Tarptautinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks"
Atrodo šiek tiek neteisinga, kad teatras vaikams Kultūros barų akiratyje atsiduria vos kartą per metus, kai aptariamas tarptautinis festivalis „Kitoks". Na, bet gerai, kad tokia proga išvis atsiranda. Tačiau šis Menų spaustuvės organizuojamas renginys, kad ir koks puikus, reikalingas būtų, vis dėlto neatspindi visų teatro vaikams ir jaunimui tendencijų, neaprėpia viso lietuviškojo konteksto. Be to, reprezentuoja - dabar tai jau tapo visiškai akivaizdu - ne vien „kitokį" teatrą vaikams, čia pristatomi visokie spektakliai ir vargu ar juos galima priešpriešinti kokiai nors tariamai „pagrindinei srovei" (nebent - sic! - Keistuoliams). Tuo nė kiek nebandau sumenkinti festivalio „Kitoks" vertės, tik noriu pasakyti, kad į teatrą vaikams ir jaunimui derėtų atkreipti dėmesį dažniau.
Tiesa, praėjusiais metais to dėmesio lyg ir būta - surengta nacionalinė konferencija, pagaliau atgaivintas tarptautinis ASSITEJ festivalis, teatras vaikams ir jaunimui aptartas specialiame žurnalo Lietuvos scena numeryje. Nesinorėtų manyti, kad tai buvo laikinas pagyvėjimas Teatro metų proga, tačiau kryptingumo ir nuoseklumo šioje srityje labai trūksta, ypač valstybės lygmeniu. Gaila, bet vis dar tenka įrodinėti, kad kokybiškas teatras vaikams negali būti prabanga, jis turi tapti neatsiejama įprastos, kasdieninės edukacijos dalimi.
Imkime kad ir festivalį „Kitoks", kurį drąsiai galima laikyti kokybiško teatro vaikams sinonimu. Ar daug „tikslinės auditorijos" pamatė spektaklius, rodytus darbo dienomis? Kelios mokyklų klasės ir kelios darželių (daugiausia privačių) grupės. Be abejo, festivalis negali imtis misijos „aprūpinti teatru" kuo daugiau vaikų, bet jis apnuogino problemą, kad kokybiškas, profesionalus, o kartais ir novatoriškas teatras Lietuvoje dėl įvairių priežasčių prieinamas iš esmės tik saujelei jaunųjų žiūrovų. Juk spektakliai vaikams apskritai rodomi net ne kiekvieną savaitgalį. Ir tai turiu omenyje tik Vilnių, Kauną, Klaipėdą... O kas siūloma vaikams kitose šalies vietose?
Jau po pernykščio „Kitokio" rašiau, o dabar galiu tik pakartoti, kad panašūs festivaliai, ypač jų užsienio programos, turėtų būti skiriami ne tiek vaikams, kiek spektaklių kūrėjams ir vertintojams. Pernai dar atėjo vienas kitas menininkas, būrelis kritikų, o šiemet jų beveik nebuvo... Matyt, nėra sistemos, nėra didesnio susidomėjimo - nėra ir motyvacijos...
Kalbant apie lietuvių kūrėjus, festivalis „Kitoks" jau neįsivaizduojamas be Saulės Degutytės Stalo teatro, Birutės Banevičiūtės Dansemos, Klaipėdos lėlių teatro. Šie kolektyvai nuosekliai vykdo savo misiją, dirba iš tikrųjų įdomiai ir atsakingai. Visi jie pristatė naujausius savo kūrinius: Stalo teatras - terapinį spektaklį „Didysis Dūdininkas", Dansema - šokio spektaklį „Maži stebuklai", o Klaipėdos lėlių teatras - dvi „sapnų pasakėles" („Diena/naktis" ir „Vandenynas"). Šie teatrai nesiliauja eksperimentuoti, kiekvienam naujam kūriniui ieško unikalios (ir aiškios!) idėjos, dar neišbandyto pateikimo būdo. Tarkime, daug kas skeptiškai vertina spektaklius kūdikiams. Šiek tiek anksčiau Birutė Banevičiūtė, o dabar ir Donatas Savickas, „sapnų pasakėlių" idėjos autorius ir režisierius, įrodė, kad tai ne tik įmanoma, bet ir efektyvu. Tačiau tam nepakanka vien meninių gebėjimų, reikia ir mokslo žinių. O Saulė Degutytė vis nustebina naujomis objektų ir šešėlių teatro galimybėmis. Jos „Didysis Dūdininkas" (šįkart pati režisierė scenoje nepasirodo) gal šiek tiek netobulas atlikimo atžvilgiu, tačiau užburia vaizdais ir Snieguolės Dikčiūtės muzika, be to, siekia terapinio poveikio - padėti vaikams įveikti jų sapnų slogučius. Nesiimdama spektaklių analizės, galiu tik pasakyti, kad nė vienas kūrinys neužtrauktų gėdos jo autoriams jokiame tarptautiniame festivalyje.
Pati Menų spaustuvė savo festivalyje pristatė grupės Atvira erdvė projektą - Šarūno Datenio ir jo komandos „Mergaitę su degtukais", anot autorių, tai interaktyvus lėlių ir gyvo kino spektaklis. Šį eksperimentą tikrai galima paženklinti etikete „kitoks": gal ne viskas iki galo apgalvota, techninės „gyvo kino" galimybės retsykiais tampa svarbesnės už pačią istoriją, tačiau kūrybinio azarto ir originalumo jaunieji kūrėjai tikrai nestokoja. Vis dėlto justi, kad Lėlės teatro aktoriams Šarūnui Dateniui, Imantui Precui ir Karoliui Algimantui Butvidui dar trūksta žinių, reikalingų kuriant būtent vaikų auditorijai.
Auksės Petrulienės, Psilikono teatro įkūrėjos, „Šiltnamio istorijos" išties originalios. Žiūrovų akivaizdoje menininkė iš įvairiausių medžiagų kuria vaizdus, kurie projektuojami ekrane kartu su teksto intarpais. Įdomu stebėti įvaizdžių transformacijas ir judėjimą, tačiau sekti siužetą gana sunku. Galbūt šiuolaikiniams vaikams ir nereikia papildomai aiškinti, kas yra GMO (iš spektaklio sužinome tik tiek, kad tai didelis blogis), bet istorija vis tiek pasakojama pernelyg painiai. Be to, pati Petrulienė visiškai atsiriboja nuo auditorijos. Nors tai galima pateisinti profesine specifika (ji - grafikė), meninė komunikacija ne itin sklandi. Šiek tiek trikdė ir tai, kad autorė, savo kūriniu propaguojanti ekologiją, spektaklio pabaigoje atsidūrė tikrame panaudotų skaidrių, kurias ji, taupydama laiką, tiesiog šveisdavo ant grindų, sąvartyne.
Gaila, dėl aktorės traumos festivalyje nebuvo parodyta Agnės Dilytės premjera „Negalima!" (prieš keletą metų Menų spaustuvėje ji pastatė jautrų spektaklį „Neklausinėk, Julyte!"). Lietuviškoji festivalio programa, nors ir negausi, vis dėlto aprėpė įvairias temas, skirtingus žanrus, raiškos priemones ir visas amžiaus grupes - nuo kūdikių iki paauglių. Puiku, kad festivalis ryžosi spektaklius suskirstyti į gana siauras amžiaus grupes - tai sektinas pavyzdys kitiems teatrams, kuriantiems vaikams ir jaunimui. Daugumoje spektaklių justi stipri orientacija į vaiką, į jo suvokimo ypatumus, į bendravimą su juo. Prie šios labai svarbios savybės išugdymo, tikiu, prisidėjo ir festivalis „Kitoks". Kita tradicija, kurią puoselėja Menų spaustuvė, yra kūrybinės dirbtuvėlės, net festivalio šūkis šiemet susijęs su jomis - „Spektakliui pasibaigus veiksmas tik prasideda!" Nors ne visos organiškai siejosi su parodytu spektakliu, tačiau neabejotinai kūrė savotišką pridėtinę vertę, padėjo vaikams prisijaukinti teatrą, įžiebė norą kurti patiems.
Užsienio programoje pristatyti tik trys spektakliai, tačiau net ir dėl vieno iš jų būtų buvę verta rengti festivalį - panašiai kaip pernai dėl suomio Janne´o Raudaskoski´o. Turiu omenyje norvegų „Mažąjį kritiką". Čia puiki idėja yra išradingai įgyvendinama. Choreografės Hege´s Haagenrud „Mažasis kritikas" - tai ne tik nuotaikingas vaizdo ir šokio spektaklis, bet ir tyrimas, siekiant išsiaiškinti, koks (šiuo atveju - šokio) teatras būtų patraukliausias šiuolaikiniams vaikams. Spektaklio pradžioje šokėjos Maria Freyvoll ir Marie Male Kalstø, skambant klasikinei muzikai, gamtos projekcijų fone atlieka abstrakčius šiuolaikinio šokio judesius ir kombinacijas, kol pasigirsta įrašyti vaikų balsai: „Kas čia vyksta?" „Kodėl jos tai daro?" „Nieko nesuprantu!" Tada ekrane pasirodo suglumusių ikimokyklinio amžiaus vaikų būrelis. Jie toliau beria klausimus: „Ar čia buvo baletas?" Vertina šokį: „Buvo nelabai gražu!" Ir ima siūlyti savo idėjas. Mergaitėms atrodo, kad labai tiktų melodramatiškas siužetas apie dviejų draugių santykius. Joms labai svarbu, kad suknelės būtų gražios, ryškių spalvų. Šokėjos išpildo visus „kritikių" pageidavimus, bet įvertinimas negailestingas: „Labai nuvalkiota!" Berniukai pageidauja gaudynių, lazerių, nori, kad būtų daug kraujo, net pavaizduota mirtis. Bet rezultatu ir vėl niekas nepatenkintas. Vaikai siūlosi padėti - jie galėtų groti įvairiais muzikos instrumentais. Ne kas... Tada nusprendžia nupiešti, kaip jie įsivaizduoja šokį. Galų gale randamas saliamoniškas sprendimas - reikia sudaryti dešimties dalykų, kurie patinka visiems, sąrašą. Ten atsiduria ir mirtis, ir gražios spalvos, užtat dešimtas numeris - tai visata. Nesvarbu, ar šį punktą pasufleravo suaugusieji, ar sugalvojo patys vaikai, bet visuose nufilmuotuose kadruose mažieji kritikai atrodo absoliučiai laisvi, o jų poelgiai nesurežisuoti. Spektaklio pabaigoje jie patys atranda šokio laisvę - ima nevaržomai improvizuoti kartu su šokėjomis (tiesa, jie - ekrane, o šokėjos - scenoje). Originali idėja, estetinė švara, nepriekaištinga dramaturgija ir kažkoks nepaaiškinamas optimistinis gaivalas man asmeniškai „Mažąjį kritiką" pavertė ypatingiausia festivalio patirtimi.
Nenuvylė ir kiti du užsienio trupių pasirodymai - italų Tam Teatromusica vaizdo projekcijų spektaklis „Sugautas šešėlis", švedų Claire Parsons Co. šiuolaikinio cirko vaidinimas „Marmeladas". „Sugautą šešėlį" (festivalio organizatoriai pavadinimą savaip supoetino, pažodžiui išvertus, būtų „Turiu rankose tašką" arba „Pagavau tašką") jo autoriai vadina „multisensoriniu spektakliu", įkvėptu Kandinskio tapybos. Neįtikėtina, kiek džiaugsmo darželinukams suteikė spektaklio idėjos autorės, režisierės ir atlikėjos Flavios Bussolotto bendravimas su išdykusiu juodu tašku. Gyvas žmogus tarp vaizdo projekcijų, kuriamų ekrane, ant scenos grindų, ant aktorės kūno, - gana dažnai naudojamas „triukas" teatre vaikams, tačiau čia idėja originali tuo atžvilgiu, kad taško ir linijos padėtis erdvėje, tos erdvės „užkariavimas" spalvomis padeda sužadinti pažintinius ir jutiminius vaiko potyrius. Išryškinamos pagrindinių spalvų keliamos asociacijos, susijusios su skoniu, kvapu, net muzikos skambesiu. Poetiškas spektaklis, paremtas mokslu.
Kaip ir pridera, desertui festivalio rengėjai pasiūlė „Marmeladą". Suaugusiems tai nostalgiškas (vaikystės cirkas, Fellini´o muzika!), o vaikams tiesiog linksmas ir „saldus" vaidinimas. Čia daug rožinės spalvos, pūstų sijonų, želė ir uogienės, bet spektaklio kūrėjai sugebėjo įrodyti, kad „saldu" - nebūtinai „banalu". Kažkoks nepaprastas gerumas sklido iš jaunų šokėjų Miros Björkman ir Viktoro Gyllenbergo, kurie šoko, išdarinėjo įvairiausius triukus, tiesiogiai bendravo su vaikais ir, be kita ko, sugebėjo sudėtingiausius žodžius („serbentų uogienė"!..) ir frazes išmokti lietuviškai! Saugu, šilta, jauku, gražu, ramu, saldu, kartais juokinga - tikras vaikystės rojus...
Nedidelis šių metų „Kitoks" festivalis, jau tapęs ir, tikiuosi, išliksiantis tradiciniu, tikrai galėjo įkvėpti, pamokyti, motyvuoti. Manyčiau, pats metas atsirasti ir naujai aukštojo mokslo programai, rengiančiai teatro vaikams ir jaunajai auditorijai kūrėjus - ne tik aktorius, bet ir režisierius, dramaturgus, edukologus... Kodėl vis dar netikima, kad tai reikalinga ir perspektyvu?
