Suomių režisierius Kristianas Smedsas Lietuvos teatralams jau pažįstamas, o tie, kurie jo nebuvo spėję įsidėmėti, po šį rudenį Audronio Liugos sode parodyto „Vyšnių sodo" Smedso pavardę tikrai įsimins. Prie lietuviškų įspūdžių šliejasi ir susitikimas su jo „Trimis seserimis" Tamperės teatro festivalyje prieš keletą metų - tokio fono tikriausiai pakanka, norint suvokti naujausią jo darbą, kurį pristatė tarptautinis teatro festivalis „Sirenos".
Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą priplūdusią minią festivalio reklaminė kampanija buvo paruošusi ypatingam įvykiui su stipria juodo humoro doze. Tačiau šis suomiškos kavos receptas tiko ne visiems skrandžiams. Pustrečios valandos spektaklis „Mental Finland", vėlavęs daugiau nei pusvalandį ir vaidintas be pertraukos, užgriuvo minčių ir plastinių idėjų lavina. Ji garma žemyn iš futuristinių 2069 metų šiukšlių šalinimo vamzdžiu, pakeliu surenka visas tautines (suomiškos tapatybės fata morgana), tarptautines (Europos Sąjungos monstras), politines (žydų tema) ir socialines (homoseksualumas) fobijas bei pažeria jas ant žiūrovų galvų su agresyviai triukšminga kakofonija.
Pirmąją spektaklio valandą atrodė, kad jo ritmika šlubuoja - nors iš pat pradžių spektaklio erdvę režisierius atidavė septyniems šokėjams, žydrais kostiumais sklandančiais tokioje pačioje žydrynėje pagal raminančią savo klasikine harmonija Johanno Sebastiano Bacho muziką. Iš viršaus nusileidęs konteineris šią idilišką ateities viziją sugriovė groteskiškais personažais - rėkiančiais nešvankybes, besispjaudančiais ir bezdančiais mirtinomis dujomis. Apsivilkę utriruotais kostiumais, kartoninėmis kepurėmis ir ginklais, jie pasirodė kaip suomių kaubojai, vadovaujami dviračio su raguota briedžio galva ir žybsinčiomis šnervėmis. Šie įvaizdžiai spektakliui suteikė gyvybingos, šiurkščios faktūros, kuri atsispindėjo ir personažų elgsenoje - tarpusavio dialoguose ir bendravime su žiūrovais; kai kurie anglų kalba sakomi tekstai buvo visai šmaikštūs, juose nuskambėjo ir lietuviški akcentai: apie šiuolaikinio šokio choreografą buvo raginama paklausti Eglės Špokaitės, o improvizuotame salės užpuolime pareikalauta ne kokių nors „litų-latų", bet eurų.
Kituose Smedso spektakliuose išbandytas ir pasiteisinęs dviejų erdvių - scenos ir ekrano - ryšys, leidžiantis įvairiapusiškiau dalyvauti veiksme, matyti kelis jo rakursus, naudojamas ir čia. Žiūrovams buvo sudaryta galimybė tiesiogiai stebėti veiksmą suomiškoje saunoje-konteineryje, kur mezgasi ir atskiri multikultūriniai siužetai - vieni įkyrintys beprasmiška chaoso apologetika, kiti prikaustantys dėmesį žiauria siužetine medžiaga ir įtaigiu jos aktoriniu įprasminimu.
Viename iš tokių epizodų dalyvauja gerkliniu balsu giedantis arabas, braute besibraunantis į sauną, kurioje kartu su suomiais šildos ir Antonio Canovos „Itališkoji Venera". Saunoje vyksta ir bananų orgija, besibaigianti juodąsias humoro spalvas prarandančiais dialogais - tarp pirtyje išprievartauto septynmečio ir jo tėvo, atidavusio berniuką dėdžių ir kaimynų „žaidimams"; tarp nužudyto ir komposto krūvoje pakasto vaiko ir jo motinos. Degradavusi šeima netrukus sukasi priešmirtinio suomiško tango ritmu - šūvių ir lavonų, kurie vis prisikelia, spektaklyje ypatingai daug, šaudoma ir į žiūrovus, taip pat ir iš radijo bangomis valdomo tanko.
Baigiantis spektakliui saunoje-konteineryje apsilanko ir pats Kalėdų senelis - užuot dalinęs vaikams dovanas, jis pats susirenka jų „žaisliukus" - uostomus klijus, pornografinius žurnalus, pistoletą. Nepaisant Kalėdų Senelio, demaskuojančio raudonomis kepuraitėmis (tarp jų ir su svastika) išsipuošusius vaikus, griežtumo ir reiklumo, jo laukia liūdnas galas - jis nukryžiuojamas numautomis kelnėmis ir apdrabstomas pomidorų padažų - tai paskutinis vaizdas, kurį paslepia spektaklį užbaigianti uždanga.
Ne visi režisieriaus sprendimai pasirodė tolygiai produktyvūs, dirbtinokai atrodė šiuolaikinio šokio priemonėmis kuriamas spektaklio sluoksnis, nors šis unifikuotas Europos meno reiškinys ne kartą buvo minimas ir spektaklio tekstuose - judesiams, artistiniam jų įprasminimui pritrūko „kabučių", kurios būtų leidusios į šokį pažvelgti ne iš fasadinės pusės. Apskritai spektaklį pamatyti buvo įdomu (tarptautinėje „Mental Finland" kūrėjų komandoje - ir dailininkė Jūratė Paulėkaitė, pritarusi režisieriaus pasirinktiems ir aktorių įgyvendintiems sprendimams atitinkamos plastikos ir faktūros scenovaizdžio objektais ir kostiumais), nors besaikės manipuliacijos triukšmu, nešvankybėmis ir vulgarybėmis norom nenorom vertė naudoti apsauginį skydą, kuris apsaugojo sąmonę nuo gilesnio emocinio santykio su po rėksmingu paviršiumi besislepiančiomis svarbiomis ir rimtomis idėjomis.
