Suburiantis ir išlaisvinantis judesys

Po sudėtingų pirmos tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programos dalies temų antra renginio savaitė prasidėjo nuotaikingai. Komiškame Belgijoje dirbančios argentiniečių kilmės choreografės Ayelen Parolin spektaklyje „Zonder“ šokėjai Pietas Defrancqas, Naomi Gibson ir Daanas Jaartsveldas kuria šmaikščius personažus, atliekančius savotišką scenos meno parodiją. Tik iš pradžių galima pamanyti, kad šokėjų judesiai atsitiktinai improvizuoti, bet atsikartojančios jų kombinacijos parodo, jog viskas kruopščiai apgalvota. Choreografija kuriama iš stilizuotų, staigiai ir pagreitintai atliekamų baleto, liaudies, pramoginių ir klubinių šokių bei įvairių individualių judesio elementų. Pradėję šokti tyloje, atlikėjai ima niūniuoti Johanno Strausso „Žydrojo Dunojaus“ valso melodiją ir pagal ją atlieka judesių kombinacijas. Šokėjai visi kartu siekia ne tik kurti reginį publikai, bet ir išsiskirti, todėl ima vienas su kitu konkuruoti dėl to, kas šauniau apsirengs karnavaliniais elementais papildytais, maudynių aprangą primenančiais kostiumais, pritaikys išmoningesnį scenos efektą ar pašoks pagal niūniuojamą žinomos dainos motyvą. Smagu, kai šokėjui po kojomis įlūžta scenos grindys, kai iš pavydo galinę uždangą atstojančioje sienoje mušinėjamos skylės ar efektingai išskleidžiama scenos draperija. Teatro parodija galiausiai pasiekia absurdo lygmenį, o visa tai, kas vyksta, yra šokėjų kuriamų personažų bandymas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Komiški veikėjai žavi savo atkaklumu, gebėjimu išsisukti iš bet kokios netikėtos situacijos ir suteikia progą su humoru pažiūrėti į žmogiškas nesėkmes.

Pirmame iš festivalio programoje parodytų dviejų šokėjos ir choreografės Cherish Menzo kūrinių – monospektaklyje „Jezebel“ – siekiama kritiškai peržiūrėti juodaodžių moterų iš hiphopo vaizdo klipų įvaizdžius. Šis kontekstas mūsų regionui tolimas, bet judesio kritika aktuali. Menzo priešinasi moterį perdėtai seksualizuojantiems stereotipams. Jos maištas nėra agresyvus – jis rimtas, tarsi kylantis iš gelmių. Kūrinys prasideda lėtai, šokėjai stumiantis kojomis, riedant ant blizgančio, žeminto rėmo dviračio. Judindama pirštus su groteskiškai ilgais priklijuotas nagais ji kuria paslaptingus, gyvūniškus pavidalus. Judesio šiame spektaklyje ne tiek ir daug – siekdama apsivalyti nuo išankstinių įvaizdžių, šokėja ne išreiškia save per šokį, bet trina tipinių judesių įspaudus nuo savo kūno. Šiame ritualiniu susikaupimu pasižyminčiame pasipriešinimo antišokyje Menzo, panašiai kaip Sati Veyrunes pirmoje festivalio dalyje rodytame spektaklyje „Bless the Sound that Saved a Witch like me“ (choreografas Benjaminas Kahnas), pasitelkia įvairias medijų išpopuliarintas seksualizuotas pozas ir atkartoja judesius iš klipų. Tačiau juos ardo keisdama įprastą jų ritmą – sulėtindama arba pagreitindama, taip pat išdidindama arba sumenkindama detales. Taip veikia ir ekrane rodomos iš arti filmuojamos jos lūpos: liežuvio judesiais ji griauna tipišką erotinį kontekstą. Siekdama išsivaduoti nuo primestų įvaizdžių Menzo trumpam įsikūnija į hiphopo dainos atlikėją vyrą, groteskiškai išdidina jo veido mimiką, šiepdama metalinius, kapomis paryškintus dantis. Finalinis jos šokis kombinezone-maiše, visiškai paslepiančiame ir deformuojančiame kūną, simboliškai leidžia pasiekti nulinę įvaizdžio stadiją ir atgauti galią kurti save.

Antrasis festivalyje pristatytas Menzo darbas „Darkmatter“ kalba ne šokiu, bet vaizdiniais. Daug žadanti spektaklio pradžia pasižymi Menzo būdingu lėtumu, skatinančiu susikaupti ir panirti į kūrinį. Prieblandoje juodame purve guli du kūnai – scena atrodo kaip nusikaltimo vieta. Anoniminių figūrų veidus dengia lygios metalinės kaukės be bruožų. Vienas anonimas ranka paliečia kito pilvą ir išsitepa „krauju“. Auka lėtai pakyla. Ramus dviejų vienodais tamsiais džinsais ir džemperiais su gobtuvu vilkinčių figūrų judėjimas traukia mįslingumu. Tačiau galiausiai šokėjai – pati Menzo ir jos partneris Camilo Mejía Cortésas – išsineria iš drabužių ir ima aštrinti grėsmingą spektaklio nuotaiką, norėdami parodyti, kaip istoriškai baltieji demonizuodavo kitos odos spalvos žmones. Šokėjai mėgina bauginti priartėdami prie žiūrovo, eidami pirmos parterio eilės atbraila, pavojingai ant baltų scenos grindų pilstydami juodus dažus.

Iš astronomijos pasiskolinę tamsiosios materijos pavadinimą, kūrėjai tyrinėja juodaodį kūną ir jam priskiriamus įvaizdžius bei istorijas. Spektaklyje vyrauja ne choreografija, bet scenos kaip meninės instaliacijos pertvarkymas. Kaip ir „Jezebel“, čia pasitelkiamas tekstas, bet galiausiai veiksmas išsitęsia ir prailgsta, įklampina kaip juodų dažų, kuriais šokėjai savo kūnais ant grindų tapo abstraktų paveikslą, masė. Kyla klausimas, kiek kūrėjai, siekdami apvalyti juodaodžių kūnus nuo stereotipiškai jiems priskiriamų reikšmių, istorijų ir įvaizdžių, juose įklimpsta. Be to, spektaklio estetikai pritrūksta originalumo, o galiausiai apima šokio ilgesys.

Vienas jautriausių susitikimų su šiuolaikiniu šokiu įvyko jam svetimoje erdvėje – Šeškinės mikrorajono aikštėje. Šokėjų iš Švedijos dueto „Land Before Time“ spektaklis „[...It Is Contained in...]“ („[...Patalpintas į...]“), nemokamai parodytas keliose Vilniaus vietose (Šnipiškėse, Paupyje), šiuolaikinio šokio žiūrovais pavertė ir atsitiktinius praeivius, tarp jų ir iki tol jo nepatyrusius. Atviroje erdvėje lėti šokėjų Joannos Holewos Chronos ir Yaredo Tilahuno Cederlundo judesiai pristabdo laiką ir įprasto žmonių, tvarkančių buitinius reikalus, einančių apsipirkti, judėjimo apsuptyje atrodo paslaptingiau nei scenoje. Vandens įkvėpti šokėjai užburiančiai juda ir vilnija iš aplinkos išsiskiriančiu ritmu, kurdami giedrą nuotaiką bei pagarbų ir švelnų tarpusavio santykį. Kitoks nei aplinkos šokio ritmas ir plastika sukuria tikrovės plyšį, į jį įtraukia ir leidžia patirti transcendencijos akimirką, pajusti kitokį pasaulį, glūdintį už banalios rutinos. Šiuolaikinio šokio jam nebūdingose vietose ir kontekstuose sklaida vertinga ne tik kaip edukacija, bet ir kaip jaudinantis meno įsiskverbimas į kasdienybę.

Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ uždarymo spektaklis „Carcaça“, sukurtas portugalų choreografo Marco da Silvos Ferreiros, kaip ir pernai metų festivalyje parodytas jo kūrinys „Bisonte“, žiūrovą veikia šokio energija. Dešimt pagal scenoje mušamaisiais grojančio João Paiso Filipe’o ir didžėjaus Luíso Pestanos atliekamą elektroninę muziką ritmingai judančių šokėjų ne tik skleidžia stiprią jėgą ir užkrečia laisve, bet ir tyrinėja patį šokį, jo ištakas. Choreografija sudaryta iš stilizuotų įvairių šokių – nuo liaudies iki miesto klubų – motyvų, joje išsiskiria atsikartojantis peršokimas nuo kojos ant kojos, kaskart išorine laisvos pėdos briauna paliečiant grindis. Grupinį šokį keičia solo intarpai, kitų palaikomi plojimais ir agituojami šūksniais; poros išsisklaido į ratelius, kurių brėžiniai primena liaudies šokius. Galiausiai kūrinyje šokis manifestuojamas kaip būdas sutelkti žmones į kolektyvą: skamba kairuoliška prieš dirbančių moterų išnaudojimą nukreipta daina ir galiausiai išraitomas užrašas „Visos sienos griūna“. Judesio energija gali pažadinti kovai!

Vienas patraukliausių spektaklio bruožų, kad net ir atlikdami tuos pačius judesius šokėjai nevirsta beveide mase, o išlieka asmenybėmis. Dešimt trupės šokėjų pasižymi skirtinga, stilinga išvaizda, o jų judesiai saviti, atsisakant grupę paversti suvienodėjusia, mechaniška mase. Kartu judėdami vieni šokėjai atsiskiria, kiti prisijungia – vyksta gyvas ir natūralus apykaitos ratas. Tokiame kolektyve kiekvienas gali išlikti savimi (pavargti, atsitraukti, vėl prisijungti) ir šokti kartu. Ši mintis tinka apibendrinti šiųmečiam „Naujajam Baltijos šokiui“, ir toliau nuosekliai palaikančiam demokratišką šokio meno įvairovę ir kuriančiam išlaisvinančią atmosferą, nevengiant akistatos su sudėtingomis mūsų laikų temomis.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

7md.lt