Nenori, bet reikia. Tai apie manų košę. Per spalį buvau į ją įklimpusi kokius du kartus. Manų košė - tai tokie renginiai, kuriuos tenka kęsti iš mandagumo. Tampi ne dalyviu, ne žiūrovu, ne publika, o mase, kuri mandagiai vaizduoja, kad žiūri, klauso, dalyvauja ir gerbia tą manų košę, kurią tau pila nuo scenos, dažniau nuo tribūnos kažkas, kas mano, kad taip reikia.
Pavyzdžiui, sukanka teatro pastatui šimtas metų. Tikiu, kad jie ilgai galvojo, fantazavo, kaip čia įdomiau paminėjus. Kaip čia taip nebanaliai ir turiningai. Kad širdys virpėtų klausantiems. Ir sukvietė visus, kas per šimtą metų po tuo stogu kūrė arba tyrinėja kūrusių kūrybą. Tegu papasakoja, ką prisimena ar sužinojo. Maždaug gyva istorija per pusdienį kitiems dar gyviems, ten būdavusiems, irgi prisimenantiems ar tyrinėjantiems. Tokia konferencija, bet su šarmu. Ir paklojo raudoną kilimą teatro prieigose. Ir susigrūdo pakviestieji į šventą teatro bufeto erdvę, nes kitos patalpos tam nerasta, o scena buvo dekoruojama vakaro vaidinimui iš Varšuvos. Kol artistai konferencijos įžangoje deklamavo, dar girdėjosi, kas vyksta, o kai tyrinėtojai ėmė kalbėti, mikrofonas užsiožiavo, sėdintys prelegentai buvo matyti tik pirmoms eilėms, o kas vyko ekrane, kai jis imtas naudoti, irgi galima buvo tik spėlioti, nes bufetas - ne kino salė, langų nėra kaip užtemdyti. Taip ta manų košė ėmė darytis sprangi, ir iš konferencijos pradėjo sprukti ne tik klausytojai, bet ir patys prelegentai, žadėdami, kad grįš, kai ateis jų eilė byloti į mikrofoną. Atleisk, Režisieriau, Teatro Siela, kuris vaikščiojai koridoriumi ir matei srautus sprunkančių, betgi ir pats išsitarei, kad čia „kažkokia bezdalynė".
Grįžau ten po kelių valandų, kai turėjo prabilti man įdomaus etapo dalyvis, radau aibę tuščių kėdžių, kokius penkis, daugiausia septynis mandagiai klausančius vieno, nuobodžiai giriančio savo neapsakomai taurią kūrybą. Ir kadangi žmogus atkakliai nenorėjo rasti taško begaliniai ilgam nuopelnų išsivardijimo sakiniui, teko jam sukelti ovacijas, į kurias tačiau jis nereagavo ir toliau malė savo manų košę, kuri iš jo tryško ir tiško, kol pagaliau išseko. Man įdomus personažas prabilo sentimentais ir anekdotais septyniems ar penkiems klausantiems ir aibei tuščių kėdžių. Mieli niekai, bet vis šis tas. Lauke lietus kiaurą dieną merkė ir pūdė susiraukšlėjusį, persisukusį raudoną kilimą. Vakare gausiai dekoruotoje scenoje lenkų trupė iš Varšuvos vaidino savo žaldokynę, tik ne apie kolūkiečius, o apie kerštingus bajorus, ir vieną tų bajorų vaidino šviesios atminties dievaitis, kuriam dabar 73-ji, gyvenime jis kalba tyliai ir šypsosi puse veido, o scenoje žingsniuoja pirmyn atgal ir šūkauja, kriokia. Ir atrodė, kad visi, kurie tą dieną būriavosi po to teatro stogu, kartu gyveno šimtą metų ir visi kartu išprotėjo.
...
Kaip aš daryčiau Baltijos šalių dramaturgijos festivalį, jeigu jis vėl vyktų Kauno labai nacionaliniame dramos teatre ir jeigu stengčiausi, kad tai būtų ne manų košė ir ne permanentinis balius su ekskursijomis, nors ekskursijos iš principo yra teigiamas daiktas ir sukelia tam tikrų minčių, bet geriau tos mintys virstų Baltijos šalių dramaturgija, o ne vien tik džiaugsmu vienuolės mylimam dievuliui, kuris turbūt mus stebėjo ir stebėjosi, ką mes ten - Kaune, laive, festivalyje, Pažaislyje - veikėm: dirbom ar ilsėjomės, tūsinomės ar kentėjom, o gal tik dėvėjom savo striukes, gėrėm teatro vyną, o tuo metu festivalis ėjo pro šalį?
Na taip, jeigu aš daryčiau, programa būtų aukso vertės, bet už jos lygį daug svarbiau būtų tai, kad ją atrinkinėtų atsakingas žmogus, pats matęs spektaklius, o ne kiekvienos šalies teatro sąjunga, siunčianti tai, kas tada gali važiuoti, kas tarsi reikšminga. Ir joks teatras man nepaaiškintų, kad jis yra persipelnęs meno reiškinys ir dėl to būtinai turi dalyvauti. Vidutiniški spektakliai, žinokit savo vietą.
Ir bendravimas tame festivalyje būtų toks turiningas ir intensyvus, kad mes tiesiog persisotintume žiniomis, nuomonėmis, fantazijomis apie Baltijos šalių dramaturgiją ir išsiskirstytume kibirkščiuojantys, veiklūs.
Bet labiausiai man rūpėtų, kad tas festivalis pritrauktų ne kokių nors sąjungų deleguotus kelis atstovus, o rašančius teatrui žmones, kuriems pakviesčiau gerų mokytojų, ir jų bendravimo tikslas būtų pjesių idėjos ir bent eskizai pagal tai, su kuo susidūrė tame mieste, tame teatre, tomis dienomis. Ir jeigu pasikartotų pasiplaukiojimas Kauno mariomis, tai net ir laive būtų intensyviai dirbama, o scenos iš pasivaikščiojimo po Pažaislio vienuolyną ir prašmatnūs pietūs jo menėje virstų pjesių scenomis, kaip ir grupinis palaipiojimas po rekonstruotą Kauno dramos teatrą nuo rūsio iki pastogės. Juk personažai prašyte prašėsi aprašomi, lindo į tekstą, o labiausiai nerimavo garbusis Teatro Vaiduoklis. Išleisčiau jį į laisvę, t.y. į sceną, nes labai jis man rūpi. Ir jis, ir kiti. Per viso gyvenimo sezonus jų nemažai prisirinko ir jie tebegyvena tame teatre. Jaučiu juos. Vadinu vardais. Mes neišskiriami. Vos užsiveria naujosios stiklo durys peržengus teatro slenkstį, mane ima už rankos mano Vaiduoklis ir mes einame per teatrą - aną, koks jis buvo, kol netapo juodai pilkas. Kirsdami fojė mes sustingstame nuo prisiminimų, išlaipiojam visais laiptais liesdami senus turėklus, nurimstame kavinėje, kuri tebėra tame pačiame rūsyje, tik baras ten buvo ne gretimoje patalpėlėje už kampo, o čia pat. Ir sėdime toje kavinėje, žiūrime vienas kitam į akis ir nesenstame.
...
Trys Baltijos šalys kadaise buvo vadinamos broliškomis Pabaltijo respublikomis, ir būtent tais priešistoriniais laikais vykdavo nesuvokiami šiandien dalykai: Estijos, Latvijos ir Lietuvos dokumentininkai kasmet rinkdavosi vienoje iš tų broliškų respublikų, būtinai ne sostinėje, kad visi dalyviai būtų išvažiavę, ir per tris dienas vieni kitiems parodydavo po tris valandas kino - filmų, kuriuos per tuos metus padarė. Vadinosi tie susitikimai nuobodžiai - Pabaltijo dokumentininkų simpoziumas. Bet tai buvo ne manų košė, nė iš tolo, nors tarp dokumentininkų visada sėdėdavo tetulė iš Maskvos kino komiteto, ir tegu sėdi, jeigu jos toks darbas. Užtat į tris peržiūrų valandas tilpdavo tik tie filmai, kurie būdavo verti parodymo. Verti - nereiškia, kad vien ypatingai geri, nes kartais verta būdavo parodyti ir tai, dėl ko kolegos ir kino studija būtų išbarta ir daugiau nenorėtų kartoti gėdingų dalykų. Taip, dokumentininkai ne vien pasižiūrėdavo kas ką sukūrė, bet ir labai rimtai, išsamiai, atvirai aptardavo. Jokių laureatų niekas nerinkdavo, bet lyderiai ir begėdžiai labai greit išaiškėdavo. Ir visi tie simpoziumai būdavo daromi sau, savo profesinėms galioms stiprinti, o ne pasirodyti, pasiviešinti ir po to pasiskaityti apie tai laikraščiuose. O rašyti apie tai buvo nepaprastai įdomu. Juk tai, ką anuomet žiūrėdavome, šiandien yra auksinė klasika ir jos autoriai: Latvijos Hercas Frankas, Ivaras Seleckis, Juris Puodniekas, Estijos Markas Soosaras, Andresas Söötas, Lietuvos Henrikas Šablevičius, Rimtautas Šilinis, Edmundas Zubavičius.
Viskas sutilpdavo į tris dienas. Peržiūros, aptarimai. Pažintis su miesteliu ir jo apylinkėmis. Ir visa kita, kas gali ir turi būti, kai žmonės išvažiuoja, žiūri kiną ir tris dienas būna kartu. Kaip mes mylėjome vieni kitus - už gerus filmus, už gražias akis, už pasiutusį sąmojų. Iki šiol nesuprantu, kaip po tų trijų dienų sugebėdavome išsiskirstyti, atsiplėšti ir išgyventi metus atskirai. Be jokio skaipo, emailo, feisbuko ir jutūbo.
O kai atsidarė sienos, dokumentininkai su savo auksiniais filmais išsivažinėjo po užsienio festivalius, kurie iš pradžių itin domėjosi, kas ten tokie išsilaisvino, ką jie rodo. Ir atvyksta, tarkim, Markas Soosaras į Amsterdamo festivalį, ir jis tau nei giminė, nei pažįstamas, jis yra tarptautinė vertybė, atvykusi į tarptautinį turgų.
...
Bet šiandien noriu ištraukti iš ano laiko Andresą Söötą, tebegyvenantį Taline, meistrų meistrą, tiesiogine prasme nematomą stebėtoją, nes kai 1979 metais estai parodė jo „Jonines" (Jaanipäev) - kaip jos paprasčiausiai prageriamos mieste, kokią nykią tuštumą ir krūvą šiušklių, o ne tradicinę šventę jos reiškia, - štai tada labiausiai norėjosi pamatyti ir patį autorių. Kaip jis atrodo, tas akylas žmogus, pastebintis absurdą, filmuojantis turbūt akimis, o ne aparatūra? Kur jis? Tu ką tik su juo kalbėjaisi, atsakė estai. Tada jam buvo 45 metai, dabar artėja 80.
Söötas nufilmavo ir „Reporterį" (Reporter,1981) apie tai, kaip uolus radijo žurnalistas ima interviu, kaip jis virtuoziškai padeda savo šnekinamiesiems formuluoti banalius niekinius sakinius, svetimus ir melagingus, bet įprastus radijo klausytojų ausiai. Žiūrėjau filmą ir maniau, kad Söötas stebi žurnalistikos reiškinį, kurį Saulius Macaitis vadindavo „vargo pisuokliais". Betgi ne. Filmo herojumi tapo ne šiaip žurnalistikos bitė, o, kaip rašo estai, „žymusis radijo balsas", neminėsime čia pavardės, vis tiek ji Lietuvos radijo klausytojams nieko nesako. Turėjom ir turim aibes savų „vargo pisuoklių", kurie užpila mūsų akis, ausis ir protus savo manų košėmis.
Ir keli spalio teatriniai pasireiškimai būtų buvusi smagi terpė Andresui Söötui, matančiam ne fasadą, o tai, kaip absurdiškai rezultatai neatitinka pastangų ir tikslų.
