Spalio 18 d. Varšuvos teatro institute vyko lenkų žurnalo „Teatr“ iškilmės, skirtos leidinio 70-mečiui, ir 2015/2016 m. Lenkijos teatro sezono apdovanojimai. Į sceną išėjęs scenografas Marius Nekrošius atsiėmė Konrado Swinarskio prizą, skirtą tėvui režisieriui Eimuntui Nekrošiui už „Vėlines“, pavasarį pastatytas Nacionaliniame teatre Varšuvoje - „meistrišką interpretacijos paskaitą“, kaip pabrėžė žiuri pirmininkas ir „Teatro“ redaktorius Jacekas Kopcińskis.
Gruodžio 15 d. Lietuvos nacionalinio trupė paskutinįsyk „Paryžiaus rudens festivalyje“ (Le Festival d´Automne à Paris) suvaidins Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštę“, kuri bus vienas iš trijų įvykių, skirtų programai „Krystiano Lupos portretas“ šiame festivalyje (o kartu ir Bernhardo - nes jo pjeses Lupa ir pristato - „Kirtimą“, pastatytą Vroclavo Lenkų teatre, bei „Pusryčiai pas Wittgensteiną (Ritter, Dene, Voss)“ Paryžiaus Des Abbesses teatre). Ir tai bus, ko gero, paskutinis stambus Lietuvos teatro štrichas pasauliniame šių metų pasaulio scenos peizaže. Tokių šįmet buvo netikėtai, bet dėsningai daug.
Iš tiesų tai išskirtiniai metai Lietuvos scenos menams, bet ne pačių gastrolių gausa - jų galbūt anksčiau buvo tiek pat ar net daugiau, ir gal intensyvesnių, patys teatrai niekada nepamiršdavo pasigirti viskuo iš visur, net specialiai jiems sukurtais prizais. Kasdienybe jau tapo ir šokėjų turnė, - vieną dieną jie grįžta iš didžiausios mugės Diuseldorfe ir kitą vyksta į Barseloną, o po to trečiąkart į Kiniją, tada į Albaniją ir Italiją... Tačiau šįmet pasikeitė viena - vietos, kuriose pristatoma mūsų scenos meistrų kūryba. Galima konstatuoti, kad po daugelio metų Lietuvos scenos menas grįžo į Europos prestižiškiausias aikšteles ir teatro forumus, o mūsų kūrėjai vėl atsidūrė tarp šiandienos garsiausių pasaulio scenos menininkų. Vėl - nes kadaise taip buvo, bet nuo to „kadaise“ praėjo maždaug 15 metų.
Lietuvos kūrėjų spektakliai Lenkijoje jokia naujiena - juos kviečia Torūnės ir Vroclavo festivaliai paeiliui ir pamečiui nuo 1990-ųjų ir dar anksčiau. Tačiau trys režisieriai, tuo pačiu metu pavasarį statę Lenkijos teatruose (Yana Ross, Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas) - tokio „desanto“ dar nebūta. Po pirmų toli gražu ne entuziastingų recenzijų Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ Nacionaliniame Varšuvos teatre žurnalo „Teatr“ pripažintos geriausiu spektakliu, o lenkų teatro kritikai jį dažnai mini geriausių sezono įvykių sąraše. Ir jei Nekrošius Swinarskio apdovanojimą buvo pelnęs dar 1996/1997 m. sezone už „Hamletą“, atvežtą į Torūnės „Kontaktą“, šiandien aplinka gerokai pakitusi: Lenkijos teatras neabejotinai yra vienas stipriausių ir įdomiausių Europoje, patyręs įvairias politinio, socialiai angažuoto, performatyvumą akcentuojančio teatro bangas ir neišsižadėjęs jų, bet natūraliai inkorporavęs jas į dabartinius pastatymus.
Todėl keliagubai maloni tampa (nesuprantama, kodėl, bet Lietuvoje visiškai nepastebėta) informacija apie šių metų „Kontakto“ festivalyje geriausia režisiere pripažintą Yaną Ross - už „Žuvėdrą“, pastatytą Islandijoje (ir vėl - festivalyje dėl prizų „rungėsi“ šiandienos festivalių madingieji Thomas Ostermeieris, „TG Stan“, „Rimini Protokoll“).
Šio „grįžimo“ į teatrinį olimpą pradžia ir pirmąja kregžde galima būtų laikyti Oskaro Koršunovo „Hamletą“, pernai pakviestą į Venecijos bienalę, kur trupė rodė spektaklį greta svarbiausių Europos teatro kūrėjų Christopho Marthalerio, Jano Lauwerso, Thomaso Ostermeierio, Romeo Castellucci ir kitų, o Koršunovas vedė kūrybines dirbtuves. Šįmet režisierius vėl buvo pakviestas į bienalę, jau su „Žuvėdra“, po festivalio kritikų pavadinta vienu svarbiausių įvykių šių metų Venecijoje ir vėl vedė dirbtuves. Anksčiau ši bienalė lietuvių režisieriams buvo dėmesinga tik 1999 m. - tada buvo parodytas Koršunovo „Roberto Zucco“, - ir tame pačiame Carlo Goldoni teatre 2001-aisiais čia vyko Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ premjera.
Pasikeitus teatrinės dalies kuratoriams viename turtingiausių pasaulyje Vienos festivalyje „Wiener festwochen“ ir į šį postą šiems metams atėjus Maskvos teatro kritikei Marinai Davydovai, pasikeitė ir geografija. Ir nors pati Davydova bandė neigti „geografines priklausomybes“, vis dėlto tiek „slaviškos dvasios“ spektaklių Vienoje nesurinktum nė per kokius dešimt metų. Čia pakako vietos ir ukrainiečių makabriškam kabaretui „Dakh Daughters Band“, net Frankas Castorfas atvyko su Platonovo inscenizacija, - o dar Andrejus Žoldakas, Konstantinas Bogomolovas, instaliacija pagal Dostojevskio kūrinius... Nepaisant pagrindinio atrankos principo - spektaklio kokybės - vistiek šią liniją pratęsė Oskaro Koršunovo „Dugne“ (nes pagal Gorkį), o „rusų režisiere“ pristatyta Yana Ross atvežė „Pageidavimų koncertą“, pastatytą „TR Warszawa“ teatre. Tačiau būtų per grubu įžvelgti „slaptus priešų kėslus“, tiesiog kuratorė supažindino su tais įvykiais, kurie svarbūs ne vien germanų pasauliui, dažniau matančiam ne Rytus, bet Lotynų Ameriką. Iki šiol šis Austrijos forumas lietuvius kvietė dukart - 2005 m. Rimo Tumino „Madagaskarą“ ir 2011 m. su lietuvių aktorių ansambliu pastatytą Kristiano Smedso „Vyšnių sodą“.
Net Europos teatrinės kultūros tėvynėje - Graikijoje - šią vasarą netiesiogiai susirungė du lietuvių režisierių pastatymai: Epidauro amfiteatre liepos pabaigoje Cezaris Graužinis, jau atstovaujantis Šiaurės Graikijos teatrui, pristatė savo Aischilo tragedijos „Septynetas prieš Tėbus“ versiją, o vos po savaitės Rimas Tuminas, jau kaip Rusijos atstovas, parodė savo „Oidipą karalių“, pastatytą su Maskvos Vachtangovo ir Graikijos nacionalinio teatrų aktoriais (sprendžiant iš nuotraukose ir videoįraše užfiksuoto scenovaizdžio - perkeldamas į Epidaurą nuostabų Adomo Jacovskio likimo „volą“: būtų pernelyg gaila, jei jo svorį prisimintų tik Vilniaus nacionalinio grindys). Tad Lietuvos teatrinė kultūra nuskambėjo ir autentiškame teatro lopšyje - ar yra kur aukščiau? Nebent „Teatrinė Olimpiada“ Vroclave, Europos kultūros sostinėje, kur Eimunto Nekrošiaus „Vėlinėms“ kompaniją sudaro pasaulio didieji - Peteris Brookas, Eugenio Barba, Robertas Wilsonas, Tadashi Suzuki, Janas Fabre, Romeo Castellucci ir kt.
Viename didžiausių šiandieninės Europos kultūros forumų, Avinjono festivalyje Oskaro Koršunovo spektakliai pakankamai dažnai viešėjo prieš 15 metų, o Eimunto Nekrošiaus - dar 1998 („Hamletas“). Šįmet lietuvių teatrui kelius į Provanso sceną vėl parodė Krystianas Lupa. Ir nors „Didvyrių aikštė“ susilaukė daugiau, spėju, iš anksto parašytų tekstų, nei autentiškų liudijimų iš festivalio, nes straipsniuose aptariama Thomaso Bernhardo kūryba, Lupos biografija, o tik vos keliose užsimenama apie trupę iš Vilniaus, - tai pirmiausia liudija literatūrinę prancūzų teatro tradiciją. Vis dėlto pasirodyti šiame forume yra svarbu ne tik patiems aktoriams, kuriems susidūrimas su Lupos estetika nebuvo iš lengvųjų, bet ir kaip šaliai - tarsi priminti apie save pasaulio elito klube. O dar laukia, kaip minėta, Paryžiaus „Festival d´Automne“, kuriame tik 1992 m. gastroliavo Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani...“ ir „Dėdė Vania“.
Edinburgo „Frindžas“ nėra tas festivalis, kurio repertuaras automatiškai liudija pasirodančių trupių kokybę - pirmiausia tai mugė, kurioje susimoki už vietą ir pardavinėji savo ateitį, tačiau čia patiri įvairiausių vaizdų ir stilių paletę. Po pernykštės „Menų spaustuvės“ iniciacijos Škotijos sostinėje šįmet keturios visiškai skirtingos lietuvių trupės - „Dansema“, „Low Air“, „Menų spaustuvė“ ir Artūro Areimos teatras pasirengė kruopščiau, pasirodė kur kas patogesnėse lankytojams vietose ir, svarbiausia - prisistatė kaip Lietuvos teatro platforma su bendru bukletu. Tai suveikė, ir ne vien kaip šalies vardo reklama, o ir kaip investicijos į ateitį. Pagaliau - iš maždaug 3 000 spektaklių, rodytų tame nenutrūkstančiame mėnesio konvejeryje visi lietuviški darbai pelnė recenzijas dienraščiuose, o įtakingas „The Scotsman“ apdalino maksimaliomis keturiomis žvaigždutėmis „Dansemą“, „Contemporary?“ bei The Times“ - Areimos „Po ledu“. Iškilti visoje šioje karnavalinėje mėsmalėje jau reiškia išplaukti. Numatomos ne vien viešnagės festivaliuose įvairiose šalyse, - Birutė Banevičiūtė, atradusi aukso gyslą - šokio spektaklius kūdikiams iki trejų metų, jau pastatė vieną tokį Vokietijoje ir moko tokį šokį suvokti Kinijos tėvus ir vaikus.
***
Ar suminėjus šio triumfo žygio atskirus elementus ir pagrindinius veikėjus galimos kokios nors išvados, ar nurašytume visa tai atsitiktinumams, asmeniniams ryšiams su festivalių vadovais ar tiesiog geriems kūriniams? Galbūt veikia visos grandys, bet išvadoms reikalingi dėsningumai, ir čia dar, greta informacijos apie kūrinius, pasiekiančios užsienio meno institucijas, reikėtų paminėti ir kasmet vis augantį KRF finansavimą kultūros eksportui. Tai liudytų, kad kultūros politikai suprato, kaip būtina paremti tai, kas dabar „ant bangos“, nes tiek kviečiamų į festivalius spektaklių dar nebuvo. Tačiau tai ne pagrindinė išvada, juo labiau ne visa ko priežastis.
Tai, be abejo, kūriniai. Ir nors kalbame tik apie keletą jų, o ne apie visą lietuvišką panoramą, net ir ji plečiasi, ir tai dar viena pastarųjų metų ypatybė: spektaklių pristatymai užsienyje neapsiriboja tais pačiais 3-5 menininkais, kurių pavardes girdėjome dar 1990-aisiais. Į areną išeina ne tik didelio formato spektakliai, priešingai - vis įdomesnis tampa intymus santykis su žiūrovais. Vis labiau stiprėja šiuolaikinio šokio pozicijos, ir ne vien Lietuvoje. Iš spektaklių taip pat liaujamasi tikėtis vien katarsinių patirčių, tampa svarbus jų poveikis kelti diskusijas, kvestionuoti, apmąstyti.
Planinga ir toliaregiška Nacionalinio dramos teatro ambicija pasikviesti spektaklį statyti vieną įdomiausių režisierių Krystianą Lupą pasiteisino su kaupu. Neabejotinai kviečiant „Didvyrių aikštę“ į kitas šalis, suveikė jo vardas (juk net speciali jam skirta Paryžiaus programa, Kinijoje taip pat buvo keli jo spektakliai, kuriuos lydėjo susitikimai su režisieriumi), - bet aišku ir tai, jog nepavykęs projektas kviečiamas nebūtų, ne visi jo lenkiškieji spektakliai puikuojasi minėtuose festivaliuose. Ir mažiausiai čia veikia temos aktualumas, kad ir kiek galvas Europoje keltų kraštutiniai dešinieji.
„Nesitikėjau, jog trilogijos „Hamletas-Dugne-Žuvėdra“ spektakliai bus taip aktyviai kviečiami į festivalius. Juk jie neturi išorinio efektingumo, ryškių politinių ar socialinių aktualijų, netgi yra pakankamai asmeniški. Čia aktoriai nebesislepia už ketvirtos sienos, netgi nevaidina, o personažų tekstais mėgina kalbėti apie save kaip apie žmones. Tačiau užsienio kritikai dažnai pastebi jų novatoriškumą, visiškai kitokį požiūrį į aktoriaus darbą“, - apie tarptautinę sėkmę pelniusius pastatymus kalbėjo Oskaras Koršunovas teatro pranešime spaudai . Į klausimą, kiek šiame pasakyme yra koketavimo, kiek tikro nuoširdumo, galima atsakyti, kad kūrėjas nebūtinai turi kurti spektaklį pagal vyraujančias madas ar įdomias tendencijas, net nebūtinai turėtų jas žinoti (ir vis dėlto...). Bet būtent „Dugne“ ir „Žuvėdra“ idealiai tinka prie teatro demokratizacijos tendencijų, prie žiūrovo pastebėjimo ir net jo aktyvesnio vaidmens, aktoriaus asmens išviešinimo, net įsileistos galimybės atsitiktinumui - o tai jau kalba apie blankstančias ribas tarp teatro ir performanso (ir tai atsakymas, kuo skiriasi Koršunovo „Žuvėdra“ nuo su ja lygintos Schillingo). Pagaliau svarbu, kad visi šie parametrai išbandyti su klasikos tekstais, ir tai šiuos du spektaklius jungia su Lupos kūryba, perėjusia ir performatyvaus vyksmo, ir postdramines patirtis. Tad jei prieš keletą metų Arūnas Sakalauskas tik galėjo žiūrėti filmą „Menininkas dalyvauja“ kaip tolimą egzotiką, šiandien jo selfis su Marina Abramovič Avinjono teatro užkulisiuose tampa kur kas didesniu ženklu nei tiesiog tradicinio teatro aktoriaus įsiamžinimu su žymiąja performanso senele.
Lygiai tuo pačiu atlikėjų asmeniškumu spinduliuoja „Contemporary?“, pavadinimo klaustuku kvestionuojantis ir patį šiuolaikiškumą, ir (auto)ironiškai bandydamas įsiterpti į jį. Didžia dalimi koncepcijos dėka šis šokio spektaklis taip sėkmingai keliauja iš festivalio į kitą. Jei Vakarams tai - jau pragyventas etapas, Rytų ir Centrinei Europai tai - pats slydimas didžiosios performatyvumo bangos tuneliu.
Todėl tokia pat sėkmė turėtų lydėti ir „Dior in Moscow“, jau pristatytą Diuseldorfo šokio mugėje ir pakviestą į Čekiją bei Prancūziją: (auto)biografinės atlikėjų patirtys susiejamos su analize-impresija apie post-sovietijos moterų padėtį. Dėsninga, kad jį kūrė ne tik šokėja ir choreografė Agnija Šeiko, bet ir šokio teoretikė Ingrida Gerbutavičiūtė.
Išmanyti vyraujančias tendencijas, užčiuopti jų pradžią gali tapti sėkme ir geru kūrinio pozicionavimu. Tačiau egzistuoja ir bendras nepaneigiamas dėsnis - jei kūrėjas tai darys tik iš noro įsilieti į vyraujančią srovę, viskas dažniausiai ir baigsis išprievartauta scena, kurioje plika akimi matysime, kokias knygas kūrėjas skaitė. Ir vis dėlto - esame (nuolatiniame) tranzite, kraustomės į kitą amžių ir kitokį pasaulį ir nebegalime, kaip prieš 25 metus, sakyti ir tuo pačiu guostis, kad būsime kitiems įdomūs tiek, kiek būsime originalūs, autentiški. Etnografų ir antropologų susidomėjimas nuslūgsta, esame vieni iš daugelio atrastų ir nebūtinai kolonizuotų. Jei visas XX a. vaizduojamasis menas kreipė dėmesį į praeities kūrybą, ją citavo, įsisąmonindavo, nusavindavo ir perkurdavo, scenos menas, nemenkai atsilikdamas, taip pat pamažu kreipia dėmesį į kontekstą (naujausias to pavyzdys - pernykščiame Jano Fabre´s „Olimpo kalne“ apstu ne tik autocitatų, bet ir parafrazių, pvz., šiandienos provokatorės Milo Moiré akcijoms). Galima dalyvauti bendrame judėjime, galima į jį nekreipti dėmesio. Tik istorija liudija, kad pirmiausia pats kontekstas ignoruoja ignorantą, o autochtoniški deimančiukai - kūrėjai ar kūriniai - gimsta retai. Šiandien „šiuolaikinis“ reiškia nebe sukūrimo laiką, bet pirmiausia konteksto suvokimą ir reakciją į jį. Spėju, kad būtent ši aplinkybė buvo viena esminių šiose „sėkmės istorijose“. Galbūt pagavome Europos jautį už ragų.
