Gegužės 6 - 12 dienomis Vilniuje vyko festivalis „Naujasis Baltijos šokis" (NBŠ). Žvelgiant formaliai, per savaitę parodyta 20 kūrinių, juos lydėjo kas vakarą vykusios diskusijos, kelios paskaitos, skirtos veikiantiems šiuolaikinio šokio lauke, Lietuvos šokėjų ir jų darbų pri(si)statymas „Pitch Session". Šis straipsnis nebus festivalio apžvalga. Čia iš arčiau mėginsiu pažvelgti į keletą reiškinių, kurie aktualūs šiuolaikinio šokio publikai, šiuolaikinio šokio kūrėjams bei festivalių organizatoriams.
Šventė iš Belgijos
Belgija yra svarbi vieta ne tik Europos biurokratams, bet ir šiuolaikinio šokio kūrėjams. Ten dirba tokie menininkai kaip Sidi Larbi Cherkaoui, Janas Fabre, Anne Teresa De Keersmaeker, Alainas Platelis, Meg Stuart, Wimas Vandekeybusas ir kiti, formuojantys šiuolaikinio šokio sceną visame pasaulyje. Dėl ryškių šokio menininkų koncentracijos Belgijos sostinė yra svarbus traukos centras naujiems kūrėjams ir tai lemia nuolatinį šokio lauko vystymąsi. Šalyje, kuri plotu perpus mažesnė už Lietuvą, yra virš 30 šokį kuriančių organizacijų, šokio darbai sudaro daugiau nei 1/4 parodomų spektaklių per metus, o šiais metais šokiui skirta 8 mln. eurų. Bendradarbiaudami su Flamandų meno institutu NBŠ organizatoriai festivaliui Vilniuje pristatė keturis Belgijos menininkų darbus bei sudarė didžiąją paskaitų programos dalį. Taip, neišvykdami iš šiuolaikinio šokio provincijos, galėjome nors truputėlį pajausti minties ir estetikos tendencijas, vyraujančias šiuolaikinio šokio centre.
Pristatydamas flamandų šokio sektoriaus sąrangą, Flamandų meno instituto atstovas Jorris Janssenas kalbėjo ir apie dabartines sektoriaus problemas. Greta to, kad šiuolaikinis šokis mažai pristatomas už sostinės ribų, jis atkreipė dėmesį ir į šiuolaikinio šokio hibridiškumą. Nors kai kurie choreografai kuria grynojo šokio darbus, flamandų scenose yra daug produkcijos, kuri neatitinka tradicinės šokio sampratos, yra sumišusi su kitais scenos menais - muzika, teatru, performansu. Šokio menininkams savo kūriniuose naudojant vis įvairesnes priemones, žiūrovams tampa vis sunkiau išsirinkti jų lūkesčius atitinkantį spektaklį. Taigi, šokio industrijos žaidėjams būtina matyti, kad hibridiškumas ir žiūrovų lūkesčiai yra du tos pačios lazdos galai.
Greta paskaitų apie flamandų scenos meną sekė tiesiai iš flamandų scenos paimtos hibridiškumo iliustracijos. Kompanijos Fieldworks darbe „As if nothing has been spinning around for something to remember" choreografija sukurta iš šokėjų, objektų (kulisų, scenos uždangos, balionų) ir garso judėjimo. Jano Martenso spektaklyje „Prakaituok, vaikeli, prakaituok" vaikino ir merginos meilės šokis - tai milžiniškų fizinių pastangų reikalaujanti akrobatika. Daviso Freemano darbas „Investicija" šokiu gali būti pavadintas nebent dėl minties judėjimo choreografijos. Ir galiausiai su mokslininkais bendradarbiaujančios organizacijos Crew_eric_joris parodyti „C.a.p.e Brussels", „C.a.p.e Horror", „C.a.p.e Anima", kuriuose žiūrovas pats galėjo judėti po virtualų pasaulį - tai žiūrovo judesio choreografija. Visi šie darbai saviti, tarp jų galime išvesti vienintelę jungiamąją grandį - „jie visi įdomūs", o kiekvieno iš jų patyrimo malonumas priklauso nuo žiūrovo interesų ir patirčių. Kol dar nesuskubote piktintis, kad atkreipiu dėmesį į elementarias meno rinkos tiesas, noriu pastebėti, kad kažkodėl Lietuvoje jas dažnai ignoruoja ir publika, ir organizatoriai.
Formalumai
Po flamandų šokio, parodyto pirmosiomis dienomis, kiekvieną festivalio dieną žiūrovams buvo pristatyta bent po tris kūrinius, kurie skyrėsi ir savo forma, ir turiniu, ir kokybe. Tarkime penktadienį po dviejų TAO šokio teatro iš Kinijos pasirodymų, kuriuose galėjome stebėti virtuoziškai atliekamą choreografiją, sekė Kauno šokio teatro „Aura" premjera, kurioje šoka neseniai į vieną kolektyvą suburti jauni ir nepatyrę šokėjai. Jei TAO darbai sukurti taip, kad žiūrovui nereikia ieškoti prasmių ir pakanka džiaugtis puikiu atlikimu, „Auros" darbas galėjo būti įdomesnis turinio mėgėjams - čia per judesį bandyta atskleisti individo ir visuomenės susidūrimą, kalbėti apie vidines žmogaus baimes. Galiausiai paskutiniame vakaro spektaklyje latvė Kristīne Vismane beveik nešoko, daugiau žodžiu, garso įrašais, videoprojekcijomis kalbėjo apie šeimos vaidmenį žmogaus gyvenime. Taigi, šios kūrėjos pasirodymas buvo labiau panašus į performansą ir buvo sukurtas pagal visiškai kitokius principus nei grynojo šokio darbai.
Tą vakarą, kaip ir kitus, po paskutinio pasirodymo Menų spaustuvės kavinėje vyko pokalbiai su spektaklių kūrėjais. Iš kokios perspektyvos galima žvelgti į tokius skirtingus darbus, kad pokalbis būtų visiems įdomus? Tai buvo didžiausias iššūkis pokalbių vedėjoms, puikiai pažįstančioms teatro, bet ne šokio industriją. Papildomos informacijos, kontekstų trūkumas kišo koją gyvam ir betarpiškam bendravimui. Pokalbių metu buvo kalbama bendrais klausimais - apie šokio rinką Kinijoje, apie kūrėjų santykį su šokiu apskritai, apie kūrybą su užsieniečiais arba ką menininkams reiškia turai po užsienio šalis. Taigi, apie viską, bet ne apie konkrečius, žiūrovams ką tik pristatytus spektaklius. Tokie pažintiniai pokalbiai galbūt galėtų būti įdomūs mažai su šokio lauku pažįstamiems klausytojams, tačiau pokalbių auditoriją dažniausiai sudarė būtent to lauko dalyviai. Kalbėjimas apie konkrečius meninius sprendimus, slypinčius po vienu ar kitu kūriniu, jiems būtų buvęs aktualesnis, įdomesnis, o besidomintys bendresnėmis situacijomis būtų išgirdę ir nemažai informacijos apie kontekstus, nulėmusius sprendimus.
Be abejonės, kartą per metus atsistoti tarp menininko ir publikos ir vesti viešus pokalbius su kūrėjais, lyg tai darytum kasdien, nėra taip jau paprasta. Nepakanka gebėjimo laisvai kalbėti arba noro kalbėti apie šokį. Reikia operuoti žiniomis iš pakankamai plačių kontekstų, būti susipažinus su begale papildomos informacijos. Nors, be jokios abejonės, tai suprato ir NBŠ pokalbių vedėjos, panašu, kad susigaudyti tuose plačiuose kontekstuose jos buvo paliktos vienos. Rodos, Lietuvos šokio informacijos centras diskusijas joms delegavo, o toliau buvo mąstoma formaliai: diskusijos įvyks, jomis bus pasirūpinta, nebeverta sukti dėl jų galvos. Neverta net vargintis ir apie jas kas vakarą pranešti žiūrovams prieš kiekvieną spektaklį. Apie tai visi informuoti programėlės pabaigoje, suprask, visi turėjo ją perskaityti, apie tai žinoti ir neužmiršti.
Šiuolaikinio šokio klubas
Sekdama Vakarų pasaulio pramintomis pėdomis, Lietuvos šiuolaikinio šokio scena industrializuojasi. Vienas iš tokios industrializacijos ženklų - bendradarbiavimas su šokio tinklais. Toks bendradarbiavimas su „Aerowaves" leido Vilniuje pristatyti Igoro ir Moreno darbą „Idiosinkrezė", o ryšiai su Šiaurės kultūros fondu - atvežti Jyrki Karttuneno „Daugybę Džemainos veidų". Taigi, rodos, industrializacija yra sveikintina, nes vietinei publikai suteikia daugiau galimybių.
Bet čia norėčiau priminti lazdą, kuri turi du galus. Industrijos formuojasi atsiradus kritinei galutinių vartotojų masei, jos organizuojamos taip, kad su mažesniais resursais galėtų tenkinti vartotojų poreikius. Tuo tarpu Lietuvoje šiuolaikinio šokio vartotojai iš esmės yra ta pati šiuolaikinio šokio kūrėjų bendruomenė, o bilietus perkančių žiūrovų yra labai nedaug. Šiemet, kaip ir kasmet, mažesnės erdvės buvo užpildytos akredituotų festivalio dalyvių, bet Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje, kur pristatyti jau minėti „Fieldworks" ir TAO šokio teatro darbai, be žiūrovų liko bent jau 1/3 salės kėdžių. Taigi, kone žiūroviškiausi festivalio spektakliai nepasiekė tiek žiūrovų, kiek galėjo pasiekti. Jau kelintus metus NBŠ organizatoriai pamiršta, kad darbai atvežami ne tam, kad būtų parodyti, o kad juos pamatytų žmonės. Kodėl jie neateina? Priežasčių gali būti daug, bet toliau norėčiau kalbėti apie informacijos publikai pateikimą.
Informavimas
Žinia apie būsimą NBŠ festivalį mieste buvo skleidžiama iškabintuose stenduose. Ryškių vertikalių dryžių fone nykstančiomis paskutinėmis raidėmis užrašytas festivalio pavadinimas, festivalio data bei šūkis apie energiją. Suprask, festivalis bus, o daugiau nieko intriguojančio, nieko įdomaus, jokios vilionės, už kurios žmogus galėtų užsikabinti, kodėl gatvės praeiviui festivalis galėtų būti įdomus. Čia neliko netgi šokančio žmogaus kūno, primenančio, kaip smagu į jį žiūrėti. Kad ir kaip būtų, greičiausiai buvo sumanyta, kad šie stendai skirti kasmetiniams festivalio lankytojams, ir tie, kurie domisi šokiu bei jo laukia, būsimu festivaliu būtinai pasidomės internete.
Festivaliu susidomėjęs žmogus bilietus į visus festivalio spektaklius galėjo įsigyti už 151 eurą, kas būtų virš „senųjų“ 520 litų. Kad tiek išleistum, turėtum būti visiškas šokio vartojimo fanatas. Dažniausiai tokie įsitaiso savanoriais ir šiuos pinigus atidirba festivalio vardan, naudodami savo fizinius ir dvasinius resursus. Galbūt yra man nežinomų išskirtinių atvejų, bet galiu lažintis, kad netgi tokie NBŠ mėgėjai kaip Vilniaus meras Remijigus Šimašius, kuris festivalio pradžioje džiaugėsi lankęsis beveik visuose NBŠ, renkasi ne visą festivalio programą, o tik kai kuriuos spektaklius. Taigi akivaizdu - visiems, išskyrus festivalio dalyvius, tenka rinktis, kuriuos darbus jie nori žiūrėti. Ir čia NBŠ organizatoriai savo draugus žiūrovus palieka iki galo neapdorotos informacijos pertekliuje, kur norint susigaudyti reikia smarkiai paprakaituoti netgi tiems, kurie su šokiu susiduria dažniau nei kartą per metus.
Formaliai padėti galėtų festivalio programėlė bei www.dance.lt svetainėje pateikti spektaklių aprašymai. Tad štai, jūs skaitote aprašymą. Į kurį iš šių darbų pirktumėte bilietą:
(1) „Mes nusprendėme savo darbui suteikti laisvumo ir leisti kiekvienam pačiam nuspręsti bei įsivaizduoti, apie ką šis pasakojimas", ar
(2) „Mes jos [idėjos] nesuformulavome, nes norime, kad žiūrovas turėtų visišką laisvę suvokti šį kūrinį taip, kaip pats nori"?
Žinoma, čia pateikiu kraštutinį palyginimą. Aprašymuose apibrėžiami spektaklių išeities taškai, spektaklio formos ar nagrinėjamos temos. Festivalio lankytojai gali orientuotis ir pagal žinomų kūrėjų pavardes. Bet neišskirdami ypatingų darbų ar neatskleisdami principų, kaip sudaryta festivalio programa, organizatoriai iš žiūrovo atima galimybę joje orientuotis greitai ir lengvai, negaištant laiko, be jokių papildomų pastangų. Kartą per metus vykstanti šokio šventė žiūrovui tampa galvos skausmu. Ir tai yra didžiulė šio festivalio problema - žmonės neapsisprendžia, ką išsirinkti ir, bijodami išmesti pinigus už tai, kas galėtų juos nuvilti, tiesiog nesirenka nieko ir festivalis praranda savo žiūrovus.
Dažniausiai žmonės, mėgstantys žiūrėti šokio spektaklius, linkę rinktis ne vieną, o kelis darbus. Tad galbūt šią problemą galima būtų išspręsti, skirtingoms šiuolaikinio šokio žiūrovų grupėms pasiūlant bilietų komplektus į 3-5 spektaklių grupes. Neišskiriant vieno konkretaus kūrėjo ar jo darbo, tai leistų aprėpti spektaklių pasiūlą tam tikrose ribose. Tarkime, taip galima atskirti grynojo šokio darbus, šokio teatro žanro pasirodymus, fizinio judesio spektaklius, aštrius ir provokuojančius ar neįprastos formos kūrinius. Arba išskirti pasinaudojant dalyvių geografija - flamandų šokis, kaimyninių šalių šokis, lietuvių kūrėjų darbai. Galbūt net pagal kūrėjų patirtį siūlyti žiūrėti tik prityrusių arba tik augančių menininkų kūrinius. Tokie bilietų komplektai galėtų būti patogus įrankis ir žiūrovams, ir spektaklį komunikuojantiems organizatoriams. Galiausiai festivalį miestui būtų galima pristatyti keliais pjūviais, orientuojantis į skirtingų interesų vartotoją.
Šių metų NBŠ programoje pristatyti įdomūs darbai. Prie savo favoritų priskirčiau „Cabaret Rhizome“ spektaklį „Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties" bei jau minėtą „Fieldworks“ „As if nothing has been spinning around for something to remember" dėl spektaklio idėjos ir jos išvystymo, o Sławomiro Krawczyńskio „Nižinskis. Sapnų apeigos" bei TAO šokio teatro „4" ir „5" dėl atlikimo. Žinoma, buvo ir panašus skaičius nesėkmių, bet jos nė kiek nesumažino festivalio kokybės. Manau, kad programos formavimo atžvilgiu festivalio organizatoriai turėtų toliau tęsti panašią kryptį, stengdamiesi išlaikyti pristatomų kūrinių kokybę bei įvairovę. Tačiau siekiant NBŠ kaip miesto, o ne šokio bendruomenės festivalio kokybės, organizatoriams reikėtų ieškoti, kaip pasiekti su šokio industrija tiesiogiai nesusijusį žiūrovą. Ne pataikaujant jam populiariais šokio šou produktais, kaip buvo ankstesniais metais, bet suteikiant jam įrankius susigaudyti šiuolaikinio šokio pasaulyje, sudarant sąlygas pasirinkti tai, kas jam tinka bei, žingsnis po žingsnio, plečiant jo supratimą apie šiuolaikinį meną (kaip tai pavasarį ŠMC darė Jerôme Bellas spektaklyje „Pichet Klunchun ir aš pats"). Juk kam reikalinga industrija be galutinio vartotojo?
