Ne reginiui.
Ne virtuoziškumui.
Ne transformacijoms, magijai, apsimetinėjimui.
Ne žvaigždės įvaizdžio spindesiui ir buvimui anapus.
Ne heroizmui.
Ne antiheroizmui.
Ne tuštiems įvaizdžiams.
Ne atlikėjo arba žiūrovo įtraukimui.
Ne stiliui.
Ne kičo estetikai.
Ne žiūrovo vilionėms atlikėjo kerais.
Ne ekscentriškumui.
Ne judantiems arba judinamiems.
Yvonne Rainer „Ne manifestas", 1965
Šis tekstas skirtas šokio festivaliui „Aura´23", reklaminiuose stenduose švietusiam kaip „Šiuolaikinio Afrikos šokio platforma". Rugsėjo 18-22 dienomis Kauno salėse buvo parodyti ir septyni „europietiški" darbai (rašau kabutėse, nes tarp jų atsidūrė ir trys Izraelio kūrėjų miniatiūros), o vienas iš jų - austrų dueto „Liquid Loft" „Kalbančios galvos" - dėl netikėtos ir šiuolaikiškos formos sulaukė ypač daug žiūrovų simpatijų. Bet, žinoma, šiuolaikinis Afrikos šokis buvo didžiausia intriga. Intriga, slypinti dar projekto pavadinime, patalpintame į lietuvišką kontekstą. Kodėl čia, Lietuvoje, Afrikos šokis pristatomas platformos formatu? Kam jis pristatomas - Rytų Europos regiono šokio ekspertams ar įprastinei Kauno šokio publikai? Ko tikėtis? Pagal kokius kriterijus vertinti?
„Šiuolaikinio Afrikos šokio platforma" - ne kas kitas, kaip kultūrinės rinkodaros pokštas. Rinkodarininkai žino, ką daro: šokio platforma - profesionalios šokio industrijos terminas. O tai, kas pristatoma Lietuvoje, visada mažų mažiausiai turi atrodyti profesionalu. Nesvarbu, kad po šiuo pavadinimu galima pakišti bet ką - šokis šiandien yra tokia pat plati, įvairius nevienalyčius reiškinius apjungianti sąvoka, kaip ir Afrika. Šiais atvirumo ir tolerancijos laikais žodis šiuolaikinis ne susiaurina, o dar labiau išplečia galimų interpretacijų lauką. Neįmanoma nuspėti, kas bus parodyta! Neįmanoma susidaryti išankstinės nuomonės! Neįmanoma nusivilti! Darosi akivaizdu, kad aštuoni festivalyje pristatomi darbai nieku gyvu negali atspindėti bendros žemyno situacijos. Tampa nebesvarbu, kokiu principu kūriniai atrinkti, nebeklausi, kiek jie pristato Afriką, kiek atspindi Afrikos šokio sceną, šiuolaikinį Afrikos meną, kultūrą ir t.t.
Afrikiečių spektakliuose buvo galima pamatyti tai, kas įprasta mūsų scenai, ką galime pamatyti kituose į Lietuvos festivalius atvežamuose darbuose ir kas stereotipiškai priskiriama Afrikos kultūroms. Štai, pavyzdžiui Tchekpo Dan Agbetou pristatė du labai skirtingus darbus: viename galėjome grožėtis penkiais virtuoziškais juodaodžių šokėjais, kitame - magiškai estetišku paties choreografo solo su kėdėmis. Arba turėjome šansą susipažinti su tikra Afrikos šokio žvaigžde Germaine Acogny, sukūrusia afrikietiškojo šokio techniką ir išauginusia visą šokėjų kartą. Įspūdingos 69-erių metų madame pasirodyme šokio buvo nedaug, bet šokti (netgi du kartus!) buvo įtraukta ir publika. Argi tai ne žiūrovo vilionės atlikėjo kerais? Žinoma, matėme ir dvi ekscentriškas moteris - Kettly Noël ir Nelisiwe Xaba, ieškojusias atitikmenų su visomis Pasaulio moterimis ir galiausiai ant savęs išliejusias keturis tešmenis pieno („Correspondances"). Tai nebuvo blogi pastatymai.
Bet prieš kalbėdama apie tą afrikietiško šokio spektaklį, norėčiau prisiminti Jacqui Malone straipsnį[i] apie afro-amerikiečių liaudies šokį. Nors jis skirtas amerikietiškajam juodaodžių šokiui, jame pabrėžiama, kad afrikiečiams persikėlus į Ameriką kultūrinis tęstinumas niekada nebuvo visiškai nutrūkęs, ir, greičiausiai todėl, Malone tekste pristatomas vertybes pagal nutylėjimą vėl grąžinu atgal į Afriką. Teksto autorius pabrėžia, kad afro-amerikietiškoje tradicijoje nevertinamas šokėjas, kuris šoka kaip kažkas kitas. Originalumu ir individualumu ne tik žavimasi - to yra tikimasi. Bet kūryba privalo patraukti publiką (dažniausiai tradicinę, vienijamą socialinių konvencijų), todėl turi balansuoti tarp dviejų - menininko ir publikos - gero šokio sampratų. Taigi, menininkas, toli nenuklysdamas nuo tradicijos, ją pratęsia. Tradicija tarnauja kaip pagrindas, nuo kurio galima atsispirti, o ne kaip rėmai, iš kurių jokiu būdu negalima išeiti. Šis modelis atrodo vertingas, nes jis skatina tokios bendruomenės individų kūrybiškumą bei visuomenės vystymąsi.
Ir būtent tas spektaklis, kuris, atrodo, buvo sukurtas remiantis panašiomis kultūrinėmis nuostatomis, buvo marokiečio Taoufiqo Izeddiou darbas „Aaleef". Premjera įvyko 2011 m., kai per Šiaurės Afriką bei Artimuosius Rytus vilnijo Arabų pavasario banga. Galbūt tai buvo ir paties Izediou revoliucija. Po daugiau nei 10 metų jam tai buvo pirmasis solo choreografijos projektas: „Norėjau iškelti klausimus, susijusius su mano darbais, su tuo, kaip reikia šokti. Šokti turėjau pats, kad savo idėjas apginčiau savo paties kūnu, galėčiau sukurti savo nuotaiką ir savo būtį"[ii]. Aaleef - tai pirmoji arabų abėcėlės raidė. Taip pat šis žodis turi tą pačią šaknį kaip Aalifou - žodis, reiškiantis „aš sukuosi"[iii]. Du prieštaravimai - pirmasis (naujovė) ir amžinas (tradicija) - jungiami visame kūrinyje.
Izeddiou darbas labiau panašus į performansą. Priešingai nei, pavyzdžiui, Germaine Acogny, jis neturi verbalinio santykio su publika, nieko nesako tiesiogiai, ir netgi judesys, jo atliekamas čia ir dabar, žiūrovui nebūtinai turi kažką reikšti. Izeddiou nereikalauja, kad žiūrovas jį skaitytų, kad suprastų vieną ar kitą jo judesį. Jis tiesiog būna scenoje ir savo kūnu rašo manifestą. „Gyvenimas man yra tikras mūšis, o šokis - tai šauksmas". Kitaip nei daugelis jo kolegų iš Vakarų Afrikos, Taoufiqas nesirinko sudėtingų judesių - tik paprasti žingsneliai, iš kasdienybės ištrauktos rankų padėtys. „Mane domino, kaip galėčiau išvengti klasikinio šokančio kūno kelio. Šokyje nėra tikslaus kūno, nėra amžiaus, nėra lyties. Kiekvienas kūnas šoka pagal save". Ir tikrai, nepaisant nutrinto virtuoziškumo sluoksnio, nepaisant uždarytos ketvirtosios sienos, nepaisant kažkokio elementarumo, Izeddiou veiksmai turėjo milžiniškos jėgos, jis veikė žiūrovą.
„Aaleef" pradžia statiška. Izeddiou sėdi šešėlyje greta trijų eilių prožektorių konstrukcijos, apšviečiančios galinę scenos sieną. Pradėjęs linguoti, judesio kryptimi švelniai supa ir visą šviesų konstrukciją. Judanti šviesa pabrėžia vos įžiūrimo kūno judesį. Vėliau matome jį stovintį ant dviejų kolonėlių, lyg į jas įaugusį. Nuo liemens žaibiškai svyra į priekį, kritimo įspūdį pagreitindamas rankomis. Lekia! Ir staiga vėl tiesus. Ramybė. Lyg žmogus sau stovėtų judrios Marakešo gatvės vidury. Netrukus kolonėles paima kaip lagaminus, neša jas, sunkias ir nepatogias, tolyn su savimi. Iš kolonėlių sklinda gyvenimas: triukšmai, bombardavimo garsai, palestiniečių poeto Mahmoudo Darwisho balsas, gatvės šurmulys. Ne bet kokios - Izeddiou vaikystės gatvės: „Ėjome keliu tarp mano namų ir mokyklos, pakeliui įrašydami garsus, kuriuos metų metus girdėjau čia eidamas". Garsinis bagažas - tai viskas, ką kasdien nešiojamės su savimi. Tai, iš ko mes išaugome, lyg mūsų šaknys. O, štai ir vėl gatvės chaoso judesys...
Dinamika auga. Izeddiou žvelgia į tolimesnį scenos kampą, skėsčioja rankas, sukinėja klubus, rodo šokio judesius, ir sustoja - laukia atsakymo. Scena skendi prietemoje, gali pagalvoti, kad ten tikrai kažkas yra. Kas yra tas nematomas? Vaikystės draugas? Gatvės praeivis? Musulmonas radikalas? Perdozavęs prancūzų valkata? Visi? Nė vienas? Šių laikų iššūkiai? Tradicija? Prasideda grumtynės, nematomas patiesia Izeddiou ant žemės. Jis šaukia! Į sceną įžengia matomas - Maâlem Adil Amimi su ganbri - liaudišku instrumentu iš trijų stygų ir medinės dėžutės. Pamažu žingsniuodamas muzikantas užpildo erdvę besikartojančia liaudiška melodija. Keliauja scenos perimetru, melodijos nesustabdo net ant pečių užšokęs Izeddiou. Kartu jie juda į priekį ir atgal. Akimirkai dingsta laikas. Izeddiou su didžiule jėga švysteli šviesų konstrukciją link galinės sienos, o iš ganbri pasklinda elektrinės gitaros garsai. Scenoje atmosfera visiškai pasikeičia. Bet tą akimirką tai ne tiek svarbu - tradicinio instrumento transformacija į šiuolaikinį visiškai netikėta: šita medine dėžute galima išgauti garsą, lyg tai būtų aukščiausios klasės „gibsonas" ar „fenderis"!
Iki absoliučiai chaotiško „Aaleef" finalo - dar viena transformacija. Izeddiou kelia rankas tarsi maldai ir ulbavimu atsako į švilptelėjimus. Pamažu nusirenginėja ir netrukus vietoj juodais, neišraiškingais drabužiais apsirengusio vyruko scenoje pamatome blizgančia suknele ir raudonomis pėdkelnėmis apsitempusią kekšę - transvestitą. Viliojantys ulbavimai tokiame kontekste skamba visiškai kitaip. Izeddiou pėdos šleivėja, keliai linksta lyg ant aukštakulnių, kūnas susisuka, glemba, lyg priklausytų pavargusiai moteriškei. Dar pora akcentų - raudonos lūpos ir dryžuoti plastikiniai akiniai. Garsas - „Tiger Lillies". Madame keliauja ten, kur geriausiai galime ją matyti. Ten, kur daugiausia šviesos - į ligi šiol nenaudotą scenos erdvę už prožektorių konstrukcijos. Ji šėlsta, akinių dedasi vis daugiau - antrus, trečius, penktus... Jie krenta, ir tai, kas vyksta, vis labiau panašėja į destrukciją. Virš galvos ima sukti raudoną žibintą. Prožektoriai gęsta. Žibinto ciklai lėtėja, spindulys mažėja, bet vis dar šviečia. Gęsta. Galiausiai Izeddiou įžiebia (raudonas!) kiniško plastiko lemputes.
„Aaleef" gali pasirodyti išplaukęs, be jokios aiškios žinutės. Bet jo konstrukcija paremta įvairių lygių opozicijomis: žibintas / „mirksiukas", tamsa / šviesa, melodija / tekstas, statika / dinamika, lengvumas / intensyvumas, ramybė / kova, paprastumas / gudrus įmantrumas, gamta / civilizacija, tradicija / modernumas, norma / iškrypimas... Opozicijos elementarios, bet sceninis sprendimas - netikėtas. Izeddiou labai aiškiai konstatuoja šiandienos prieštaringumą, apie jį šaukia. Ir nesiūlo jokio kelio (kas jis toks, kad galėtų pasiūlyti?), nors iš jo performanso ryškėja kelios kryptys. Jis priima aplinkybes, kokios jos yra - necenzūruoja gyvenimo, o mėgina pripažinti, suvokti, įvardinti. Jis neapsimetinėja. Ir remiasi į tradicijas, jose atranda tai, kas galėtų padėti gyventi šiandien. Izeddiou yra geras performeris: jis kūrybiškai išnaudoja esamą situaciją tam, kad galėtų važiuoti į priekį. „Čia Maroke, Afrikoje, iš tikrųjų reikia kovoti. Mes net nežinome, su kuo susiduriame. Bet reikia tiek daug darbo, tiek daug pokyčių, reikia keisti, judinti, vystyti dalykus. Reikia judėti į priekį, negalima nuleisti rankų."
[i] Jaqui Malone ´keep to the Rhythm and You´ll Keep to Life´: Meaning and Style in African American Vernacular Dance // Alexandra Carter, The Routledge Dance Studies Reader, London: 1998.
[ii] Čia ir toliau Izeddiou cituojamas iš radijo laidos įrašo La transe créatrice de Taoufiq Izeddiou au FTA. Radio Canada International,
[iii] Daugelyje šio spektaklio aprašymų prancūzų kalba „Aaleef" verčiama tiesiai į „Je tourne" („Aš sukuosi").
