|
|
| Michaelis Diekampas |
„Svajoju apie neįgyvendinamą dalyką – kad pasaulyje pasikeistų pedagogikos sistema. Ne tik šokio ar meno srityje – visose. Tai absoliučiai esminis dalykas“, – teigia žinomas šokio pedagogas profesorius Michaelis Diekampas.
Šiemet vykusi „Vilniaus šokio spaustuvė“ Lietuvos šokio bendruomenei pristatė šį garsų vokiečių šokio pedagogą, buvusį „Cullbergballet“ (Švedija) ir Vupertalio šokio teatro (Vokietija) solistą, Pinos Bausch trupės narį.
Dabar jis jau baigia septintąją dešimtį, tačiau šokio pamokas veda žvaliai. Po rytinės judesio pamokos M.Diekampas įsitaisė ant suolelio M.K.Čiurlionio menų mokyklos kiemelyje ir papasakojo apie savo gyvenimą, karjerą bei bendrą darbą su P.Bausch, garsiausia šiandien šiuolaikinio šokio kūrėja.
M.Diekampo gabumai išryškėjo jau vaikystėje. Vyresniosios seserys lankė baletą, kai jam buvo vos keleri metai. Stebėdamas jų repeticijas namuose, Michaelis ėmė mėgdžioti judesius, ir netrukus namiškiai nusiuntė jį į baleto mokyklą. Ūgtelėjęs M.Diekampas nusprendė tapti interjero architektu, bet po trijų mėnesių parengiamųjų studijų suprato, kad jo pašaukimas – judesio menas.
* * *
- Kuo jums neįtiko architektūra?
- Išsėdėti ilgą laiką vienoje vietoje man buvo per sunku, todėl grįžau į šokio pamokas, nusprendęs stoti į aukštąją šokio mokyklą. Taip netrukus tapau Folkvango aukštosios šokio mokyklos Esene auklėtiniu. Tai buvo garsiausia Vokietijos šokio mokykla. Jai vadovavo legendinis, įtakingiausias to meto Vokietijos choreografas Kurtas Joossas. Toje pačioje šokio mokykloje mokėsi ir Pina Bausch. Ji dabar – viena pačių žymiausių šiuolaikinio šokio žvaigždžių.
- Kokia ji buvo mokykloje?
- Pina buvo nuostabi ir išsiskirianti šokėja, bet ji niekada neketino tapti choreografe. Tai, kad ji tapo choreografijos legenda, yra daugiausia K.Joosso nuopelnas. Jis pastūmėjo Piną burti kitus studentus į trupę ir statyti su jais savo pirmąjį choreografinį darbą – „Laiko vėjyje“.
Aš buvau vienas pirmosios Pinos trupės narių. Pina jau tada turėjo tikrą choreografės charizmą ir talentą. Ji sugebėjo tobulai naudoti judesį, kaip meninės raiškos priemonę, – pasitelkdama fantaziją, originalumą, puikią dinamikos pajautą. Tačiau jai pačiai stigo pasitikėjimo savimi, ir K.Joossas kaip įmanydamas ją drąsino.
Pirmąją savo kompoziciją pristačiusi Kelno šokio festivalyje, Pina iš karto įkopė į aukštumas – laimėjo pagrindinį prizą.
- Vadinasi, jau kūrybos pradžioje susidūrėte su sėkme. Ar ir toliau jums sekėsi dirbti su P.Bausch?
- Pina niekada nenorėjo priklausyti jokiam teatrui, bet tuometinis Vupertalio šokio teatro direktorius Arno Vustenhoferis, susižavėjęs jos talentu ir ilgai įkalbinėjęs Piną dirbti jo teatre, pagaliau pasiekė savo. Pina ėmė statyti šiuolaikinio šokio spektaklius Vupertalio teatre 1973 m.
Aš buvau pakviestas šokti toje trupėje. Tai buvo sunkūs laikai Pinai ir jos šokėjams. Nespėję atsigauti nuo pokario metais Vokietiją krėtusių problemų, žmonės norėjo baleto – idealaus, gražaus ir lengvo laisvalaikio, o ne šiuolaikinio šokio spektaklių, kurie gvildeno aktualią to laiko tematiką.
- Iš ko tai buvo matyti?
- Spektaklius pradėdavome prisirinkus pilnai žiūrovų salei, o baigdavome rodyti tik trečdaliui. Žmonės masiškai išeidavo. Tačiau ovacijos būdavo tokios, lyg salė būtų sausakimša. Vis dėlto daugelis šokėjų neatlaikė ir paliko teatrą.
Aš džiaugiausi, kad savo akimis mačiau to laiko lūžį, – Vupertalio baleto trupė pamažu virto šiuolaikinio šokio trupe, o šiuolaikinis šokis ėmė užimti vis svarbesnę vietą.
 |
| Pamoka Vilniaus šokio spaustuvėje. Kristinos Savickienės nuotraukos |
- Sklandžiai ir be problemų?
- Daugelis šokėjų blaškėsi tarp senų idealų ir naujų idėjų, tarp galimybės likti ar išeiti į baleto trupes. Kiekvieną jų direktorius asmeniškai įtikinėjo pasilikti ir tęsti darbą.
Turėjo praeiti ne vieneri metai, kad šiuolaikinis šokis išsiugdytų savo publiką, atrastų savo nišą. Be abejonės, be didžiulio A.Vustenhoferio tikėjimo Pinos talentu ir šiuolaikinio šokio idėjomis, tai nebūtų buvę įmanoma.
- Po galybės vaidmenų, spektaklių ir gastrolių, tekusių jūsų daliai, ar galėtumėte išskirti įsimintiniausią ar svarbiausią pasirodymą?
- Visi jie buvo savotiškai įsimintini, įdomūs, svarbūs. Kartu su žmona – taip pat šokėja ir choreografe – esame sukūrę devynias choreografines kompozicijas. Jos galbūt man yra pačios brangiausios. Į bendras kompozicijas mes sudėjome savo išgyvenimus ir jausmus, jomis mes kalbame apie partnerystę, meilę, draugystę, supratimą.
- Ar jūsų sūnūs nepanoro sekti tėvų pėdomis?
- Vienam dabar dvidešimt ketveri, kitam – septyniolika. Nė vienas jų nesirengia tapti profesionaliu šokėju, tačiau abu tikrai yra menininkai. Vyresnėlis studijuoja videomenus ir režisūrą, o jaunesnysis jau spėjo nusifilmuoti keturiuose filmuose ir nori tapti aktoriumi. Galbūt per daug šokio virtuvės pamatė mūsų sūnūs. Juk mūsų profesijoje ne viskas taip gražu, kaip atrodo žiūrovui scenoje.
- Ar šokio pedagogika – jūsų pašaukimas?
- Taip, ir atradau jį gana anksti. Dar paauglystėje Folkvango mokykloje mėgdavau stebėti bendrakursius ir duoti jiems patarimus. Tai ir buvo mano polinkis į pedagoginį darbą. Vėliau man norėjosi vis daugiau dalytis su kitais, padėti jiems atrasti judesio malonumą, suvokti, kad judesys atsiranda mintyje, kad jis neatsiejamas nuo mąstymo.
Man skaudu, kad pasaulyje paplitęs muštras ir disciplina pedagogikoje. Manau, kad rezultatų galima pasiekti tiktai tada, kai dirbama laisvoje aplinkoje, skatinant studentus kurti, atsipalaiduoti ir mąstyti.
- Tai ir yra kertinis jūsų pedagogikos principas?
- Esu įsitikinęs, kad mokytojas – tarsi gėlininkas, kuris turi rūpintis gėlėmis, kad jos augtų, jas laistyti, stengtis, kad jos gautų saulės. Jei gėlininkas tryps vos prasikalusius želmenis, jo darbas neduos jokių vaisių.
Svajoju apie neįgyvendinamą dalyką – kad pasaulyje pasikeistų pedagogikos sistema. Ne tik šokio ar meno srityje – visose. Tai absoliučiai esminis dalykas.
O šokis žmogui yra įgimtas dalykas, tai galbūt pati seniausia saviraiškos forma. Mes esame mobilios būtybės iš prigimties. Todėl visi žmonės privalo šokti – vienu ar kitu būdu. Tai būtina. Tai lyg terapija, kuri padeda rasti pusiausvyrą, balansą, harmoniją.
Ar žinote, kodėl šiuolaikinis šokis uždraustas visose valstybėse, kuriose vyrauja diktatūra? Tai todėl, kad jis kalba apie šios dienos aktualijas. Ir nepasiduoda jokiai cenzūrai. Pjesėje galima cenzūruoti žodžius, o šokis yra abstrakti raiškos forma, kurią reikia sugebėti perskaityti.
