Stogas kūrybai

Rūta Oginskaitė 2008-12-08 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 12 08
Menų spaustuvės nuotrauka

aA

Kodėl taip dažnai šiuolaikinio teatro ir šokio publika atsiduria sostinės „Menų spaustuvėje“? Ar joje pradėjo dirbti dauguma garsiųjų Lietuvos teatro režisierių, choreografų ir jų trupių? Kodėl kitose scenose nevyksta tiek daug premjerų?

„Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje O.Koršunovas parodė savo „Hamletą“. Ne kur kitur choreografas ir šokėjas V.Jankauskas pristatė „Budėjimus“. A.Giniočio ir jo mokinių teatro laboratorija „Atviras ratas“ publikos laukia irgi „Menų spaustuvėje“, nors bazuojasi lyg ir Mokytojų namuose. Ir net G.Ivanauskas su premjerinėmis „Raudonomis kurpaitėmis“ atkaukšėjo į „Menų spaustuvę“, nors ankstesnei premjerai – apie aštuonis kvadratinius metrus – buvo pasirinkęs „Domino“ teatrą.

Kas jiems visiems pasidarė? Kodėl jie visi nepretenduoja, tarkime, į Nacionalinio teatro sales? Juk anksčiau ne kartą skaitėme paaiškinimus, kad būtent Nacionalinis teatras su savo didžiąja sale Vilniuje yra vienintelė padoriai techniškai įrengta vaidybos aikštelė. Todėl visos benamės (bescenės) trupės buvo aplipusios šį teatrą. Viskas baigėsi. Nacionaliniame dabar vaidinami Nacionalinio spektakliai. Abiejose salėse. Tik retkarčiais ten vis dar pasiaučia Mažojo teatro „Maskarado“ pūga ar užklysta „Revizorius“.

Didžioji salė šiems spektakliams nuomojama už pusę kainos – už 3500 Lt. Nes ir „Maskaradą“, ir „Revizorių“ R.Tuminas repetavo būtent toje scenoje. Ir vaidinami jie čia daugybę metų. Jokioms kitoms trupėms Nacionalinis nebenuomojamas. Nei už pusę kainos, nei už visą. Norite praleisti vakarą užsidarę Nacionaliniame teatre – nuomokitės jį su to teatro spektakliu. Mažojo teatro programa irgi panaši. Dabar jiems svarbiausia rodyti savo repertuarą. Nes jeigu išnuomosi sceną kitam teatrui – padarysi savai trupei dirbtinę prastovą.

„Menų spaustuvė“ neturi savo trupės. Ji turi dvi sales ir tikslą atverti duris visiems kūrybingiems žmonėms, rodyti tai, ko nerodo kiti teatrai. Būtent todėl O.Koršunovas pasirinko „Hamleto“ premjerai „Menų spaustuvę“. Ne dėl ekonominių ar politinių priežasčių, kaip tikina OKT administracija. A.Giniočiui irgi atrodo, kad „Menų spaustuvės“ ideologija artima „Atviro rato“ prigimčiai.

Šiaip ar taip, ne paskutinėje vietoje ir ekonominės priežastys. „Menų spaustuvė“ savo Juodojoje salėje, kaip sakoma sutartyje, „teikia paslaugas renginio metu“ maždaug už 600 Lt, arba už 10 procentų nuo bilietų. Kišeninėje salėje tos paslaugos kainuoja 200 Lt. Tai patrauklios sumos trupėms, kurios neturi namų.

Šitaip, be garsių lozungų, „Menų spaustuvė“, kad ir aplipdyta pastoliais, tampa visų kūrybingų artistų namais. Kol trumpam bus uždaryta tolesniam remontui.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.