Šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ minimalistiniu vasaros formatu pristatė tarptautinę ir lietuvišką programą. Visus spektaklius vienijo žiūrovų kaip vizualios prasmės vaidmuo: tiek Vilniaus „PLI“ versijoje (Viktor Černický, Čekija), tiek „Atstumo mechanikoje“ (Máté Mászáros, Vengrija), tiek lietuvių šokėjų darbuose žiūrovai buvo ne masė, kuri tūno, bet beveik architektūrinės spektaklių reikšmės, miestų ženklai.
Daug nulėmė ir parinktos erdvės, ir vasaros laikas: juk tik dėl tobulo vakaro šeštos apšvietimo taip gerai atsispindėjome MO fasado veidrodžiuose. Lauke vykstantys pasirodymai natūraliai įtraukė mus į vasaros apimto didmiesčio nykumą - ar mestume šešėlius sienose, ar stovėtume šokio platforma virtusioje stotelėje, ar sunkiai kaitroje laikytume iškeltas rankas, kurias pakelti esame paprašyti. Bet būtent dėl žiūrovų kaip geometrinių figūrų kai kurie darbai kirto stipriau. Pavyzdžiui, Agnietės Lisičnikaitės „HANDS UP“.
Miesto dėmuo paskutiniu metu tapo labai sodrus: karantinui uždaryti miestai, po karantino atsivėrę miestai, miestai, bijantys naujo karantino. Taip pat - kaimyniniai baltarusių miestai, kurie šiuo laikotarpiu - ne nykūs, o lūžtantys, pilni ir pavojingi. Taip pat vasarą kylantis didmiesčių įkyrumas ir tušti savaitgalių šaligatviai - visi šie miestų veidai dabar aktyvūs ir aktualūs mūsų sąmonėse. Galbūt dėl to akis jautriau fiksuoja visus galimus prisilietimus prie miesto kaip mąstymo objekto.
Apie urbanistinę mūsų prigimtį mąstoma ir trijų jaunų choreografų-šokėjų - Agnietės Lisičkinaitės, Luko Karvelio ir Ievos Navickaitės - darbuose, kurie buvo pristatyti antroje lietuviškos programos dalyje, po Aistės Kriukelytės „Suartėjimų“ (apie juos - šiek tiek vėliau). Panašu, jog šokėjai savo darbais svarsto ne apie tai, kaip mes gyvename mieste, bet kaip miestai gyvena mumyse. Trys trumpi eskizai limpa į darnią visumą: kol Agnietė Lisičkinaitė kūnu tyrinėja protesto prigimtį ir kur ji veda, kol Ieva Navickaitė kvestionuoja savo kūno tapatybę ir įsikalinimą ribotoje erdvėje, Lukas Karvelis eksploatuoja miesto atspaudus mūsų judesiuose. Stebint visus tris eskizus iš eilės, rodosi, kad jie išauga vienas iš kito: iš protesto - į įsikalinimą, iš ribotumo - į stebėjimą, kaip tavo kūne gyvena tavo aplinka.
-
Laiku ir vietoje - Baltarusijos protestų kontekste - atsidūręs Agnietės Lisičkinaitės „HANDS UP“ įgauna atsitiktinį, bet begalinį svorį. Agnietei labai tinka solo žanras - lig šiol dažniau matyta kaip „B&B“ narė, choreografė-šokėja atsikrato duetui būdingo lengvumo ir žaismės, ir visu svoriu krenta į kūną kaip klampią, daugiaprasmę, politizuotą vietą, kurią pažadina protesto idėja, laisvo visuomeninio judesio galimybė ir rizika.
Lisičkinaitė šoka ne tik kūnu - itin raiškus jos socialinis šešėlis. Todėl žiūrovų prašymas pakelti rankas į viršų skamba ne kaip menininko įnoris, bet kaip prašymas išreikšti poziciją, o apsinuoginimas ir maskavimasis balta mase - kaip dokumentinės, netgi asmeniškos žinutės sociumui. Šiuo atveju ypač aktyvuojasi šokiui parinkta erdvė - tasai sociumas pats sau atsispindi MO fasaduose, priešais ir viršum galvų, ir pats sau ką nors reiškia. O reikšti čia yra ką.
Agnietė geba kalbėti akimis - jos įtaigus, drąsus ir įžūlus žvilgsnis kabina beveik agresyviai, tačiau itin pagauliai. Negali į ją nežiūrėti - kiekviena jos kūno ląstelė pilna įtampos, judesiuose justi minties krūvis. Lisičkinaitės šokį galima skaityti ir suvokti ne tik jusliškai, bet ir mąstymu. Tai buvo aišku jau ir „B&B“ duete, tačiau likusi viena su komplikuota tema, šokėja kur kas įtaigiau artikuliavo savo individualią kūno psichofiziką ir subtilią socialinę laikyseną. Turbūt pirmą kartą taip įprasmintai atrodė lip sync´as - sinchroniškai žiopčiodama Okay Kaya „Believe“, šokėja ištransliavo ištisą šiuolaikybės mitologiją: nuo asmeninių jausminių patirčių iki solidarizavimosi su protestuojančiais baltarusiais.
-
Vasaros didmiesčio nuoboduly viskas labai gerai matosi, nes nėra žmonių. Todėl Pylimo gatvė tampa tobula lokacija Luko Karvelio eskizui „Theo and Patrick“: nes yra tuščia, nes dėl tuštumos pasirodymo metu taip keistai ryškėja vienas kitas lėtai dreifuojantis autobusas, į ritmą įtaikantys lėto ir labai aukšto praeivio žingsniai, mažais ratais dviratis ir mažomis galvomis vaikai.
Lukas Karvelis trumpu eskizu kuria buvimo mieste algoritmą: pratinasi erdvę, maino personažus, leidžiasi pasiimamas miesto simbolio - troleibuso. Ilgainiui suvoki stebįs procesą, kurio metu stotelės, plytelės, gatvės, praeiviai ir autobusai įeina į šokėjo kūno gyvenimą, o paskui jį formuoja ir lemia. Karvelio kūne iš tiesų gyvena miestai - stebint jo veiklą ir žinant jo klajūnišką prigimtį, nebeišeina matyti šio šokėjo nekontekstualiai: regi Karvelį su visa jo istorija (tiksliau, tos istorijos mažmožiais, kuriuos įmanoma sekti iš šalies). Todėl įvykiui įvykti užtenka ir minimalistinio judesio, kuris labiau primena erdvės matavimąsi, raumenų apšilimą, šokio battle´o su pačiu savimi žanrą. Gal dėl tos asmeniškos istorijos įdomu tiesiog stebėti šį kūną, vaikštantį Pylimo borteliais, sėdintį stotelėje, tyrinėjantį autobuso niekaip nesulaukiančią moterį.
Stebėti iš pradžių link žemės traukiamą breikerį, vėliau - ją ilgais šviesiais plaukais, svyrančią nuo suoliuko į stotelės vitriną ir į stiklą beveik įsiliejančią. Trumpame eskize ne tik justi ankstesnių Karvelio šokio darbų nuotrupos: daug labiau čia tvyro miestas, kaip žmogaus tapatybę apsakanti struktūra. Miestas kaip eiseną, gestus, kalbą ir išvaizdą lemianti materija.
Kai niekas niekaip nepradeda skirstytis, šokėjui nuvažiavus troleibusu, tampa akivaizdu, kad visi jo jau ilgisi. Arba skęsta netikėtame jo išnykime, pasilikę su iš kolonėlės vis dar einančiu įspūdingu industriniu gausmu. Šis šokio eskizas turbūt daug kam pakeitė Trakų stotelės jausmą - į savą, karvelišką.
-
Ievos Navickaitės eskizo „Perdegęs superherojus“ savitumą miesto grindinys, mano manymu, nuskriaudžia: iš tyrimo vizualo ir aprašymo gimęs kobo-abiško smėlio ir žmogaus duobėje lūkestis MO kiemelyje susinaikina savaime. Miestas įsilieja į Navickaitės pasirodymą neintencionaliai ir netikėtai susisieja su trupės NUEPIKO spektakliu „Perdegimas“.
Nors Ieva kalba abstrakčiau ir šalia tyrinėja ne tik herojiškumą savo duobėje / kambaryje / mieste, bet ir moteriškos tapatybės klausimą, vis dėlto abiejuose darbuose justi šiuolaikinio miestiečio būsenų tyrimas: kaip mes gyvename autopiloto režimu, ir kaip mus įtraukia konformistinė atmosfera?
Šokėjos kuriamos jos kūnas, atrodo, žino, kaip reikia būti, kad išgyventum - čia, šitame laike, šitoje erdvėje ir visuomenėje. Tačiau šokyje justi kitas klausimas - kaip būti šiam moteriškam kūnui norėtųsi? Svarbiausiu tampa vis kartojamas judesys - grubus gestas rankos, gaudančios ir sulaikančios kitą ranką, siekiančią toliau, nei galima. Ypatingą reikšmę sukuria ištreniruotas, raumeningas, taigi - tarytum toli keliavęs ir daug suvokęs kūnas, kuris ar tik tos visos kelionės nenukeliavo vien tik savo kambario sienomis? Šiame kūno stiprybės ir erdvės ribotumo kontraste yra labai įdomių vektorių, kuriems dar yra erdvės plėtotis.
Eskizo metu šokėja išgyvena skirtingas fazes - nuo apgirtusios į mikrofoną neintonuojančios merginos iki išdidžios ir taisykles įvaldžiusios miesto spiderwoman. Choreografinis įvairių socialinių vaidmenų matavimasis kol kas neturi išvados. Tačiau jau ryškėja kryptis: regis, šokėją domina būsena, kai kūnas pats pradeda traukti kitur, o protas daro, ką moka, - sugrąžina ten, kur baisu, bet pažįstama. Būtent taip su mumis elgiasi miestai - su kuriais nebeįmanoma, be kurių nebemokame.
-
Nuo miesto apmąstymo atokiau liko pirmoje lietuviškos „Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programos dalyje pristatyti Aistės Kriukelytės ir Rasos Birietės „Suartėjimai“, jau matyti programoje „Bitės“ ir į festivalio programą grįžtantys šiek tiek pasikeitę. „Suartėjimų“ metu šokėjos pamainomis siūlo konkretiems žiūrovams padovanoti po šokį. Galima pasirinkti, nori stebėti sau skirtą šokį, ar ne, vėliau galima šokio ir paprašyti.
Individualus šokis remiasi ne iš anksto paruoštu planu, bet terapiniu impulsu, kurį šokėjos perima iš žiūrovo. Abu kartus stebino žiūrovų atvirumas: kai šokama jiems, žiūrovus apima ir dovanos, ir kuklumo, ir priėmimo jausmas; kai ateina laikas paprašyti šokio, kyla ne viena ranka. Manau, čia įdomiausia tai, kad stebi ne tiek tau skirtą choreografiją ar šokėjų techniką, kiek patį jausmą, kad regi save arba kitą, kuriam šokama. Terapinis šokis leidžia susidaryti susirinkusiųjų choreografinį žemėlapį: smalsu sekti, kaip tarp žmonių vaikšto impulsai.
Šįkart Kriukelytės ir Birietės kuriami suartėjimai leido žiūrovams dar stipriau lemti pasirodymą: žiūrovas galėjo parinkti norimą muziką. Simboliška, kad būtent šis momentas priartino terapinį spektaklį prie miesto kultūros: juk čia tylos nėra. Atsiradus muzikai, iš esmės pasikeitė patyrimas: dabar jau ne tik regime, kaip konkretų žmogų išreiškia spontaniška, impulsu paremta choreografija, bet ir susipažįstame su asmenybe per jo parinktą akustinį foną. Šis sprendimas kelia dvejopų jausmų: nors taip rezultatas tampa patrauklesnis prisiekusio miestiečio akiai, šiek tiek nukenčia ryšys tarp šokėjos ir žiūrovo. Jis nebe toks intymus ir jautrus - juk dabar jį lemia ne tiek žiūrovą supanti individuali asmenybės atmosfera, kiek erdvę užgriūnančios muzikos ritmas, garsas ir nuotaika. Palikta galimybė stebėti šokį tyloje, kurią pasirinko ne vienas žiūrovas, šiek tiek pakeitė tylos jausmą: kai po šokio su muzika prasideda šokis be muzikos, kamuoja pojūtis, kad kažko trūksta. Sutrūkinėja vientisumas.
-
Aistė Kriukelytė ir Rasa Birietė šoko žmogų, o Agnietė Lisičkinaitė, Lukas Karvelis ir Ieva Navickaitė - miestą. Agnietei pradėjus savo eskizą, tarp jos ir žiūrovų skraidė pūkas. Skraidė, kol Agnietės lūpos nebyliai žiopčiojo: „Miela demokratija, /.../ girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas.“ Tada nusileido ant grindinio ir nebebuvo pajudintas. Į jį, pasimetusį, baltą, panašūs ir lietuviškos „Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programos dalyviai: dar niekuo neužtikrinti, sklendžiantys, ieškantys. Bet žiūrėti į juos, kaip į tą demokratinį pūką, jau norisi.
______
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
