Laimė visus susiranda nevienodai. Ji netyko, o slampinėja, ir neužklumpa, jei pats nesi atviras susitikimui. Laimė, kalbant apie šiųmetį „Naująjį Baltijos šokį“, nebuvo tik vieno iš pagrindinių festivalio spektaklių pavadinimas. Tai ir susitikimai, pokalbiai, laikas kartu ar intymiai susiduriant su idėjomis, formaliai ir neformaliai bendraujant ir šokant. Kas konkrečiai džiugina, žinoma, yra subjektyvu. Kaip ir šis tekstas - pasakojimas apie subjektyvius „Naujojo Baltijos šokio“ džiaugsmus.
Prieš metus dvidešimtmetį šventęs festivalis buvo išskirtinis. Jame rodėsi žvaigždės, o organizatoriai pasistengė sukurti šventę ir tarp spektaklių. Pradėjęs trečiąją dešimtį „Naujasis Baltijos šokis“ keičiasi. Kol kas viskas lyg ir pažįstama, panašu į tai, kas būdavo anksčiau, bet šiais metais jam direktoriauti pradėjusi Gintarė Masteikaitė turi planų, kaip solidaus amžiaus festivalį pasukti sava kryptimi. Tiesa, šiais metais ta nauja kryptis dar neišryškėjo, nes rengtas jis buvo naujajai vadovei labiau bendradarbiaujant, nei savarankiškai dirbant. Todėl spektaklių gausa ir skirtingumas priminė ankstesnius Baltijos šokius, bet kai kurie spektakliai - ypač gyvą kontaktą Menų spaustuvės kieme pasiūlęs „Darwisho košmaras“ (Ben Fury ir Simone Thierée), Belgija) - ir po jų vykęs dalyvių, organizatorių, svečių ir žiūrovų bendravimas jau žadėjo ateinančias permainas.
Spektakliais šis festivalis pristatė mažiau šokio ir daugiau video, mažiau judesio kombinacijų ir daugiau asmeninių pasakojimų. Claire Bardaine ir Adrien Mondot „Hakanaï“ (Prancūzija) tai parodė ganėtinai radikaliai, vieną šokėją uždarydami permatomame kube ir ant jo sienų projektuodami vaizdus, kuriuos pakaitomis valdė šokėjos judesys, arba kurie patys valdė šokėją. Čia svarbiausia buvo ne choreografija, kūnas ir jo pasakojimas, o kūno ir projekcijos, trimačio ir dvimačio, realaus ir piešto santykis. Tiesa, bene gražiausia spektaklio dalis prasidėjo jam pasibaigus, kai žiūrovai buvo pakviesti patys užeiti į kubą ir jame žaisti. Ir jie tai ganėtinai noriai darė, primindami ir patys prisimindami dalyvavimo, o ne stebėjimo, džiaugsmą.
Gyvo kūno ir medijos santykis kur kas ryškiau ir įtikinamiau pagrindinį vaidmenį atliko spektaklyje „Candy´s Camouflage Imploding Portraits Inevitable“ (chor. Chris Haring, Austrija). Šiame darbe trys moterys (Stephanie Cumming, Katharina Meves ir Karin Pauer) scenoje veikia ne tik savo kūnais, juos transformuodamos judesiais bei vis keičiamais rūbais, bet ir dviem scenoje nuolat esančiomis kameromis. Jos filmuoja save, viena kitą, scenos grindis ar prožektorius, o filmuojamas vaizdas iškart projektuojamas ant didelio ekrano scenos gilumoje. Abiejų kamerų užfiksuoti vaizdai jungiami, skaidomi, dauginami. Kartu su skambančiais įrašytais tekstais bei trijų moterų judėjimu erdvėje jie sukūrė keistą pasaulį, kuriame mėginama suprasti, kaip būti moterimi. O platesne prasme - kaip būti savimi, kai nuolat keitiesi pats ir keičiasi aplinka. Čia tikra ir netikra ribos gerokai nutrintos, žmogaus oda ir ekranas suvienodėję. Lūkesčiai, nusivylimai, noras priešintis ir bendradarbiauti veikia kartu, beveik tuo pat metu.
Apie savivoką ir po odos sluoksniu esančius pasaulius pasakojo ne vienas festivalyje matytas darbas. Anne-Laure Lamarque ir Emilie Maquest „Roubignoles“ (Belgija), Alessandro Schiattarella „Kitur“ (Italija), Antono Ovčinikovo „De.Sinchronizacija“ (Ukraina), Edytos Kozak ir Rolando Rowinskio „Šoku jums ilgiau nei vieną minutę“ (Lenkija), Terezos Ondrovos ir Peterio Šavelo „Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“ (Čekija) bei dar bent keli darbai, taip pat ir lietuvių kūrėjų, buvo mėginimai suprasti save, savo meną, savo kūną. Skirtingas atvirumo ir nuoširdumo lygis, pasiryžimas būti pažeidžiamais ir juokingais lėmė, kurie spektakliai aktualūs liko patiems kūrėjams, o kurie tapo jaudinančiomis, džiuginančiomis patirtimis ir žiūrovams. Bene žavingiausias iš tokių darbų „Naujajame Baltijos šokyje“ pasirodė Taneli Törmä „Klasikinis grožis“ (Suomija), kuriame šis prieš dvylika metų baleto mokyklą baigęs vyras labai atvirai pasakojo apie bėgimą nuo savo svajonės ir galiausiai įvykusį prisipažinimą sau. Spektaklyje tai parodoma visiškai tiesiogiai - apie dešimt minučių bėgęs, Taneli Törmä pradeda šokti. Ir šoka jis skambant Piotro Čaikovskio beleto „Miegančioji gražuolė“ muzikai. Bėgimas ir pabudimas. O dovana už atvirumą sau - būrio jaunų balerinų šokis kartu ir karūna.
Už atvirumą sau apdovanoti buvo ir kito festivalyje rodyto spektaklio personažai. Jų dovana - ne karūnos, o laimė. Tai kas, kad beprotiška ir nebūtinai lengva. Guy Weizman ir Roni Haver „Laimė“ (Nyderlandai) - pasakojimas apie netipinę šeimą. Jos nelaimės - tokios kaip visų. Nesusikalbėjimas, pavydas, (ne)sėkmingos tapatybės paieškos, baimė, nesaugumas. Bet net ir tokie šešių neįtikėtinai šokančių ir šešių nelabai šokančių atlikėjų kuriami personažai randa laimę būti kartu, jausti artumą. Jų laimė sava, tokia, kuri daliai žiūrovų nepriimtina ir nesuprantama, bet tai laimė. Beprotiškai gaivalingos jų santykių dramos kiek primena muilo operas, o tai šiame spektaklyje - be jokios abejonės sąmoningas pasirinkimas. „Laimė“ - teatrališka, dramatiškai svyruojanti tarp kraštutinumų ir išskirtinė šiame „Naujajame Baltijos šokyje“.
Išskirtinė laimė šiame festivalyje buvo ir tai, kad, greta užsienio kūrėjų, lietuvių darbai atrodė stipriai. Tiek atlikimu, tiek koncepcijomis, bandantys suprasti save ar tyrinėti judėjimo galimybes, lietuvių atlikėjai ir choreografai yra užtikrinti, pasitikintys, atviri. Nors, žinoma, ar jų darbai džiugina asmeniškai - skonio, patirties ir lūkesčių klausimas. Dabartinis „Naujasis Baltijos šokis“ taikosi - ir, regis, visai sėkmingai pataiko - į labai daug skirtingų skonių, lūkesčių ir patirčių turinčius žiūrovus. Tiesa, visi gauna vos po porą laimingų susitikimų, bet tai kur kas daugiau nei nieko.
