Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) organizuojamas festivalis „Jauno teatro dienos“ birželio 8-11 dienomis vyko dešimtą kartą. Dešimtą kartą Klaipėdoje rinkosi jauni teatralai. Dešimtą kartą KJT komanda demonstravo puikius organizacinius gebėjimus. Ir dešimtą kartą kasmet ką nors nauja pasiūlantis festivalis dalyvius ir svečius pasitiko netikėtumais.
2013 metais pirmasis festivalis buvo skirtas susitikti skirtingas vaidybos mokyklas baigusiems aktoriams, stebėti vieni kitų darbus ir kalbėtis. Nors šis renginys praėjo gana tyliai, bet jau jame pradėta įgyvendinti tai, kas per visus dešimt festivalių išliko vienu svarbiausių jo aspektų ir padėjo nuolat atsinaujinti pačiam KJT - tai ryšių mezgimas. 2012 m. įsteigtam teatrui, kurį sudarė jaunų aktorių trupė ir meno vadovas, pedagogas bei režisierius Valentinas Masalskis, įsikūrusiam teatriniu gyvenimu vangokoje Klaipėdoje, greitai ėmė stigti kūrybinių bendradarbių. Tad nuo pat pirmųjų „Jauno teatro dienų“ festivalis buvo įtvirtintas kaip žinios apie KJT ir jo veiklą skleidimo erdvė bei vieta susitikti, susipažinti ir bendradarbiauti. O 2016 m. permąsčius festivalio koncepciją ir spektaklių rodymą pakeitus kūrybinėmis dirbtuvėmis, renginys tapo vaisinga skirtingų sričių kūrėjų susitikimo vieta ir ilgainiui - šalių teatralus vienijančia terpe, inspiravusia ne vieną naują KJT spektaklį.
Festivalyje kaip dalyvė ar žiūrovė lankausi nuo 2014 m., kai festivalio rengėjų sumanymu su kolegomis Andriumi Jevsejevu, Sigita Ivaškaite ir Viktorija Ivanova kasdien susėdę priešais festivalio dalyvius kalbėdavomės apie matytus spektaklius. Vėliau į festivalį vis grįždavau, nors ir ne kasmet, kaip kritikė arba kaip dalyvė. Stebėjau jo virsmus, sukuriamus pasirodymus, mezgamus ryšius ir jų rezultatus scenoje. Stebėjau ir organizatorius - nedidelę, bet nepaprastai efektyviai dirbančią komandą, kuri pradėjusi festivalį rengti sau ir dėl savęs, dešimtąjį surengė visų pirma kaip dovaną Klaipėdos miesto ir teatro bendruomenėms.
Tai kas gi įvyko šiais metais? Visų pirma, festivalio organizatoriai kaip temą bei atspirties tašką pasirinko komediją. Ir ne kokį nors literatūros, dailės ar muzikos kūrinį, o klaipėdiečių ir miesto svečių mintis, kurias šie galėjo kas dieną rašyti ant Senajame turguje pastatytos lentos su pateiktu klausimu. Klausta buvo įvairiausių dalykų: ir apie svajones, ir apie meilę, ir apie juoką, ir net ką norėtum sužinoti iš sutikto dievo. Surinktus atsakymus gavo keturios režisieriaus, dramaturgo, scenografo bei aktorių komandos ir per kelias dienas paruošė pasirodymus skirtus atlikti Senajame turguje, festivalio uždarymo renginyje.
Baigiamasis renginys šiais metais buvo tikrai išskirtinis. Senajame turguje įrengtoje scenoje vyko koncertai, užpildantys pauzes tarp festivalio dalyvių pasirodymų ir viliojantys praeivius jungtis į šventę. Buvo suorganizuotas turgelis, vaišinta blynais, sriuba ir koše, o aikštės kampe įrengta erdvė vaikams. Tad visą popietę buvo justi džiugus šventinis šurmulys, į kurį įsitraukė ne tik, kaip įprasta, festivalio dalyviai ir svečiai, bet ir miestiečiai, anksčiau festivaliu domėjęsi ne taip entuziastingai.
Pirmasis teatrinis pasirodymas atitraukė nuo aikštės ir pakvietė tarp prekystalių. Režisieriaus Adomo Juškos, scenografės Izabelės Narečionytės, dramaturgės Evelinos Šimelionės bei aktorių Dominyko Vaitiekūno, Alinos Neagoe, Ryčio Valiūno, Bertos Mikalauskaitės ir Gretos Kundrotienės komanda pasakojo apie turgaus prekeivių svajas: apie vaikystės svajonę, apie tai, ko trokštama dabar ir ryšio su kitu bei savimi paiešką. Buvo smagu stebėti, kaip jauni, entuziastingi ir atviri vieni kitiems bei publikai kūrėjai išnaudojo ne tik dramos, bet ir muzikinio bei lėlių teatro kūrimo įrankius ir susėdę prie prekystalių juokaudami pasakojo istoriją. Kita vertus, nustebino apsisprendimas turguje - erdvėje, kuri kviečia gatvės teatrui, žaidimui, eisenai, įspūdingiems vizualiems sprendimams - rodyti vaidinimą, kuriame dominuoja tekstas. Tarsi kurdama pasirodymą ir repetuodama komanda būtų pamiršusi, jog yra įvairesnių būdų ir vaidinti, ir komunikuoti su žiūrovais.
Iš tiesų, vos viena iš keturių komandų pasirinko betekstę pasirodymo formą. Turguje ir turgaus prekeivių gyvenime humoro ieškoję aktoriai Eimantė Urmonaitė, Marzia D´Angeli, Benadas Arkauskas, Kateryna Sazhnieva, Monika Poderytė, režisieriaus Marius Pažereckas, scenografė Augustė Kunevičiūtė ir dramaturgė Miglė Satkauskaitė pasirinko rodyti vesterną. Nors jame buvo ir teksto, bet jis teiliustravo turgaus prekeivių atkaklumą kovojant dėl klientų dėmesio, o ne perteikė siužetą ar veikėjų santykius. Priešais žiūrovų akis užvirusi kova dėl prekystalio buvo kuriama išnaudojant fizinės komedijos priemones, tinkamas ir gatvės teatro žanrui, ir pasirodymo erdvei, kol galiausiai viską išsprendė netikėtai pasirodęs kaubojus - iš už žiūrovų nugarų apsireiškęs deus ex machina.
Dominuojantis tekstas ypač nustebino grupių, kurios dirbo su užsienio režisieriais, pasirodymuose. Iš Lenkijos atvykusi Pamela Leończyk su scenografe Flavia-Ioana Stroe iš Rumunijos, dramaturgu Andriumi Jevsejevu ir aktorėmis Solveiga Reklaityte, Marion Tammet, Rugile Jankauskyte bei Livija Krivickaite, festivalio pradžioje planavę pasirodymą apie įsimylėjusias moteris, parodė grožio konkurso „Mis Klaipėda“ parodiją. Ant iškilmingo raudono kilimo atliktame darbe buvo ir efektingų nebylių scenų, ir puikus nekalbantis Tammet personažas, bet dėl kliovimosi tekstu ir techninių trikdžių, prie pat vaidybos aikštelės susigrūdusiai miniai ne viskas buvo girdėti bei matyti, tad kūrybinės komandos sugalvotos pasirodymo potekstės pasimetė. Taip ir liko neaišku, juokiamasi iš grožio konkursų, moterų, klaipėdiečių, klaipėdietiškos grožio salonų gausos, visko kartu ar visai ko kito.
O režisieriaus iš Italijos Simone Bevilacqua komanda, kurioje dirbo dramaturgė Dovilė Katiliūtė, scenografas Andrei-Cosmin Stancu iš Rumunijos ir aktoriai Gediminas Povilavičius, Jurgita Maskoliūnaitė, Rusnė Navickaitė, Miglė Navasaitytė bei Modesta Jakeliūnaitė, savo temą - susidūrimą su dieviška būtybe - išartikuliavo labai aiškiai. Tačiau vėlgi - tekstu, kuris skendo turgaus aikštės ir šventės šurmulyje. Vis dėlto, net ir nebūtinai girdint visą tekstą, žmogaus susidūrimas su vienodais mėlynais kombinezonais apsivilkusiomis deivėmis, keisti, komplikuoti jų pamokymai ir neatitikimas jokiems kanonams bei standartams buvo visiškai aiškūs. Ši grupė panaudojo net ir gatvės teatro priemonių. Deja, ne tiek gausiai, kiek aikštės aplinka leistų atlikėjams ir žiūrovams, nusiteikusiems žaisti teatrą.
Visi keturi pasirodymai, nepaisant kliovimuisi tekstu išsakytos kritikos, kartojamų, tame pačiame festivalyje jau matytų raiškos priemonių, kaip ir kasmet priminė, kad teatras gali būti ir džiaugsmas. Kad kūrybinis procesas gali būti žaidimas, o rezultatas - neprivalo būti pati svarbiausia teatrinės kūrybos dalis. Dėl to į festivalį ir norisi vis grįžti, nesvarbu, kokiame vaidmenyje. Dėl to norisi matyti ir tęstinumą: tiek paties dešimtmetį atšventusio festivalio, tiek ir jame užmegzto bendradarbiavimo ir gimusio kūrybos džiaugsmo.
Kita vertus, visą sklandžiai organizuotą vakarą nedavė ramybės mintis apie tai, ką dar ateityje būtų galima nuveikti po festivalio jubiliejaus. Šiemet miestui padovanota šventė buvo džiugi, vienijanti. Bet „Jauno teatro dienose“ KJT kolektyvas pastaruoju metu yra visų pirma organizatoriai, o ne dalyviai. O juk teatro šventės, bendradarbiavimo, kūrybos džiaugsmo reikia ir jiems patiems. Gal būtų pats laikas vėl permąstyti festivalio idėją ir ieškoti naujų, KJT trupę kasdienėje teatro veikloje labiau įkvepiančių sprendimų? Nes po šiųmetės šventės atrodo, kad KJT jau išaugo dabartinį festivalio formatą ir yra pasiruošę eiti toliau.
