti iš naujo. Tai tapo tuo pačiu ir tąsa, ir nusinulinimu, nes reikėjo nebe pristatomojo, o autorinio, europinio programavimo ir ne vienerius metus eita to link. Todėl šio etapo branda vadinu tai, kad festivalio meno vadovė formuoja programą pagal idėjas, vertybes, kurias norima skleisti per meno kūrinius, jas iškeldama į pirmąją vietą, o jau po to atsižvelgdama į geografiją ir galimybes.
Sigita: Kitaip sakant, pirmiausia žinai, ko nori, o tada – ką gali vardan to padaryti. Ir tikrai ne kiekvienas Lietuvos festivalis gali sau tai leisti. Vis dėlto pirmiausia tai siejasi ir su tuo, kad nežinau šiuo metu jokio kito šalies festivalio vadovo, kuris tiek keliautų, gyvai patirtų ir taip plačiai matytų savo profesinį lauką. Manau, iš patirties gausos ir galima sudėlioti „sveiką“ kokybės ir galimybių santykį.
Goda: Beje, labai įdomu, kad kaip prieš 20 metų, taip ir dabar vis dar girdžiu, kad kai kuriems žiūrovams festivalio spektakliuose „trūksta šokio“. (juokiasi)
Sigita: Kad šokėjai, rodos, nieko kito neveikė šiemet... Aš gal daugiau paskutiniu metu girdėjau apie pasiilgtas dideles formas, sales, bet manau, jog įsibėgėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios scenos eksploatacijai, tos tradicijos grįš. Bet, sakyk, negana to, kad kol kas stebini mane savo pozityvumu, o ar buvo konkretūs tave labai smarkiai paveikę spektakliai?
Goda: Šokį visada stengsiuosi žiūrėti labai sąmoningai – užimti poziciją, kurioje labiau stengiuosi suprasti ir pastebėti, kiek turiu kultūrinių ir amžiaus skirtumų sąlygotų galimybių atrakinti spektaklius. Suprantu savo ribotumą, kaip vertintoja su teatriniu, draminiu išsilavinimu. Todėl stebėdama šokį visada tą jaučiu, žinau, kad man reikia daug sąmoningumo, kad neimčiau šokiui taikyti teatro taisyklių.
Man buvo labai įdomu tai, kad festivalio pradžia ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis nuvilnijo viena banga su Luko Karvelio „Ten, kur krantas“ ir Christos Papadopoulos „Larsen C“, o tada ties viduriu stabtelėjo ir ištiško į skirtingas temas. Minėjai Gravelio pasirodymą, – mane jo metu taip stipriai paveikė muzika, kad po jos jau nebuvau labai linkusi aiškintis, kodėl ten tas vyriškis taip kenčia ir kas jam nutiko. Buvo žadėti labai geri muzikantai ir jie buvo tokie geri, kad net nustelbė pagrindinį solistą. Stebėdama „Fear and Greed“, ar greičiau, po šio spektaklio patirties, mąsčiau apie kūrino dalių lygiavertiškumo svarbą. Kaip staiga ir netikėtai nepagrindinės sudedamosios dalys tampa įdomesnės, kokybiškesnės ir ima viršų bei trukdo priimti kūrinio visumą.
Kaip ir tais atvejais, kai duetuose išryškėja tik vienas šokėjas, čia turiu omenyje „Darkmatter“, kuriame vyras ir moteris veikia lyg du skirtingi poliai, įvairiomis kostiumų, grimo priemonėmis rodomi simetriškai. Tačiau kai atlikimo požiūriu skirtumas tarp jų pasidaro toks stiprus, jog šokėja ir choreografė ima dominuoti scenoje, toks disbalansas ima kelti klausimų ir daro įtaką prasmių dekodavimui.
Sigita: Įdomu, kad aš „Darkmatter“ to nemačiau, o kaip tik stebėjau tų dviejų ir skirtingų, ir panašių kūnų ėjimą link naujo, neatpažįstamo judesio ir tuo pačiu buvimo. Žinoma, tai – ne pirmas atvejis, kai choreografui esant scenoje, jis dominuoja atlikdamas savo kurtą šokį, kaip iš jo kūno gimstantį judesį. Bet kuriuo atveju, šis Cherish Menzo darbas man paliko žymiai gilesnį įspūdį technikos ir dramaturgijos požiūriu, nei jos solinis spektaklis „Jezebel“; bet čia, kaip ir Gravelio atveju, pamatai sukūrimo metus ir kai kas paaiškėja.
Abu soliniai darbai sukurti 2019 m., o aš jau kurį laiką sakau, kad prieš- ir popandeminiai spektakliai yra patiriami visiškai skirtingai. Per tą trumpą laiką mūsų kontekstai, kasdienybė ir pojūčiai labai pasikeitė.
Manau, kad 2019 m. jautriai kismą išgyvenantį ir roko žvaigždės įvaizdį į emocionalų vyro portretą dekonstruojantį atlikėją būtume stebėję kitaip. Šiandien sunku priimti ir kartais net suprasti, kuo konkrečiai skundžiamasi scenoje, nes lyg masalą užmetus „patriarchato“ sąvoką, nebeatrodo, kad iš savosios perspektyvos jos problemiškumą bandoma suvokti giliau. Tai ir lieka pagiringo vyruko šokis kambary prieš veidrodį, po trankaus vakarėlio garsiai „užsileidus“ muziką. Savaime tai nėra blogai, bet šiandien tai galėtų būti nebent išeities taškas, o ne visas kūrinys.
Goda: Tu šiuo atveju diskutuoji su idėjomis. Mane šis spektaklis privertė susimąstyti apie dramaturgiją, kurios sudėtine dalimi tapo atlikėjo atliekamas bisas ir trumpas monologas prieš jį. Būtent tas mažytis monologas buvo kur kas gyvesnis, todėl įdomesnis, nei visas likęs jo pasirodymas, kurį iš esmės nustelbia, net nuplauna muzika, kaip banga, kuri savaime nuneša žiūrovą, patiriant ją čia ir dabar.
Sigita: TAIP.
Goda: O nuėmus muziką, grįžau prie monospektaklių, kuriuose naudojamas tekstas, ir supratau, kad, mano patirtimi, paveikiausiai pasirodo tie, kuriuose šokėjas nekuria papildomo personažo. Tuomet tekstas tiesiogiai integruojasi, perauga į judesį, kaip neišvengiama pasakojimo dalis. Iš esmės teksto ir judesio santykis man dažnai primena nuogo kūno scenoje aspektą – man tai visų pirma siejasi su neišvengiamybe. „Fear and Greed“ man jos pritrūko: mačiau daug atskirų sąmoningų konstruktų, ne iki galo įvykdytų sprendimų, iškeliamų ir ore pakabinamų vertybinių pozicijų. Ir taip, komplekte su tą patį vakarą matytu „Šauksmu“ („Bless the Sound That Saved a Witch Like Me“, choreogr. Benjaminas Kahnas), man tai žiūrėjosi kaip du skirtingi požiūriai, nors iš esmės abiejų šauksmas tas pats, tik jo priežastys skirtingos.
Sigita: Aš esu šimtu procentų įsitikinusi, kad patyrimą nulemia tai, ar gali susitapatinti su atlikėju, tema, problema, ar ne. Jei ne, viskas reikalauja logikos, proto, kitų kontekstų išmanymo tik tam, kad pajustum empatiją, atrastum santykį.
Goda: Žodžiu, tau rockstaro negaila ir labiau imponuoja raganos klyksmas.
Sigita: Neslėpsiu, – taip. Man atrodo, kad daug kam iš mūsų būtų sveika kiekvieną rytą pradėti nuo rėkimo; o gražu tai, kad jis vyksta sukinyje, lyg tame užburtame rate, kuriame sukiesi pats ir kur nieko negali pakeisti. Matyt, labiausiai mane sužavėjo tai, kaip Sati Veyrunes nuo buvimo kažkuo konkrečiu, atpažįstamu, virsta tokia neapibrėžiama. Jos raganiškumas stiprus tuo, kad pabrėžia neapibrėžtumą, buvimą tuo, kurio „neįdėsi į stalčiuką“, ir tai įgalina. Neapčiuopiamybė, buvimas scenoje idėja, prasme, esme – ji yra kažkas, ko negali suformuoti žvilgsniu iš šalies.
Ir šviesos kuriamos taip, kad apšviestų sceną iš žiūrovų pusės, lyg pratęstų mūsų žvilgsnį. Žinoma, to formuojančio žvilgsnio tema dar aštresnė spektaklyje „Jezebel“, bet šiuo atveju mane žavi, kaip sąmoningai keistai Kahnas ir Veyrunes kalba apie paprastus dalykus tam, kad sutriktum, pasijustum nejaukiai, iš naujo juos atrastum ir patirtum. Tuomet ir suveikia subtilūs garsiniai sprendimai, ta mistika, įvaizdinanti kasdienybės susidūrimus su kitoniškumu, kurie neturėtų būti tiek sureikšminami. Nes kaip spektaklyje ir parodo atlikėja, jai viskas yra aišku ir tvarkoje, čia mūsų klausia: „Are you ok?“.
Goda: Nors kalbėdama apie festivalio temas sakiau, kad ties viduriu jo banga lyg subyrėjo, bet išliko asociacijos, ir šis spektaklis man siejasi su Dovydo Strimaičio ir Luko Karvelio darbais, kai galvoju apie vieno motyvo atsikartojimą, kaip raštą, tampantį pagrindine spektaklio konstravimo priemone. Čia atsispiriu nuo klyksmo, kuris, žinoma, nėra tik ornamentas savaime, bet jo, kaip priemonės atsikartojimas man siejasi su platesne kryptimi, kaip ir minėtų lietuvių darbuose, ir man tai labai įdomu. Istoriškai tai nėra nauja forma, tačiau paskutinius kelerius metus ji labai dažnai sutinkama. Net stebint nedaug šokio darbų matyti, jog trendina. Man neįdomu galvoti apie tokį pasirinkimą, kaip pasipriešinimą prieš tai buvusioms formoms, nes tai nieko nesako apie dabartį. Norisi rasti autentišką atsakymą, kodėl atsikartojimas tampa kūrėjų pasirinkimu pasaulyje, kuriame nuolat kalbame apie greitą kismą, apie tai, kaip negebame koncentruoti dėmesio ir t. t.
Sigita: Iš vienos pusės, trendas aiškiausias tada, kai praeina. Iš kitos, manau, kad būtent supriešinimas greitos ir nesufokusuojamos aplinkos bei atsikartojimo, kaip laiką stabdančio motyvo, irgi gali būti labai natūralus. Ir, antrinant festivalio temai, skirtas vėl patirti aplinką, o gal ir save. Juk beveik visuose spektakliuose naudojama ypač stipri muzika ir ji nėra kurtinanti, joje tiesiog daug žemų dažnių, kurie veikia ne tik ausis, bet ir labai stipriai paliečia kūną, saulės rezginį, kuris išjudina viso kūno potyrius. Manau, tai susiję su gyvo patyrimo paieškomis kasdienybėje, kurioje daug ką galima išgyventi „per ekraną“.
Goda: Gal tai yra būdas nekalbant kalbėti svarbiomis temomis? Diskutuoti neprimetant, kaip Strimaičio „Hairy“, kur visą laiką koncentruojamės į plaukus, jų judesius, nes kūnai yra gana ilgai vienoje pozicijoje, atlieka labai panašų judesį. Tačiau kostiumais ir kompozicija suniveliuojami moteriški ir vyriški atlikėjų kūnai gali kalbėti apie kur kas konkretesnių temų reprezentavimą. Ir šioje sistemoje ji nėra primygtinė, atrodo ornamentiška, bet taip pat tokia ir nėra.
Man regis, savotiška meditacija virstantis atsikartojimas leidžia pasisakyti nesukeldamas pasipriešinimo, nes pokalbis nevirsta prievarta, nes stebintysis gali rinktis: stebėti tik plaukus, ar ieškoti, kas dar figūruoja tame paveiksle. Tai – labai elegantiškas būdas kalbėti pasirinktomis temomis apie jas nekalbant, nes atsikartojimas žiūrovui suteikia daug laiko ir erdvės pamąstymui. Juk jau kelintą kartą stebint tą patį judesį nebelieka spėlionių, kas bus toliau, neapsikrauni mintimis, nes visiškai aišku, kad dar kurį laiką tęsis ta pati seka. Tokiu atveju viskas paliekama tavo valiai: ar matysi tik raštus, lyg Dainų šventės šokių ornamentus, ar stebėsi smulkmenas ir jas dėliosi iki Henri Matisse‘o paveikslo.
Sigita: Labai įdomu. Man didžiąją laiko dalį norėjosi sugalvoti, kaip techniškai išgauti dar daugiau plauko tekstūriškumo. Prisimindama matytą Dovydo solinį šio darbo eskizą, galvojau, kaip subtilu ir paveiku matyti dar mažiau kūno ir dar daugiau plauko. Kitas momentas – man labai patiko scena pagal klasikinę muziką, kur šokėjai ir jų (bei plaukų) judesiai iš esmės įvaizdino natas. Tačiau, žinoma, be tamsios ir atsikartojimu grįstos pirmosios dalies to taip gerai nepastebėtume.
Man labai įdomūs tavo įspūdžiai iš Luko Karvelio spektaklio, žinau, kad kitaip nei aš, kuri greitai pasidavė jūros bangai ir išplaukė pamedituoti, tu jį matei žymiai detaliau.
Goda: Man buvo labai gražus Dominykos Markevičiūtės šokis, gražus pats pasakojimas, ir jį stebėdama prisiminiau pirmą Luko darbą „Blank Spots“. Mane žavi, kaip jis moka lietuvių tautinius motyvus integruoti į šiuolaikinę šokio kalbą. Kaip gražiai ir organiškai tai skamba šiuolaikiniame kontekste, – ir vėl norisi kalbėti apie reikšmių „neprimetimą“. Taigi, studijas užsienyje baigusių mūsų jaunosios kartos šokio kūrėjų raišką vienija ne tik vieno motyvo atsikartojimas, neprimygtiniai pasakojimai, bet ir autentiškas, naujas tautiškumo pajautimas, ir tai man yra netikėta.
Sigita: Manau, kad yra keli dalykai, sąlygojantys tokios turinio dalies formą ir kokybę. Tai – ilgametis šalies darbas su istorine atmintimi, kuris šiandien labai gražiai susilieja su tarptautiškumu, globalumu, susipina su mąstymu apie individualumą ir unikalumą, buvimą savimi, kaip vertybę. Viskas susimaišo taip, kad plačiame kontekste to nė nepastebėsi, ir man šis efektas patinka.
Goda: Ir vėl grįžtame prie temos „neprimetimo“. Jaunieji kūrėjai pateikia pasakojimus, kurie nėra priverstiniai, neverčia tavęs priimti konkrečios realybės, įsiklausyti į konkretų pasakojimą; beje, to matau ir bendruose Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės darbuose. Žinoma, tai gali tapti ir nesusiklabėjimo šaltiniu su tais, kurie įpratę prie kitokio, daug konkretesnio pasakojimo ir jo plėtojimo būdo.
Grįžtu prie Luko darbo: dialoge su minėtu jo pirmuoju spektakliu, kuriame nuskamba lietuviškos dainos muzikinis fragmentas, spektaklyje „Ten, kur krantas“ man nuo pat pradžių buvo aiškus bangos kilimas. Natūraliai dėliojosi pasakojimas: kaip iš bangos gimsta moteris, apsižvalgo pasaulyje ir (labai suprantama, kodėl) susivynioja atgal. (juokiasi) Man tikrai patiko pasakojimo paprastumas ir talpumas, tai visuomet sunku išgauti bet kokioje meno formoje. Kaip ir dermę tarp lyg ir tradicinio pasakojimo, savo paprastumu šiuolaikiškos choreografinės kalbos ir sudėtingos atlikimo technikos. Žinoma, žvelgiant iš šokio perspektyvos, tai visuomet prideda vertinimo „taškų“, ypač, kai tokios sudėtingos užduotys yra atliekamos taip lengvai, lyg nereikėtų nė menkiausių pastangų, kad taptum jūros banga ar jos puta.
Sigita: Mane nuoširdžiai stebina tavo susižavėjimas. (juokiasi)
Goda: Aš tikrai noriu suprasti tai, ko nesuprantu!
Sigita: Ir tai yra geriausia. Norisi tikėti, kad tokio nusiteikimo tik daugėja. Čia grįžtu prie Cherish Menzo, kurios abu darbai programoje, visų pirma, buvo labai praturtinanti kultūrinė patirtis, išjudinusi mąstymą ne tik apie kitą, bet ir apie savo percepcijos galimybes. Anksčiau to taip nejausdavau, bet šiandien suprantu, kokie esame apvogti neturėdami mūsų istorijos, susietos su postkolonijine teorija. Manau, turėtume visiškai kitokias sąvokas ir įrankius kalbėdami apie savo ir kitų praeitį, atsidurtume bendrame kontekste. Žinoma, nekalbu apie praeičių ir situacijų lyginimą, labiau apie galimybę traumas apibrėžti bendru žodynu ir tuo pačiu metu autentiškai kalbėti tiek apie savo patirtį, tiek ir kurti autentišką santykį su kitų istorinėmis traumomis.
Žinoma, spektaklyje „Jezebel“ perteikiama situacija mums yra kiek artimesnė, nes čia veikia, bent jau mano atmintyje, giliai įsirėžęs videoklipų merginų įvaizdis, kurį Menzo pasirodymo metu spėja ir sukurti, ir sulaužyti, ir atkurti kaip savą, nebetarnaujantį kito žvilgsniui, kalbantį savo tiesą. Nuo pat spektaklio pradžios per vizualinius ženklus grįžau į 2000-ųjų vaizdo klipų estetiką, juos žiūrėdami daugelis mano kartos atstovų iš esmės susipažino su JAV gyvenančių juodaodžių muzikine kultūra. Tikriausiai dėl to stebint ir interpretuojant Menzo ženklus jaučiausi gana drąsiai, nors tikiu, kad pagrindinis jos tikslas, kaip jau kalbėjome aptardamos kitus spektaklius, buvo sukurti susidūrimą tarp tapatybės ir ją stebinčios akies. Šiuo atveju, ištęstas vojeristinis atlikėjos skatinamas patyrimas leido stebėtojui pajusti paties stebimojo pozicijos nepatogumą.
Tuo metu „Darkmatter“, apie kurį jau trumpai užsiminiau, stengiasi nutrinti visus su juodaodžių kūnu siejamus „štampus“ ir, panardindami juos į begalinę tamsą, ištraukti nepaleistus ir tikrus. Ir, visų pirma, sukurti juos patiems, atrasti be kitų įtakos. Kartu ieškoma ir balso, naujo kūno garso. Bent dramaturgiškai šis darbas man atrodė ženkliai brandesnis – tai džiugina, tikintis ir tolimesnio meninio kūrėjos augimo.
Goda: Manau, kad su tapatybe ir patirtimi labai siejasi ir festivalio uždarymo spektaklis CARCAÇA, nors antrąją spektaklio dalį, kurioje skambėjo politiniai pareiškimai, žiūrėti man buvo sunku. Mintyse sau kartojau, kad tai jų šalies kontekstas, ne mūsų, kad „darbo liaudis“ toje Europos dalyje reiškia visai ką kita, nei patyrusioje sovietų priespaudą, tačiau vis tiek negalėjau atsikratyti savųjų patirčių ir asociacijų, kurias kelia konkretūs terminai ar frazės.
Sigita: Aš savo patirtį pradėčiau nuo to, jog praėjusių metų Marco da Silvos Ferreiros darbas manęs visiškai neįtraukė, todėl likau maloniai nustebinta, kad labai panaši energija ir šokių aikštelės elektronika šį kartą įgavo žymiai daugiau turinio. Net struktūriškai buvo įdomu stebėti jų judesį iš šokio figūrų abstrakcijos, besiskleidžiančios per tautinius motyvus iki politinės plotmės. Tačiau labai suprantu ir tai, ką tu sakai, tą atmetimą, kurį pajutau tik prabilus šokėjams, bet kuo ilgiau klausiau, tuo daugiau girdėjau ironijos, priėmiau visa tai atsitolindama. O kaip tu formuluoji jų šūkio esmę?
Goda: „Darbo liaudis užvaldys pasaulį“? Negaliu to girdėti kitaip, nors suprantu iš kokio konteksto ir ideologijos ateina jų šalis, istorija, šiuolaikinės problemos. Tačiau čia prisiminkime mūsų mėgstamiausią frazę: kontekstas keičia prasmę. Jei spektaklį stebėčiau Portugalijoje, ar bet kurioje kitoje Pietų ar Vakarų Europos šalyje, tokia pozicija neskambėtų taip nemaloniai ir tikiu, kad ne visoms kartoms Lietuvoje tai skamba taip pat, kaip man (nors tai mane kartais ir gąsdina), bet vietinis kontekstas daro įtaką spektaklio idėjų skambesiui, jos nenoromis įgyja kitus pavidalus, kelia kitas, nei pradinės, asociacijas.
Sigita: Mane galbūt net stipriau paveikė tekstas lietuvių kalba „Visos sienos griūva“. Na, nes šiandienos kontekste nugriovus esančias sienas, būtų mažų mažiausiai liūdna. Suprantu, kad mąstau labai tiesmukai, bet tiesa, ką tu sakai: jei visą kūrinį perskaitome politiškai, asociacijų laukas pas mus yra kiek kitoks.
Tiesa, labai jautriai spektaklyje veikia šokėjo André Garcios buvimas. Rankos dilbio neturintis menininkas yra ne tik specialiai pakviečiamas pasirodyti socialiai angažuotame kontekste, bet ir natūraliai įsilieja į visą kūrinį. Iš pradžių nė nepastebimas jo protezas veikia kaip kostiumo detalė ir, tik prireikus, kaip socialinės neteisybės ženklas. Stipriau nei politinė linija, man tai priminė apie reprezentacijos scenoje svarbą, apie kurią praėjusiais metais kalbėjome po translyčio kūno scenoje stebėjimo patirties. Skirtingų kūnų reprezentacija scenoje atveria mąstymo ir kitokių temų plotmes, prie kurių nesame įpratę, kaip ir skirtingas patirtis skirtingiems žiūrovams.
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
