Norėtųsi pradėti nuo to, ką šis spektaklis nuveikė dar neparodytas. Būtent dėl to paranojiškai neapsistosime prie daiktų mėtymo į Jėzaus atvaizdą ar kitų tikinčiųjų jausmus žeidžiančių spektaklio momentų.
Teiginys, kuris sako, jog yra dalykų, kurie yra šventi, neliečiami, nedergtini ir t.t., yra labai svarbus. Tarkime, aš pats su juo visiškai sutinku ir, tiesą sakant, tikrai negaliu pagalvoti apie gyvenimą visuomenėje, kurioje „liečiama viskas". Pavyzdžiui, žmogus, kuris pradėtų įrodinėti, jog moterų prievartauti tikrai negalima, vakarietiškose visuomenėse būtų palaikytas idiotu arba tiesiog „pavojingu". Krikščionybės palikimu praturtėjusioje kultūroje toks įrodinėjimas būtų laikomas ligotu. Šitai, sakytume, diktuoja sveikas protas. Tačiau tam, kad vadinamasis sveikas protas netaptų ideologine kategorija (kurią galėtų „įdarbinti" įvairias pažiūras turinčiųjų stovyklos), jį reikia ginti.
Tam, kad šią sampratą apvalytume nuo įvairių fundamentalistinių apnašų, mes iš karto klausiame: kokia sveiko proto funkcija kasdieninėje žmogaus patirtyje? Toks tiesioginis ir iš pirmo žvilgsnio naivus klausimas yra labai taiklus. Kodėl? Ogi todėl, kad sveikas protas į save suima visas nediskutuotinas bendrybes, įsismelkusias į pačią kultūros ir socialumo šerdį. Jis žymi pamatinį naivumą, tam tikrą neapmąstytą (kaip jau sakėme - ir nemąstomą) teritoriją ar objektyvybę. Sveiko proto zona intelektą iškart atmuša, suduoda jam aukštos įtampos smūgį ir tas, susigėdęs ir apsvaigintas, atgauna savo ribas ir „sveikatą".
Tačiau tuomet „neliečiamų dalykų" gynėjai atsiduria prieštaravime, nes kai kalba pasisuka apie „Dievo Sūnaus veidą", visi pasidaro be galo mąslūs bei argumentuoti. Primygtinumas liejasi per visus kraštus. Tad ar pirmoji (dar neparodyto) spektaklio pamoka nepasireiškia tuo, apie ką abstrakčiai kalba ir pats spektaklio režisierius? Ar ši pamoka nenurodo, kad labiausiai čia sveiką protą (Dievo Sūnaus veido akivaizdoje) išduoda tie, kurie skiria save to proto gynėjais?
Pačią šio spektaklio galimybę, jei tik to norime, galime laikyti kultūros branduolio puvėsiu. Tačiau šiuolaikinio meno nuopuolis ar skrydis čia nelaikomas esminiu momentu. Juk bandymai daryti kažką, kad spektaklis tiesiog dingtų nuo žemės paviršiaus (ar kažkur neįvyktų) jau parodo, jog tas naivus, nekaltas sveikas protas čia mus seniai apleido. Galbūt verta apgailestauti ne dėl to, kad apie tai nuolat primena tas pats „pamazgų" menas, o dėl to, kad apie tai esmingai neprabyla sakyklose kalbantys dvasininkai. Ar „nušventintas" Dievo Sūnaus veido atvaizdas spektaklyje negali būti suprastas kaip pati gryniausia dabartinės mąstysenos (formos ir turinio) metafora? Ar nėra taip, kad nenorime matyti, jog gyvename laikais, kai šventybė apie save priminti geba ne bažnyčioje, o purvinoje ir profaniškoje šiuolaikinio meno šlykštėsių krūvoje? Kodėl dabartinei krikščioniškosios dvasios būsenai atvaizdo būtis tampa obsesijos objektu? Kodėl krikščionybės esmę, Šventąją Dvasią, kuri po Kristaus mirties liko tarp tikinčiųjų, mes bandome tvirtinti, slėpdami faktą, jog ji merdėja? Jei tartume, kad menas yra dvasios lindimas iš savęs pačios, jei tartume, kad jis yra vizuali dvasinės tikrovės išraiška, tai šio laiko dvasios sakralinis krūvis tikrai nėra panašus į praeityje stebinusio kūrinio didybę. Visgi užsirišti akis prieš paskutinio dvasios kvėptelėjimo vaizdinį, vengti pažiūrėti jai į akis šiuo momentu tolygu visiškai išduoti dvasią pačiu sunkiausiu jos gyvavimo laikotarpiu. Norėti, kad toks momentas nebūtų atėjęs, yra taip pat sveikintina, kaip ir naivu, nes jis atėjo. Atėjęs jis priminė, kad šventumas nėra tikinčiųjų Dievu reikalas. Dievas yra šventas savaime, jam dėl to problemų nekyla ir nekils. Liguistai rūpintis pačios Šventybės šventumu yra aklos tuštybės užsiėmimas. Tokiu užsiėmimu gali pasitenkinti tik tie, kuriuos visiškai teisingai atvaizduoja į didelę ir tamsią dėmę subėgęs Atpirkėjo veidas.
