Nieko naujo nepasakysiu, pareikšdama, kad laikas lekia šuoliais. Kuo daugiau metų nuteka, tuo sunkiau atminty atkurti įstrigusių įvykių datas. Tačiau 2009-ųjų niekada nepamiršime ir nesupainiosime tais metais besiklosčiusio kultūros gyvenimo su kitais laikais. Šie metai ateityje turbūt taps vieni svarbesnių Lietuvos istorijoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo, jų ilgai laukėme ir, matyt, ilgai dar aptarinėsime. „Vilnius - Europos kultūros sostinė" - didžiausias lig šiolei tarptautinis Lietuvos įvaizdžio ir kultūros projektas, ir vargu ar kas nors panašaus pasikartos bent mūsų kartai. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginiai uždėjo dar vieną iškilmių sluoksnį, o ekonominė krizė kirto per tikrus ir tariamus laimėjimus. Iš tikrųjų ši krizė ir yra labiausiai mūsų sąmonę perskrodęs dalykas. Burnodavome prieš valdžią, fragmentišką, be prioritetų ir nuoseklumo kultūros politiką, bet tai pačiai valdžiai kyštelėjus apdžiūvusį riestainėlį, nuolankiai jį priimdavome, užkulisiuose pakeiksnodami. Vis geriau negu nieko.
Ir štai, atsėlinus ekonomikos nuosmukiui, atsidūrėme prieš nuogą tiesą - valdžia ne tik nederamai rūpinasi kultūra, ji ją tiesiog niekina! Ir čia galima išskleisti visą „Vilniaus - Europos kultūros sostinės" skandalą su atviru politikų cinizmu, arogantiška retorika ir panieka kultūros ir meno žmonėms, sulygintiems su sukčiais. Prisiminkime, kaip pasitikome 2009-uosius: nežinioje dėl nacionalinės VEKS programos, apimti panikos dėl tolesnio pradėtų vykdyti projektų likimo ir įsipareigojimų partneriams. Virš Katedros skraidė efektingi saliutai, o galvose - niūrios mintys ir tuščios viltys, kad tuoj tuoj viskas susitvarkys. Nesusitvarkė. Finansavimas vėlavo, projektai griuvo, jų rengėjai kovėsi su baime ir nemiga. Vilnius tapo tarptautiniu pavyzdžiu, kokia neturėtų būti Europos kultūros sostinė.
Taip, mielieji, mes sumokėjome už konformizmą. Seniai, labai seniai reikėjo meno žmonėms streikuoti, protestuoti ir, svarbiausia, vienytis, ieškoti bendro kelio ir reikalauti atsakingo valdžios požiūrio. Nereikėjo laukti, kol nevalstybiniai teatrai atsidurs ties bankroto riba, kol knygų leidyba taps pasmerktu verslu, kol Lietuvos muzikos ir teatro akademija virs muzikantų Europai eksporto kalve, kol pavojus iškils bibliotekoms ir muzikos mokykloms.
Tačiau siauras žvilgsnis ir į save lenkti nagučiai diktavo kitokius veiksmus. Prispausti neįveikiamų rūpesčių menininkai varstydavo Kultūros ministerijos, savivaldybių duris, prašėsi „audiencijų", aiškino, įrodinėjo, meldė pagalbos. Kiekvienas sau. Kai kuriems pavykdavo, kai kuriuos valdžia pamalonindavo: jei prireikdavo kur nors paramstyti klibantį Lietuvos įvaizdį, prisimindavo iškilius menininkus ir iškišdavo juos į priešakines eiles. Dar kitiems pasiūlydavo postus, kitus užganėdindavo smulkesnėmis dovanėlėmis. Visai kaip jau pasibaigusiais, bet vis dar mūsų sąmonėje ir elgsenoje garsiai ataidinčiais laikais.
Menininkai - irgi piliečiai. Ir taip pat atsakingi už pilietinę visuomenę. Niekas nebenori kurti Lietuvos, ieškome progų, kaip išsisukti ir nusiderėti kokį nors trupinėlį (kai kas - ir kepaliuką) nuo valdžios stalo. Tačiau jeigu išlįstume iš savo apkasų ir pradėtume drauge aiškintis, kokios kultūros politikos mums reikia, ledai pajudėtų.
Vienas toks bandymas jau buvo, kai pavasarį sukilo VEKS projektų vadovai, stoję išvien reikalauti valdžios pažadų vykdymo. Įsprausti į kampą vadovai nebeturėjo pasirinkimo, kaip tik derinti savo veiksmus ir laikytis išvien.
Europos kultūros sostinės metai, ačiū Dievui, baigėsi. Juos ne turiningai pragyvenome, o ištvėrėme. Tad geriausia, ką jie mums davė - nuogą tiesą apie mus pačius. Ne apie valdžią - kur link suka kultūros politikos vežimas, jau seniai akivaizdu. Kur? Bet kur, kur pūsteli politikos skersvėjis.
Pripažinkime, kad VEKS programa anaiptol nebuvo tobula. Net jei 2009-ųjų išvakarėse jai nebūtų ženkliai nurėžtas biudžetas ir visi sumanyti projektai būtų vykę sklandžiai, vis tiek ji būtų eklektiška ir bestuburė. Labai daug projektų buvo parašyti tik tam, kad jų autoriai kaip nors „paimtų" pinigus, nes menami milijonai daug kam nedavė ramybės. Nemaža projektų dalis buvo tiesiog tradiciniai renginiai ir festivaliai, VEKS titulą prisivilioję tik kaip papildomų pajamų galimybę.
Valdžios ir žiniasklaidos kaltinimas, kad kultūros ir meno žmonės yra tiesiog sukčiai - labai skaudus ir kiršinantis visuomenę. Jį būtų galima drąsiai, pakelta galva užprotestuoti, jeigu... šiame kaltinime nebūtų tiesos krislo. Tačiau jis yra. Kuo miglotesnis buvo kuris nors VEKS projektas, tuo jo sąmatoje labiau gviešiamasi milijonų. Ir atvirkščiai, daugelis originalių idėjų buvo įgyvendintos su kukliais ir abejonių nekeliančiais biudžetais.
Šiek tiek juokinga klausytis, kaip, vardindami nuopelnus, VEKS vadovai prie didžiųjų sėkmių priskiria Pirmąjį tarptautinį Vilniaus operos festivalį. Taip, tai buvo didelis įvykis. Tačiau jį galima pavadinti kur kas paprasčiau ir taikliau - Sankt Peterburgo Marijos teatro gastrolėmis. Ir tuomet viskas pasirodytų kiek kitaip. Netgi galėtume retoriškai paklausti: kas čia bendra su VEKS idėja? Taip nuvainikuoti galėtume ne vieną šios programos viršukalnę. O jei dar atmestume menkaverčius projektus, kas tuomet liktų? Nedaug, bet tikrai vertingų dalykų.
Nuo pat savo kelio pradžios VEKS traukinys buvo pastatytas ant kreivų bėgių. Iš vienos pusės pagalius nuolat kaišiojo valdžia, iš kitos - mūsų pačių nekolegiškumas, pilietiškumo ir dažnai net sveiko proto stoka, įtarinėjimai, pavydas. Viso šio šiupinio grimasa tapo ekspertai.eu.
Ir čia labai tiktų kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus mintis, išsakyta Kultūros kongrese: niekas nepadaro kultūrai tiek žalos, kiek patys kultūrininkai.
Tad ar jau išmokome valdžios flirto pamoką? Ar šis laikotarpis subrandino mūsų pilietiškumą ir atsakomybę? Ar vėl tik adysime savo skylėtus marškinėlius, nes jie arčiau kūno?
