Daug metų tiesiogiai darbe bendraujant su jaunimu ir rašant disertaciją teko išsamiau pasidomėti vaikų ir jaunimo spektakliais Lietuvoje laikotarpiu nuo XX a. antrosios pusės iki XXI a. pradžios. Todėl su malonumu ir tam tikru profesiniu smalsumu sutikau stebėti ir apžvelgti kelis vaikų ir jaunimo teatrų asociacijos „Asitežas“ (pirmininkė Violeta Podolskaitė) inicijuoto festivalio spektaklius, šiemet rodytus išskirtinai tik Žemaitijos regiono jauniesiems žiūrovams. Analizuojant sovietmečio ir nepriklausomybės laikotarpių spektaklių vaikams ir jaunimui raidą bei problematiką išryškėjo keletas tendencijų ir pagrindinių raiškos bruožų: žaidybiškumas, improvizacija, muzikalumas, plastinė raiška, originali dramaturgija, „ketvirtosios“ sienos dalinis ar pilnas eliminavimas, interaktyvumas ir kt. O pats vaikiškų spektaklių kūrybos laukas tyrimo eigoje išsikristalizavo į tris pagrindinius tipus: 1) tradiciniai spektakliai; 2) spektakliai, naudojantys kai kuriuos žaidimo elementus; 3) spektakliai kaip žaidimai. Spektaklių kaip žaidimo tipas ne kopijuoja tradicinius, psichologija paremtus suaugusiųjų dramos teatro modelius, o kuria savitą teatro kalbą, sekdami ir modeliuodami kasdieninių vaikų žaidimų strategijas.
Spektaklio kaip žaidimo formatą geriausiai išvystė ir ištobulino pirmojo Lietuvoje įkurto nepriklausomo Keistuolių teatro, o vėliau iš jų išaugusio teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai. Abiejų teatrų vadovas ir režisierius Aidas Giniotis taip susižavėjo daug kartų jaunystės metais gimtajame Šiaulių dramos teatre stebėjęs improvizacinį spektaklį vaikams „Vaikų dienos“, kad po studijų baigimo pats ėmė kurti panašų vaikų teatro modelį, kaip atvirą ir gyvą teatrinį žaidimą, vykstantį „čia ir dabar“. Paprastai tokio žaidybinio-improvizacinio spektaklio metu aktoriai, atsisakę „ketvirtosios sienos“, išlaiko gyvą kontaktą / dialogą su žiūrovais, žaidybiniu principu įtraukia juos į spektaklio veiksmą, sumaniai išnaudodami įgimtą vaikų draminį instinktą arba kitaip tariant „dalyvio efekto“ mechanizmą. Spektaklio-žaidimo pasirodymuose paprastai dominuoja ne žodis, o veiksmas arba atviras žaidimas kartu su vokaline-muzikine ir judesio raiška. Dažnai kuriami du pasakojimo lygmenys - vaikams ir suaugusiesiems, kuomet išryškėja ir dvigubas aktorių požiūris į kuriamus personažus ir jų veiksmų logiką. Antrasis lygmuo, skirtas tėvams, turi daugiau improvizacinei raiškai būdingų segmentų ir yra nuspalvintas humoro ir ironijos, kurių dar nepajėgūs suprasti maži vaikai. Nesudėtinga, funkcionali ir sąlygiška scenografija bei rekvizitas kuriami atsisakant perteklinio puošnumo, ryškių kostiumų ar kitokio estetinio šokiravimo. Minimaliu rekvizitu siekiama spektaklyje pažadinti vaiko fantaziją ir vaizduotę, remiantis žaidimų patirtimi, kai mažieji susikuria jų poreikius tenkinančią erdvę iš paprasčiausių buityje naudojamų daiktų ar rakandų.
Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ muzikinis spektaklis-improvizacija ne tik vaikams pagal Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“ buvo sukurtas dar 2006 metais ir apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už metų geriausią spektaklį vaikams. Šis spektaklis teatro repertuare išsilaikė net dešimtmetį, o po trejų metų pertraukos, 2019 metais „Senelės pasaka“ vėl atnaujinta, nes kūrybinė grupė tiesiog pasiilgo atviro ir nuoširdaus žaidimo-dialogo su vaikais. Viename interviu šio spektaklio kūrybinė grupė pasisakė, kodėl buvo verta atkurti seną spektaklį. Aktorei Benitai Vasauskaitei „šis spektaklis - paprastas ir labai mielas širdžiai, tikrai ne toks, kuriam būtų laikas pasakyti sudie“. Pasak Benitos, „kai pavargdavau nuo teatro ar pradėdavau juo abejoti, su „Senelės pasaka“ atėjus pas vaikus man visada grįždavo prasmės ir misijos jausmas“. Aktoriui, režisieriui ir dramaturgui Justui Terteliui šiame spektaklyje svarbus „gyvas teatrinis džiaugsmas ir dalyvavimas jame kartu su vaikais kuriant tą gyvybę“ bei „tėvų pabuvimas su vaikais, žaidimas kartu, kuris šiais laikais tampa didele prabanga“. Atnaujinto spektaklio aktoriui Jonui Šarkui patinka, kad šis spektaklis yra ypatingai lietuviškas, turintis <...> kažkokio teisingo folkloro“. Pasak aktorės ir režisierės Ievos Stundžytės, „„Senelės pasaka“ buvo pirmas spektaklis jau įkurtame teatre, ir visa tai, ką kolegos įvardina kaip atviraratišką vaidybą, šis spektaklis labai įtvirtino“. Todėl visiškai suprantama, kodėl tuos tris metus, kol nevaidino šio spektaklio, trupės aktoriai jautėsi jo pasiilgę ir jiems nesinorėjo atsisveikinti su vaikiška auditorija, kuri teatrui visada buvo ir iki šiol yra labai svarbi. Su šiuo muzikiniu spektakliu jau užaugo žiūrovų karta, todėl prie atnaujinto seno spektaklio „Senelės pasaka“ atsiradimo didžia dalimi prisidėjo ir tvirtas jaunosios publikos balsas.
Rekonstruotame ir moderniai įrengtame Rietavo kultūros centre stebėtas atnaujintas muzikinis spektaklis-improvizacija „Senelės pasaka“ - ryškus ir tipiškas trumpai aptarto spektaklio kaip žaidimo lietuvių teatre pavyzdys. Jauni teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai išradingai žaidžia ir improvizuoja pagal daugeliui nuo vaikystės gerai žinomą Salomėjos Nėries eiliuotą pasaką, į savo žaidimo erdvę įtraukdami įvairaus amžiaus žiūrovus. Poetiškas S. Nėries eilėraštis spektaklyje išreiškiamas trimis lygmenimis: sudainuojamas, perskaitomas ir suvaidinamas. Spektaklio struktūroje išryškėja trys lygiaverčiai planai - vokalinis-muzikinis, poetinis-naratyvinis ir vaidybinis-veiksminis. Nuo pat muzikinio spektaklio-žaidimo pradžios iki pabaigos bandoma provokuoti įvairaus amžiaus žiūrovus, siekiant padaryti juos lygiaverčiais scenos partneriais. Aktoriams nuo scenos diriguojant žiūrovai choru deklamuoja ir drauge su aktoriais išdainuoja atskirus S. Nėries eilėraščio „Senelės pasaka“ posmus. Kiekvienas eilėraščio posmas - tai inspiracija interaktyviam žaidybiniam-improvizaciniam-muzikiniam etiudui sukurti. Žiūrovai taip pat aktyviai dalyvauja, atskleidžiant kiekvieno posmo grožį ir prasmę, padeda aktoriams kurti spektaklio atmosferą ir vaizdinį-dinaminį-garsinį piešinį: stipriai pučia, imituodami šaltą žiemą siaučiančią pūgą, „padeda“ žąsinui Moliūgui „mankštinti“ sparnus, drauge skaičiuoja minutes iki skrydžio starto, iškėlę rankas linguoja ir „ošia“ kaip medžiai miške ir kt. Bet turbūt daugiausiai žiūrovų džiugesio ir klegesio sukelia itin išradingai kuriamas jūros įvaizdis. Vaikai pagal aktorių komandas rankomis banguoja ir „šniokščia“, tėveliai bosu sutartinai „ūkia“, kaip jūroje plaukiantys garlaiviai, o mamos, senelės ir kitos suaugusios moterys ar merginos „klykauja“ tarsi baltos virš jūros sklandančios žuvėdros.
Scenografija labai funkcionali ir paprasta, atliepianti vaikų žaidimų pasaulį. Ant metalinės surenkamos konstrukcijos pakabintos spalvotos užuolaidėlės, nuolat atitraukiamos ar užtraukiamos, primena vartomos didelės, spalvotos vaikiškos knygos puslapius. Todėl sceninis veiksmas gali vykti bet kurioje erdvėje, nes spalvingos užuolaidėlės tarnauja ir kaip plonytis paslapties šydas, skiriantis žiūrovus nuo aktorių, ir kaip širma ar persirengimo kabina. Ant kiekvienos užuolaidėlės didelėmis raidėmis užrašyti atskiri S. Nėries eilėraščio „Senelės pasaka“ posmai, kuriuos aktoriai pirmiausia garsiai perskaito, o vėliau sudainuoja kartu su mažaisiais žiūrovais. Nuo vaikystės daugeliui atmintin įstrigusi S. Nėries eiliuota pasaka yra puikus stimulas aktoriams sukurti žaismingus teatrinius etiudus. Juolab kad S. Nėries eilėdara tokia paprasta ir melodinga, kad galėtų būti prilyginama liaudies kūrybos žanrui. Aktoriai laisvai improvizuoja ir žaidžia kiekvieno drauge su žiūrovais perskaityto ir sudainuoto posmo tema: pavyzdžiui, Saulei nukerpamos kasos, trečias brolis Jonas, stebuklingo šulinio padedamas, sutinka pamotės žiemos metu miškan išvarytą Našlaitėlę ir padovanoja puokštę žibučių, per pusnynus brenda Pušys, žiūrėdamos per stiklą, tarsi po ledu, kalba aukso Žuvys, bėga Ragana per sniegą, nepalikdama pėdų, nes jas „užpučia“ žiūrovai, ir t. t. Aktoriai ne vaidina, o tiesiog improvizuodami žaidžia skirtingus personažus.
Posmas apie „Eglę žalčių karalienę“ spektaklyje išplėtojamas bene labiausiai. Trumpai suvaidinamos scenos, kaip Eglė maudosi prie jūros, kaip žaltys pagrobia marškinius, kaip ji duoda pažadą ir kaip tėvai apgaulės būdu bando šį pažadą tris kartus sulaužyti ir t. t. Įdomiausia ir interaktyviausia dalis, kai Eglė po daugelio metų, jau susilaukusi keturių atžalų, sugrįžta į gimtąją tėviškę paviešėti. Aktoriai kviečia keturis vaikus iš salės - tris sūnus: Ąžuolą, Uosį, Beržą ir dukrą Drebulę. Šioje vietoje vyksta spontaniška, sunkiai iš anksto prognozuojama aktorių improvizacija. Netekę tėvo Žilvino, Eglės vaikai virsta medžiais, o žiūrovai siūbuoja ir kuria užburtojo miško atmosferą iš anksto sutartais medžių garsais-užkeikimais. Pasikviesti užlipti į sceną spektaklio metu vaikus iš salės pirmieji išdrįso Šiaulių dramos teatro aktoriai „Vaikų dienose“, kai bandė kartu lipdyti Sniego senį. Vėliau šis interaktyvus žaidybinis elementas sėkmingai buvo pakartotas spektaklyje „Aukštyn kojom“, kai drauge su vaikais scenoje aktorė Ilona Balsytė „skrido“ į Australiją. Šiandieniame vaikų ir net suaugusiųjų teatre tai tapo labai įprastu reiškiniu.
Pasibaigus spektakliui „Senelės pasaka“, žiūrovai negali sakyti, kad jie stebėjo, žiūrėjo, matė, vertino spektaklį. Norint apibūdinti tikslesnę žiūrovų refleksiją, labiau tiktų veiksmažodžiai dalyvavo, veikė, žaidė ir panašiai. Interaktyvaus teatrinio žaidimo kritinė masė užgožia tradicinio teatro dėsnius, tačiau visiškai teatro sampratos nesunaikina. Spektaklio kūrėjai, specialiai griaudami „ketvirtąją“ sieną, neleidžia žiūrovams nė minutėlės užsimiršti ir nugrimzti į ramią ir saugią stebėtojo poziciją. Galima pasakyti dar daugiau - aktoriai tiesiog išplėšia žiūrovą iš saugios izoliacijos, patys atsidurdami tam tikros įtampos ir didelės rizikos lauke, nes niekada nežinai kuria linkme gali pasisukti itin atviros struktūros sceninis veiksmas. Svarbiausia teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorių komunikacija vyksta ne su scenos partneriais, bet su salėje sėdinčiais žiūrovais. Spektaklyje „Senelės pasaka“ žiūrovas savanoriškai ar prieš savo valią tampa savotišku kūrybiniu įkaitu, lygiaverčiu kūrėju ir scenos partneriu. Rietave matytame spektaklyje dar kartą teko įsitikinti, jog ne tik vaikai, bet ir suaugusieji greitai priima aktorių pasiūlytas žaidimo taisykles ir aktyviai įsitraukia į teatrinį žaidimą, laisva valia tapdami scenos „įkaitais“ savanoriais.
Ypatingo subtilumo ir šilumos suteikia gyvai aktorių atliekamos dainos, pritariant gitara, kurios lengvai įsimenamos ir spektaklio pabaigoje jau dainuojamos drauge su visais žiūrovais. Šiame spektaklyje, kaip ir vaikų žaidimuose, nesistengiama kurti įmantrios teatrinės atributikos, bet naudojami patys paprasčiausi daiktai ir rakandai, kurie, pasitelkus vaizduotę, scenoje virsta ypatingais. Buityje naudojamas cinkuotas kibiras - tai stebuklingas šulinys, prie veido stipriai prispausta stiklo atraiža - tai ledas, nuoga ranka - žaltys, atitraukiamos spalvotos užuolaidėlės - tai skaitomos ar vartomos spalvotos vaikiškos knygos puslapiai ir pan.
Režisierius A. Giniotis neverkšlena dėl seklios ir nuvalkiotos nacionalinės dramaturgijos ir šiuo spektakliu dar kartą įrodo, kad sukurti įdomų spektaklį galima net gerai žinomos eiliuotos pasakos, artėjančios prie folklorinės liaudies dainos, pagrindu. Svarbu paminėti ir edukacinį-etinį spektaklio kaip žaidimo aspektą. Kūrėjai, nušluostę užmaršties dulkes, į dienos šviesą iškelia svarbias bendražmogiškas vertybes, primena vaikams mūsų tautos šaknis, atgaivina tradicinius lietuvių pasakų personažus, moko gerbti ir mylėti vieniems kitus ir pan. Spektaklis stiprina vaikų tikėjimą, viltį, optimizmą, gerumą, užuojautą. O tai ypač svarbu vartotojiškos, informacinių technologijų džiunglėse pasimetusios visuomenės, kurioje auga mūsų vaikai, kontekste. Tačiau spektaklis „Senelės pasaka“ visada balansuoja ant keleto pavojingų ribų: vaidinimas, neteisingai sudėliojus akcentus, gali virsti tiesiogine ir prasta teksto iliustracija, o atviras žaidimas su žiūrovų sale peržengti padorumo ir bet kokio saiko ribas. Jauniems teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriams išlaikyti aukso vidurį dažniausiai pavyksta, nors didelis pavojus nuslysti į vieną ar kitą pavojingą meninę bedugnę kiekvienąkart išlieka.
Kai spektaklis nuo scenos nenueina ir išlieka gyvybingas daugiau kaip dešimtmetį, galima kalbėti apie tam tikrą kūrybinį fenomeną. „Senelės pasakos“ ilgaamžiškumo paslaptis glūdi teisingai režisūrinius akcentus sudėliotame interaktyviame žaidime, kuris nesikartoja ir visada yra kitoks, nes labai priklauso nuo tądien į spektaklį susirinkusios publikos aukšto ar žemo aktyvumo rodiklio. Išeidami iš mano matyto spektaklio Rietave žiūrovai, ypač suaugusieji, plačiai šypsojosi, garsiai reiškė savo emocijas ir atvirai džiūgavo, nes muzikinis žaidimas daugeliui pakėlė ūpą, leido atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ir, kaip nerūpestingais vaikystės metais, laisvai pašėlioti drauge su teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriais.
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ remia Lietuvos kultūros taryba. Straipsnis parašytas bendradarbiaujant su Scenos meno kritikų asociacija.
-----
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
