Tai jau ketvirtasis ir paskutinis ciklo apie galią ir kūną teatro sferoje tekstas. Rengdama visą ciklą nuolatos mąsčiau apie žmones, kurie dėl to, kad pasirinko dirbti viename ar kitame meno procese, tam tikra prasme eina prieš savo kūną, alindami jį, girdėdami ad hominem replikas ar patirdami priekabiavimą, žeminimą ir vis tiek likdami toksiškoje aplinkoje. Norėjosi surinkti bent minimalų įžvalgų ir įrankių arsenalą, kuris padėtų suvokti, AR likti ir KAIP išbūti ten, kur liekame, nors kūnas seniai atsitraukęs, o vedamas į repeticijas nesąmoningai ruošiasi pavojui.
Pokalbiui su šokio-judesio ir kūno terapeute, lektore Rasa Biriete nereikėjo ruoštis: klausimai tvyrojo ore. Kad kūnas mena viską, dabar kartoja kas antras, tačiau kaip elgtis su ta jo atmintimi, žinome nedaug. Į vieną pokalbį pabandėme sutalpinti svarbiausius klausimus: kodėl galios žmones mūsų kūnai suvokia kaip grėsmes, kokius ženklus jie siunčia, kaip juos raminti? Pagaliau, kaip mūsų raumenyse gyvena mūsų patirtys, ką duoda atsitraukimas nuo reakcijos ir kaip iš galvų bent trumpam persikraustyti į kūnus?
„Mums reikia eiti ir sąmoningai susigrąžinti kūnus“, - sako Rasa Birietė. Šis pokalbis - tokio susigrąžinimo prologas.
Kodėl prie vienų žmonių jauti savo kūną - kaip kvėpuoji, ar tau šalta, ar tu pavargęs, alkanas, o prie kitų pojūčiai tarsi atsijungia, lyg visa tai būtų nebesvarbu? Ar tokiu atveju kūnas yra paveiktas streso, t. y. pats siunčia ženklus, kad bendrauju su galbūt mažiau man saugiu žmogumi?
Jeigu atmestume kūno empatijos idėją - kada savo kūnu jaučiame šalia esančio žmogaus fizinę ir emocinę būseną, bet ji nėra mūsų, - galima ir kita priežastis: gali būti, kad bendraudami su žmogumi jaučiame nežinia kokio lygmens pavojų. Galbūt tas žmogus šiek tiek per daug agresyvus, hyperaktyvus, gal nerimastingas, galbūt tiesiog nėra harmoningos ar bent jau neutralios būsenos. Ir mūsų kūnai iškart fiksuoja, kad yra nesaugu. Pradeda kilti įtampa, kūnas natūraliai nori saugotis.
Jeigu kalbame apie galią, santykius su autoritetais, galios pasireiškimas daliai žmonių duoda šiokią tokią nejautrą. Todėl bendraujant su jais aktyvuojasi paklusimo galiai lygmuo - kažkas yra iš viršaus, aš jaučiuosi esantis žemiau, galiu nebejausti savęs. Paprastai taip jaučiamės prie dominuojančių žmonių, narcisistinio tipo asmenybių. Iš jų einanti jėga suteikia jiems galios poziciją, ir jeigu esi lankstesnis, minkštesnis, jautresnis, jei turi kompleksų ar net trauminių patyrimų, iš karto tuos virpesius pagauni.
Mūsų kūnai iškart suvokia, kaip tokio kūno atžvilgiu prisitaikyti, kad išliktum?
Jeigu kalbame apie stresą, kalbame ir apie fiziologines kūno reakcijas į stresą. Skirtingose situacijose galime sureaguoti skirtingai, bet kai kurios kiekvienam yra būdingesnės. Pagrindinės reakcijos yra „kovok, bėk arba sustink“. Autonominės nervų sistemos atsakas gali būti suglebti ir paklusti, pamaloninti ir prisijaukinti, prisirišti ir šauktis pagalbos. Jeigu žmogus pakankamai stiprus, tvirtas, turi jėgų, jis pirmiausia bėgs. Galima bėgti ir perkeltine prasme - atsitraukti nuo grėsmės, atitolti į saugesnę vietą. Kitu atveju, jeigu jam būdingas labai išreikštas vidinis aktyvumas, jis gali eiti ir kovoti. Jeigu jaus, kad yra stiprus kūniškame, primityviame lygmeny, jis gali eiti muštis; jeigu intelektualesniame lygmeny - jis tą darys žodžiais, veiksmais, elgesiu. O sustingimas susijęs su baime: aš tiesiog užstingstu, negaliu nieko padaryti. Tai gali būti momentinis užšalimas, kai sustingstu tam, kad įvertinčiau, koks gresia pavojus, ir paskui iš situacijos pabėgčiau; bet jei sustingstu nuolatos, nervų sistema „išsijungia“, įvyksta toninis nemobilumas, gali dingti balsas. Labai daug trauminių patyrimų yra susiję būtent su sustingimu. Žmonėms vėliau būna labai sunku susitaikyti, kad didelių trauminių patyrimų metu nereagavo kitaip, nebėgo. Tačiau tai yra nervų sistemos reakcija - ji mums nepavaldi.
Kokie kūno pojūčiai rodo, jog kito žmogaus atžvilgiu jaučiame kad ir minimalų nesaugumą, mūsų psichikos jau traktuojamą kaip grėsmę?
Dauguma, visų pirma, fiksuoja nerimą, įtampą. Dažnai nerimas kūne jaučiamas kaip dilgčiojimas, lengvas pykinimas saulės rezginyje, prakaitavimas, pilvo sukimas, gali spausti krūtinę, energija sukyla į viršų. Pradeda strigti virškinimo procesas.
Tada raumenys - mes labiau įsitempiame, mūsų nugaros, pečių dalis, trapecinis raumuo tarsi susiima. Išoriškai kūnas nepasikeičia, bet viduje visas tampi šiek tiek atsitraukęs. Gali kilti noras trauktis ir fiziškai - pasisukti šonu, užsidaryti, kad su tuo žmogumi nebūtų tiesioginės jungties. Jausmas toks, kad nori bėgti, bet negali.
Labai svarbus rodiklis yra kvėpavimas. Jeigu pastebime, kad kvėpuojame paviršutiniškai, sulaikome kvėpavimą, tai gali būti nuoroda į patiriamą įtampą.
O kartais gali būti atvirkščiai - labai pagreitėja kvėpavimas, išsiplečia akių vyzdžiai, daužosi širdis: žmogus labai jaudinasi, kyla didelis kūno susižadinimas, vadinamoji psichikos hiperreakcija. Kuo ji didesnė, tuo dažniau plaka širdis, kyla kraujospūdis, pulsas. Padidėja jautrumas, emocinis reagavimas, sunku mąstyti. Kraujas teka iš paviršiaus į raumenis, kad pasiruoštų „kovok ir bėk“ reakcijoms. Dėmesys nukreiptas į išorę.
Sunkiausia vis dėlto su hiposužadinimu („sustink“ reakcija), kai mūsų psichika reaguoja tarsi su nejautra. Kai atšąla galūnės, nėra jėgų, padidėja nuovargis, pojūčių nejautra, apatija, abejingumas, emocinis atbukimas, išsijungia pažinimo-kognityvinis procesas. Apima depresinė nuotaika, atsiskyrimo nuo savęs jausmas, viską darome tarsi autopilotu. Visi šie pojūčiai gali būti ir labai silpni, ir stiprūs.
O jeigu jau atpažįsti savo kūno signalus, tačiau, tarkime, dėl profesinių sumetimų, dėl noro tęsti tai, ką darai, vis tiek lieki ten, kur tau nėra gerai?
Jeigu nuolat esi su tais žmonėmis, simptomai pamažu ryškėja. Jei esi dėmesingas, ilgainiui pradedi fiksuoti, kaip jautiesi, kad kūnas jau iš anksto bijo eiti, kalbėti, susitikti, nes žino, ko laukti. Jeigu vis tiek nusprendi likti tokioje aplinkoje, jau prasideda resursų tema: visų pirma būtina atpažinti, kas vyksta, kaip reaguoja kūnas. O jau tada pasižiūrėti, kokiais būdais gali mažinti streso lygį savo organizme. Ar turi vidinių ir išorinių resursų, kurie padės susibalansuoti? Gal reikia išorinės pagalbos - saugių žmonių, aplinkos, specialistų? Svarbu suvokti, kad visuomet turime pasirinkimą: kad ir koks dirgiklis būtų - ar žmogus, ar išorinės aplinkybės, - reaguoju tai AŠ. Ir aš esu tas, kuris reakcijas arba valdo, arba ne.
Mes dažnai sakome - čia kitas žmogus mus valdo, čia jisai. Taip, jis sukuria tas aplinkybes, yra tas dirgiklis, viskas taip; bet ir aš nesu surištomis rankomis. Aš esu tas, kuris visa tai patiria, ir aš esu tas, kuris ieško būdų, kaip gali sau padėti su tuo susitvarkyti.
Kokie galėtų būti tie būdai? Kaip išgyventi tokias būsenas su mažiausia žala sau pačiam?
Stresas, susijaudinimas yra simpatinės nervų sistemos dalies veikimo sfera, o iškvėpimas, atsipalaidavimas, savo kūno svorio pajautimas, įsižeminimas - visa tai padeda greičiau pereiti į parasimpatinę nervų sistemos dalį. Lygiai tas pats su žandikauliu, veidu: jei aš prigesinu žvilgsnį, atpalaiduoju akis, atpalaiduoju žandikaulį, apsilaižau lūpas - ten yra daug parasimpatinių skaidulų. Tokiu būdu aš savo kūnui sakau: pavojus praeina, jau galima ramintis.
Galų gale, gal aš galiu nuo to žmogaus palaikyti didesnį atstumą? Fizinį tarpą erdvėje? Gal galiu su juo kalbėdamas sekti savo kvėpavimą? Tvirtai spausti kojas į žemę, jausti atramą, savo ašį, jausti, kad aš esu čia. Neprarasti savęs padeda kūno pojūčių stebėjimas ir jų susiejimas su jausmais, tačiau to mokytis, praktikuotis reikia neutraliomis aplinkybėmis. Jeigu būdamas su tais žmonėmis išsaugai ryšį su savo kūno pojūčiais, jeigu gali sąmoningai giliai įkvėpti ir ilgiau iškvėpti - po truputį aktyvuojasi parasimpatinė nervų sistemos dalis, kuri yra atsakinga už atsipalaidavimą. Apskritai stresas suima kūną ir pakelia jį į viršų. O ko mums reikia, norint atsipalaiduoti? Paleisti žemyn, iškvėpti. Mums evoliuciškai daug tikroviškiau būti arčiau žemės, mes turime jausti savo kojas, dubenį, pilvą, būti labiau meškų režime.
Nusiraminti gali padėti ir vanduo - užtenka tiesiog pakišti rankas po tekančiu vandeniu, nusilieti šaltu dušu. Šiluma, šaltis, vibracija, purtymasis, kratymasis, išdrebėjimas - visa tai atėję iš gyvūnų pasaulio: pakovojo, išbuvo, išdrebėjo, ir viskas jiems baigėsi. O mes išsinešame toliau, nes mintyse vis sukame tas pačias istorijas ir kuriame naujas.
Dar šiek tiek grįžkime prie Tavo minėto atpažinimo momento: kas vyksta kūne, kai sustojame, kad suvoktume kūno pojūčius?
Kai įdedame pastangų atpažinti, kas vyksta, įsivardinti tai sau, pajungiamos aukštesnės smegenų dalys. Jos pradeda teikti pagalbą - ateina mintys, ką šitoje situacijoje galime padaryti. Tai mažina mūsų reaktyvumą.
Labai svarbūs tie mažyčiai sustojimo tarpai: per tas pauzes, kol aš atpažįstu, kol įsivardinu, kas darosi, susidaro tarpai, kurie ir nulemia visą pokytį, neįmanomą tuo atveju, kai aš į situaciją tik reaguoju. Tuomet nėra tos trumpos pertraukėlės, per kurią atsirastų pasirinkimo galimybių. Jeigu aš tik reaguoju, neturiu pasirinkimo: aš nueisiu ta eiga, kuria nueiti mano kūnas yra įpratęs - automatiškai.
Jeigu paisau savo kūno siunčiamų ženklų, ar mano tikslas turėtų būti kaip įmanoma vengti situacijų, į kurias jis reaguoja kaip į pavojų? Ar vis dėlto - išmokti gyventi su visais dirgikliais?
Viena vertus, subrendęs, suaugęs žmogus tampa tada, kai gerai ištveria frustraciją. Kai gali priimti ir išgyventi, susitaikyti, kad nėra taip, kaip norisi. Dirgiklių visada buvo ir bus, visada susidursime su tuo, kas mums nepatinka, kas atrodo neteisinga. Ir žmogaus organizmas evoliuciškai yra prisitaikęs su tuo gyventi.
Bet yra ir kita dalis - tai mūsų gyvenimo istorija, mūsų patyrimai. Jeigu esame išgyvenę traumų, tada šita teorija nebeveikia. Nė vienas žmogus neužauga kokiame nors vystymosi raidos ar gyvenimo etape ko nors nepatyręs, visiškai sklandžiai. Žinodami savo istoriją, turime sau padėti, vengti situacijų, kurios mus sugrąžina į tai, ką kūnas laiko savyje. Čia jau prasideda kūno atmintis: jis įsiminė, kas jam buvo labai skausminga ir nepakeliama, ir jis turi viską, kad gytų, kad išgyventų. Bet kai yra daug nesuvoktos trauminės patirties, daug vidinio streso, tada tam tikros aplinkybės, kurios primena konkrečius įvykius, mus veikia retraumatizuojamai. Net, pavyzdžiui, kvapas - užtenka užuosti kvapą, ir kūnas sureaguoja. Tokiu atveju tampa svarbu, kaip greičiau pasitraukti iš situacijos arba pasinaudoti visomis vidinėmis ir išorinėmis pagalbos priemonėmis, kad sumažintume streso lygį savo viduje.
Užsiminei apie nesuvoktas traumas. Kaip jos gyvena mūsų kūnuose, kol mes jų nepažįstame? Ar traumos tūno užrakintos, ar slopsta, nes slopsta prisiminimas? Ar kaip tik klesti, auga?
Traumos gali veikti kaip šešėlis - glūdėti pasąmonėje, kūno atmintyje. Jos visą laiką yra tavo kasdienybėje ir tave veikia; gali pasireikšti protrūkiais - kai ne laiku ir ne vietoje, pats save nustebindamas, kažką padarau, pasakau, kažkaip sau nebūdingai pasielgiu. Kai nesuprantu, kodėl supykstu, kodėl staiga pradedu bijoti, kodėl kažkas mane taip erzina. Neretai, kai individuali trauminė patirtis yra neįsisąmoninta, mes ją nesąmoningai priskiriame kažkam kitam.
Iš čia kyla žmonių entuziazmas ieškoti blogybių visuomeniniuose procesuose, įžvelgti blogas tendencijas, priskirti savo emocijas visuotiniam poveikiui, žmonių grupėms. Tačiau iš tikrųjų blogis yra labai konkretus viduje buvęs įvykis, patyrimas, streso reakcija, sustingusi laike ir visiškai nesuvokta. Ir jis tokiu būdu veikia - viduje kirba, virpa, prašo dėmesio. Kai kituose pasąmoningai jį atpažįstu, jis mane sujaudina, paveikia.
Jeigu žvelgtume kūniškai, trauma kūne yra rigidiškumas, kietumas, sąstingis, kažkas, kas mus užveržia. Darbas su traumomis yra atitirpimo procesas. Kai saugioje aplinkoje pradedame prie jų vienokiu ar kitokiu būdu liestis, kūnas pradeda pasakoti savo istorijas. Mes po truputėlį atitirpinėjame, minkštėjame, su minkštėjimo procesu visi lygmenys - kūno, jausmų, emocijų, proto, dvasios - pradeda judėti. Trauma neišnyksta, bet keičiasi mūsų santykis su ja. Mes pradedame atpažinti, suvokti, atrandame būdus, kaip su tuo tvarkytis, kas mums padeda, kas ne. Ir jeigu man labai nepadeda būti tokioje aplinkoje, turiu pamėginti padaryti viską, kas mano galioje, kad joje nebebūčiau.
Apskritai mūsų kultūroje matau didelį atotrūkį tarp proto ir kūno. Esu girdėjusi mintį, kad šiuolaikinis vakarų pasaulis kūną laiko tiktai transporto priemone, kuri nešioja galvą iš vienos vietos į kitą. Man įdomu, ar galima atsekti, kada ir kaip nutrūksta tas ryšys tarp proto ir kūno? Ar būtent per trauminius patyrimus, per mūsų visuomenės emocinį neraštingumą, ar per nemokymą nuo vaikystės, kaip klausytis kūno ir išsikraustyti iš hipersvarbą įgijusios galvos?
Viskas tiesa. Ši atskirtis - kultūrinis dalykas. Neatsitiktinai iš Azijos ateina visos tos tradicijos - joga, zen praktikos. Pas juos įprasta turėti omeny apačią - gyvybės centrą, pilvą, bambą, dubenį. Pas juos ir sąsaja tarp galvos ir kūno didesnė. O pas mus, Vakaruose, viskas į viršų: o, koks oras, gražu, dieviška, o kūnas purvinas, kūnas niekingas. Kūno psichoterapeutė Susan Aposhyan taikliai įvardijo šiuolaikinių žmonių problemą: jų viršutinė smegenų žievė tiek daug visko sugalvoja, sukuria, prifantazuoja - iš čia ir mokslas, ir menas, kad tai, kas vyksta kūne, yra nebeįdomu. Per paprasta, primityvu. Kūno dalykai mums nėra tokie nuostabūs, kaip tai, ką sugalvoja mūsų protai. Nors mumyse, žmonėse, didžioji dalis smegenų iš tiesų yra apie mūsų gyvūniškumą. Ir kai atskiriame, kai sakome: gyvensime tik su žievine dalimi, mes sakome: būsime pusiau žmonės.
Kadangi esame atitrūkę nuo kūno, mums reikia eiti ir sąmoningai susigrąžinti kūnus. Visų pirma - leisti vieni kitiems reikšti emocijas. Bazinės emocijos - baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, gėda, pasišlykštėjimas - nepriklauso nuo mūsų viršutinių smegenų, mąstančiosios, racionaliosios dalies. Jos labiau susijusios su limbine smegenų dalimi, o šios - su roplių (pailgosiomis) smegenimis, kurios atsakingos už visas mūsų gyvybines funkcijas ir susijusios su „kovok, bėk, sustink“ reakcijomis. Visos šios emocijos yra būtinos, kad išgyventume: kad praradę liūdėtume, išverktume. Kad supyktume, kai iš mūsų atima mums svarbius dalykus. Emocijos yra fiziologinės, biosocialinės, mes nieko negalime padaryti, kad jų nejaustume. Jas užspaudus, pasistengus nejausti, kaip mus moko, užsikemša visos kūno sistemos. Neigimas to, kas yra mumyse, iš tiesų tėra neraštingumas. Niekas nesielgia taip specialiai - tiesiog iš nežinojimo. Tačiau išmoktos mūsų reakcijos formuoja ne tik mūsų charakterį - pagal tai vystosi ir mūsų raumenys. Pagal žmogaus raumenų sanklodą galima parašyti jo charakteristiką.
Ar kūnas visada teisus? Ar jis mums niekada nemeluoja? Ir kaip su traumomis susijęs siekis nutylinti kūno pojūčius įvairiais svaigalais?
Nėra paprasto atsakymo. Kas yra trauma? Trauma iš kūno terapijos perspektyvos - tai streso reakcija, įšaldyta laike. Kai aš patiriu mano psichikai labai sunkiai virškinamą informaciją, frustraciją, kažką, ko negaliu pakeisti, tą sunkumą, negalėjimą, netvėrimą išgyvenu savo kūne. Ir tada kūnas man trukdo - aš noriu kuo greičiau išsilaisvinti. Dėl to atsiranda visi atsipalaidavimo būdai, mums tinkantys ir netinkantys, vedantys į priklausomybes: narkotikai, alkoholis, vaistai, darboholizmas. Kad tik pamirštume, kad tik nuslopintume, kad tik nejaustume to, ką jaučiame. Kūnas yra tas, per kurį jaučiamės nemaloniai, blogai, tačiau per jį mes taip pat patiriame pasaulį ir pasitenkinimą, malonumus. Kūno simptomai dažnai yra užblokuota energija, ir blokas veikia į abi puses - ir kad neišleistų, apsaugotų, ir kad išveiktų.
Ar kūnas nori sveikti? Ar jis turi polinkį šauktis mūsų pagalbos?
Vienareikšmiškai taip, nes yra išlikimo instinktas. Mūsų smegenų dalys, atsakingos už išlikimą, visą laiką, kol esame gyvi, kol kvėpuojame, visą kūną paleidžia dirbti išlikimo klausimu. Paprastumo filosofija - nieko nebereikia išradinėti: turime kosminį aparatą, kuris užsikūręs, kurio esmė yra gyvybė. O mes ją visais įmanomais būdais dubasiname - atsiprašau už tokį išsireiškimą, - kad tiktai gerai nevažiuotų. Gal mano laikysena kategoriška, bet noriu perteikti mintį - mūsų kūnas sukurtas gyventi. Viskas veikia tam, kad gyventume.
Kaip mūsų visuomenė atrodo ne istorinių traumų, bet gebėjimo vieni kitiems kelti traumas atžvilgiu?
Smurto ir emocinio smurto šeimose situacija vis dar liūdna. Ir kaip tik čia įsisuka ydingas ratas - esame linkę kartoti aplinkos, kurioje augome, reakcijas, net jeigu norime elgtis kitaip. Nedarniose šeimose užaugę žmonės jaučiasi nesaugūs, visą laiką būdrauja, stebi, iš kurios pusės ateina ataka. Jie gyvena simpatinėje nervų sistemos dalyje, kuri atsakinga už veikimą - kovok, bėk, sustink. Dėl to negali įsijungti viršutinė jų smegenų dalis, atsakinga už mokymąsi, pažinimą; negali normaliai funkcionuoti emocijos, nes visą laiką veikiama už išgyvenimą. Toks žmogus, atėjęs į terapiją, fiksuoja kiekvieną terapeuto krustelėjimą, kiekvieną veido mimiką, balso toną. Jo organizmas įpratęs per visus kanalus rinkti informaciją, kad įsitikintų, jog negresia pavojus. Tai veda į ligas, labai prastą gyvenimo kokybę, iš to susiformuoja labai žema savivertė. Toks žmogus net neturi pojūčio, kad jis gali užimti erdvę visu savo svoriu, kad jis turi teisę čia būti, ir teisę būti toks, koks yra. Jis visą laiką įpratęs ne būti, o saugotis.
Tokiam žmogui verta kuo daugiau judėti - šokti, plaukti, imtis visko, kam reikia jėgos. Būtent raumenys padeda pajusti, kad aš esu, kad aš galiu būti stiprus, galiu kasti, kirpti, pjauti, sodą tvarkyti, plaukti, važiuoti, žaisti, stumdytis, traukti, tempti, mesti, spirti, kąsti. Taip išveikiamos ir emocijos, ir kūnas gauna žinutę, kad yra gyvas, kad jis daug gali, kad saugu būti gyvam.
Labai nemažai vienas kitam vis dar pakenkiame ir dėl neišprusimo. Pavyzdžiui, mūsų visuomenėje vis dar labai įsišaknijęs gėdijimas. Tai viena stipresnių mus užvaldančių emocijų, kurią suprantame šiek tiek paviršutiniškai: ji daug gilesnė ir atlieka daug funkcijų. Per gėdą labai pažeidžiame vieni kitus. Nuolatinis lyginimas, kas geresnis, lenktyniavimas - visa tai labai nepadeda sukurti paprastos, sveikos žmogaus būties. O juk iš tiesų vienas pagrindinių principų - aš esu vertingas, nes esu gyvas. Ir viskas. To visiškai pakanka.
Ačiū už pokalbį!
