Šiuolaikinis šokis šiandieniam skubančiam žiūrovui savo formatu iš tiesų yra gana patogus, ypač jei kalbėsime apie laiko sąnaudas. Jis kartais gali suteikti kone dvigubai daugiau potyrių ir peno apmąstymams negu valandų valandas trunkantys dramos pastatymai. Tai ne priekaištas sceniniams opusams, greičiau pastaba apie šiandieną, kai dėl aplink tvyrančio FOMO (angl. fear of missing out, liet. baimės kažką praleisti) norisi kone sukapsuliuoti patirtį, kuo greičiau ją nuryti, sužinoti poveikį ir pereiti prie kitos. Vieni sakytų, kad tai kapitalizmo pasekmė, kiti - kad tai kartos, kuri bijo būti su savimi, bruožas. Ir vieni, ir kiti galiausiai būtų iš dalies teisūs.
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalis - gera proga išmėginti greito patirčių vartojimo modelį, kuris dar ir gana kontempliatyvus - toks tobulas balansas pasiekiamas ir dėl dėkingo formato.
MO terasoje buvo galima vienu ypu išgyventi kelias patirtis: dvigubo spektaklio vakaro metu laukė du per panašius išgyvenimus vedantys kūriniai - auksiniu scenos kryžiumi apdovanoto Nielso Claeso „Paženklintas“ ir iš Lenkijos atvykusios Martos Wołowiec „Tens“. Abu atlikėjai į akistatą su publika stojo vienui vieni ir savo po pusvalandį trukusiais kūriniais leido žiūrovams pakontempliuoti ir trumpai paklajoti po kitą pasaulį. Kitą, bet, neabejoju, dažnam artimą.
Vakarą pradėjęs „Paženklintas“ - rimties ir iš jos išplaukiančio chaoso mišinys. Atlikėjas scenoje, akivaizdu, savo kūnu pasakoja apie labai skaudžias patirtis, tačiau tai daro itin plastiškai, švelniai ir grakščiai. Atrodo, kad kartais net trūksta stiprumo, jėgos, kuri atneštų galingą kulminaciją, bet ilgiau apmąstant kūrinį tas trūkumas ima atrodyti kaip logiškas pasirinkimas. Nielsas Claesas stengiasi perteikti žiūrovui patyčias išgyvenusiojo patirtis ir daro tai vesdamas per skirtingas būsenas, kurių kiekviena, atrodo, eina vis šviesyn, kol galiausiai įvyksta išsilaisvinimas. Ir emocinis, ir fizinis.
Švelnumas ir pastangos nenukrypti į agresijos pusę - lyg bandymas pasakyti, kad aukos stiprybė yra gebėjime nesusilyginti su agresoriumi. Iš pradžių savo rūbų fiziškai suvaržytas atlikėjas atrodo tarytum supančiotas kančios ir skausmo, iš kurių sunku išsivaduoti, ir jie, it koks apie save nuolat primenantis šleifas, velkasi kartu. Bet laisvėjant rūbams, šviesėja ir būsenos, iš kančios pereinama į aiškumą, užtikrintumą. Atrodo, kad išsilaisvinus, palikus už nugaros tai, kas buvo, stiprėja ir pati asmenybė bei jos gebėjimas būti ir priimti save. Tai, dėl ko buvo pašiepiama, paverčiama identiteto dalimi ir stiprybe. Gal kiek banaliai skamba pasirinktas kelias bei jo išraiškos priemonės, ypač kai iš jų lieka tik tekstinis aprašymas, betgi iš tiesų visos kliūtys judėti pirmyn dažnai ir būna susikuriamos pačių. Savo gestais atlikėjas tarytum ragina nusimesti tai, kas trukdo judėti, ir šviesa galiausiai ateis, viskas bus gerai. Išsilaisvinkite ir sužydėsite. Vaizdžiai tariant, meskite šalin tramdomuosius marškinius primenančius drabužius ir renkitės spalvotą sportinį kostiumą. Šlakelis vilties pilkumos varomai kasdienybei.
Martos Wołowiec „Tens“ vakarą tęsia daug tamsesniu tonu, kurį pirmiausia sukuria pasirinkta muzika. Viso pasirodymo metu ji labai svarbi, nes veikia ne tik kaip šokio fonas, - pasirinkti garsai žiūrovus gali paveikti ir kūniškai. Iš pradžių lyg ir nieko negirdėti, tik jaučiama ore tvyranti vibracija, sukelianti atitinkamą įtampą ir verčianti pasinerti į tai, kas bus. Aplinka, automobilių triukšmas, netoliese sėdinčių žiūrovų drabužių šiugždesys ar kiti silpni garsai tiesiog ima ir pranyksta, lyg trumpam visi įstrigtų kažkur Gasparo Noé „Ekstazės“ klaidžiuose koridoriuose, tik be klaustrofobiškų jausmų, Tiesiog tokia paveiki garsų atmosferika.
Atlikėjos judesiuose daug drebėjimo, lengvo kratymosi - atrodo, kad po patirto skausmo, baimės, kitų nemalonių jausmų kūnui labai reikalinga terapija. Šokas neleidžia tvirtai stovėti, o išgyvenimai visada apie save primins net ir per mažiausias detales, jeigu jų nepajėgsi atsikratyti, išpurtyti.
Marta Wołowiec savo energija geba prikaustyti dėmesį, ji žiūrovams siūlo lengvą pabėgimo nuo rutinos kelią ir leidžia bent trumpam paskęsti jos kuriamame įelektrintame pasaulyje. Jos siunčiamos vibracijos purto - taip nereikia būti su savosiomis. O toks būdas kai kam gali suveikti ir kaip paskatinimas pačiam pasipurtyti ir nusimesti susikaupusias įtampas. „Tens“ visų pirma yra patirtis, o tik vėliau - malonumas akims (kiek jos, užhipnotizuotos, geba pamatyt). Pačios Martos Wołowiec gebėjimą vienai su muzika sukurti tokią energetiką galima prilyginti kone šamanizmui.
Ir Nielso Claeso, ir Martos Wołowiec kūriniai, jų suteiktos patirtys tarytum kviečia dalyvius galiausiai susidurti su savimi, kad ir kaip tai būtų skaudu, nes šis susidūrimas - tai galimybė išsilaisvinti iš skubančio ir visaverčių patirčių neleidžiančio išgyventi pasaulio gniaužtų. Pasaulis gali bėgti, bet nebūtina lėkti paskui jį. Grožis apsireiškia trumpuose sustojimuose.
