Nors mačiau tik dalį šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ programos, man jis - apie šviesą, erdvę ir architektūrą, žiūrovui suteikiančią lengvumo. Svarsčiau, kas nutiko, kad pasirodymai, kuriuos regėjau, nepaisant kartais itin rimtų naratyvų, pulsavo kažkokia nenusakoma... laisve. Judėti. Stebėti. Būti.
Šokio ir architektūros dermę - arba kaip vienas papildo kitą - regėjome jau anksčiau itin sėkmingame Lietuvos šokio informacijos centro bei „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ projekte „Šokis + miestas“. Šį kartą, tebegyvenant pandemijos sąlygomis, šokis architektūroje atsiskleidė kitomis spalvomis: „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai dar tvirčiau nei praeitais metais iškeliavo už black box ribų. Šis sprendimas festivalio programą paįvairino naujomis spalvomis, judesio darbus dėkingai papildė muziejinių pastatų interjerais bei eksterjerais. „Naujasis Baltijos šokis´21“ man - šokis architektūroje ir architektūra šokyje, bet labiausiai - šokio architektūra.
Architektūrą judesiu performanso instaliacijoje „Atsiskaitymas tik grynais“ Nacionalinės dailės galerijoje žiūrovams konstravo portugalai Jonas Lopesas ir Landeris Patrickas. Šie du linksmi vyrukai tikrai žino, kaip trenksmingai pašėlioti! Su jais jau turėjome progos susipažinti „Naujojo Baltijos šokio´17“ pasirodyme „Adorabilis“. Neslėpsiu, po „Adorabilio“ sėkmės labai laukiau, kad Jono ir Landerio duetas į festivalį sugrįžtų ir dar kartą nuskaidrintų šį rimtą, kartais pernelyg susikausčiusį miestą.
Nacionalinės dailės galerijos erdvėse rodytas darbas aitrino mano vaizduotę: taip ir įsivaizdavau, kaip šie du pasiutėliai su savo riedžiais ir asmenukių lazdomis šmaikščiai pristatinėja kokią naują šiuolaikinio meno parodą... Parodos duetas neatidarė, tačiau patys užsiėmė tam tikru muziejiniu performansu: iš atrakcionų parko, o gal nuo karuselės nužengę, prieš mus stovėjo du itin skulptūriški balti žirgai. O iki jų žiūrovus, prie įėjimo pasitikę, beveik kaip žirgus varyte nuvarė ant elektroninių riedžių balansuojantys žavingieji asmenukių meistrai Jonas ir Landeris.
„Adorabilyje“ kūrėjai niro į vandenyno gelmes - siekė atskleisti aštuonkojų gyvenimo subtilybes. Šįkart duetas tvirtai atsistojo ant žemės, tačiau gyvūnų temos neapleido: performanso instaliacija kūrėjai siekė analizuoti arklio vaidmenį ir jo išnaudojimą mūsų visuomenėje. Tačiau ar šio gyvūno išnaudojimas įsivaizduojamas be raitelio figūros? Prieš mūsų akis praskriejo visa raitelio-žirgo, o kartais vežiko-arklio istorija, ironiškai pašiepianti jojančiojo vaidmenį.
Tvirtais savo kūnais Jonas ir Landeris nevengė ant žirgų atlikti akrobatinių elementų: balansavimas, šuoliai, itin koncentruoti, tačiau lengvai atliekami judesiai vis keitė kryptį tarp naujojo cirko / performanso / bufonandos / šiuolaikinio šokio / karaokės ribų. Atrodė, kad pusvalandis koncentruotų triukų niekad neišsisems. Pasiutėliai Jonas ir Landeris epizodiškai sustingę ant savo keturkojų vis laukdavo, kol žiūrovai pinigėliais (vieno euro monetomis) pašers žirgus ir vis nauji ristūnų šeimininkų personažai toliau vers kvatotis stebinčiuosius. Tačiau paskutinės monetos jau sumestos, žirgai galutinę mylią nujoję, o vadeliotojai, susiskaičiavę pinigėlius, šiuos du keturkojus (kaip ir priklauso skulptūroms) palieka rodytis galerijos erdvėje.
Nacionalinėje dailės galerijoje stebėjau ir Annos-Marijos Adomaitytės debiutą - solo pasirodymą „Workpiece“. Šveicarijoje šiuolaikinio šokio mokslus baigusi Adomaitytė imasi nelengvos užduoties - analizuoja socialines problemas ir kaip kūnas jas priima. „McDonald ´ s“ dirbusi šokėja asmeninę patirtį apjungia su kitų darbuotų pasakojimais. Kūrėjai svarbūs kūno nusavinimo per fizinį darbą, kūno, kaip socialinio darinio, klausimai. Visa tai ji nebyliai perkelia į judesio kalbą, formuodama dar vieną šokio architektūrą.
Ant nedidelio bėgimo takelio pasirodymą surengusi Adomaitytė dėvi raudonus polo marškinėlius ir melsvas kelnes. Pasirodymas itin minimalizuotas: tai mechaniškas, kelių judesių repetityvus 25 minučių buvimas ant bėgimo takelio. Rankos mosuoja vienodus, kartais kintančius gestus, kojos kai kada keičia taktą: ritmingas ėjimas virsta ritmingu pasišokčiojimu, o kartais ėjime ištinka milisekundės pauzė. Šis darbas reikalauja daug fizinės ištvermės, čia svarbi dėmesio koncentracija, jo kismas. Kūrėja tarsi klausia: kas nutinka, kai mechaninių judesių (kaip ir užduočių) nebepavyksta atlikti taip gerai? Kas nutinka, kai koja nuslysta nuo bėgimo takelio? Telieka sukaupti visą energiją ir... kūną truktelti link bėgimo takelio centro. Ir vėl. Ir dar kartą. Ir dar.
Žiūrint „Workpiece“ šviesioje, švarioje tačiau šaltoje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje su didžiuliais, visą sieną dengiančiais langais, nuo „McDonald ´ s“ darbuotojų istorijų ir jų patirčių gumulo atsiriboju: regiu šį prakaituojantį, nuo judesio išsekusį kūną ir ištuštėjusį žvilgsnį tarsi ženklą, kuriuo pažymėta dabartis. Regiu nekoordinuotus praeivių judesius, krūptelti verčiančius, pro pat ausis lekiančius paspirtukų vairuotojus, woltų ir boltų kuprinėmis apsikrovusius dviratininkus. Keiksnojimus. Iki išnaktų apšviestus ofisus. Trūkčiojimus. Dirbtinai besišypsančius pažįstamus ir nervingai apsipirkinėjančius miestiečius. Vitaminus. Regiu pavargusius, kažkokią nulinę būseną pasiekusius veidus. Galingus variklius. Nuo ryto iki vakaro persekiojančią apatiją. Išpardavimus. Į stalčius nebetelpančius naujų projektų brėžinius. Blausius paryčius ir neišplautus kavos puodelius. Ilgėjančius, sterilius, kapsinčius „Zoom“ susimojavimus ir vis naujai savaitei atidėtus... pažadus susitikti. Išsimiegoti. Būti. Regiu nuovargio visuomenę[1], kurioje kuo daugiau, tuo mažiau aš[2].
-----
Grįžti į tradicines pasirodymų erdves nėra malonu: erdvios galerijos žiūrovą pasitinka šviesiai, o „Menų spaustuvės“ Studijoje II sėdi it dėžutėje be oro ir šviesos. Kita vertus, ji itin tinka pabrėžti, išgyventi kūno klaustrofobiją, stebint performansą „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“. Slapta svarsčiau, ar tai tik nebus eilinis renginys aktualia tema. Asmeniškai manau, kad Baltarusijos klausimas turėtų rūpėti mums visiems. Tačiau šiandien Baltarusijos tema mus pasiekia įvairiausiomis formomis. Tokiomis aplinkybėmis lengva tapti vis labiau apatiškam.
Nemalonu turėti tokias išankstines nuostatas, nemalonu įsileisti tokius nepalankiai nusiteikusius žiūrovus... Tačiau kaip įkvepia, kai kažkas per kelias minutes sugeba tas nuostatas paneigti ir bjaurų skeptiką paverčia pavyzdingu žiūrovu, pirmose eilėse sėdinčiu tam, kad nepraleistų nė žodžio, nepamestų nė vienos emocijos iš viso to, kas vyksta scenoje... Praėjus kuriam laikui šis darbas man priminė, kokias nuostabias galimybes atveria tikras performansas! Jis įtraukė, sujaudino ir sužavėjo savo nesuvaidintu paprastumu.
Pradžioje iš tiesų išgirstame pasakojimą apie įvykius Baltarusijoje. Igoris Šugalejevas juos vardija sausai, be emocijų, pateikdamas faktus. „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“: kieno šis telefono numeris? Juo nepriskambinsite. 375 iš tiesų yra Baltarusijos kodas. 0908 - rinkimų diena, kurios metu buvo suklastoti rinkimų rezultatai. Tai diena, kai Lukašenkos nurodymu Baltarusijoje buvo pradėtas naudoti beprecedentis smurtas prieš paprastus šalies piliečius. Skaičius 2334 nurodo straipsnį už masinių renginių organizavimo pažeidimus. Pagal jį nuo 2020 m. rugpjūčio 8 d. sulaikyta jau daugiau nei 30 tūkstančių baltarusių. Igoris pasakoja apie trūkinėjantį telefono ryšį ir beviltišką jausmą, kai skambindamas išgirsdavo frazę: „Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“, - tada žinai, kad tavo artimas žmogus tikriausiai yra kalėjime, sumuštas, o gal jau ir netekęs gyvybės.
Paskaitos pabaigoje Igoris mums parodo keliolikos sekundžių vaizdo įrašą: matome į vieną liniją prie sienos sustatytus žmones. Visi jie stovi vienoda poza: praskėstomis kojomis ir į viršų iškeltomis, sienon atremtomis rankomis. Igoris pasakoja, kaip sugauti šie režimui besipriešinę piliečiai tokia ir kitomis pozomis (jų nekeičiant) be poilsio verčiami stovėti iki 16 valandų. Iš stovinčiųjų omonininkai tyčiojasi, o jei kuris nebeturi jėgų stovėti tokia pačia poza, yra mušamas arba jam grasinama. Šia poza Igoris prieš mus nusprendžia išstovėti vieną valandą (dar dviejuose performanso rodymuose Igoris stovėdavo vis kita poza). Jis kviečia žiūrovus po erdvę judėti laisvai, o jei yra norinčių prie jo prisijungti - stovėti prie sienos iškėlus rankas - kiekvienas gali tai padaryti.
Kūrėjui atsistojus prie sienos, ilgai netrunka, kol šalia Igorio stojasi vis daugiau išreiškiančių solidarumą. Prieš save regime kūnus, kurie, pirmas minutes tvirtai stovėję, linksta, kreipiasi, o už dešimties minučių jau matomi pirmieji nuovargio ženklai: formuojasi kintanti kūnų architektūra. Tačiau kaip tik tuomet, kai atrodo, kad šia tylia kančia žiūrovai ir dalyviai būdraus dar 50 minučių, performansas tikrąja to žodžio prasme tęsiasi nesuplanuotu įvykiu: žiūrovė, žurnalistė, čia ir dabar sumano menininką paklausinėti. Priėjusi prie sienos, ji paeiliui klausia ir kitų stovinčiųjų: kodėl čia stovi? Kaip jaučiasi dabar, fiziškai išvargę? Ką jiems asmeniškai šis stovėjimas reiškia? Ką mano apie Baltarusiją ir baltarusius? Koks jų santykis su dabartinėmis realijomis kaimyninėje šalyje?
Šie trumpi, intymūs pokalbiai išsitęsia: nedaug belieka iki besibaigiančios valandos. Buvimas šioje kūnus sekinančioje aplinkoje, kūnų artumas pakeri bendru vienybės ir supratimo jausmu: būdamas čia, šioje užtamsintoje mažoje patalpoje, negali nejausti Baltarusijos žmonių tragedijos ir skausmo dėl jų likimo. Visai nejučia sukeltas vienybės ir paslapties, kuria su tavimi buvo pasidalyta, jausmas sugriebia gomurį, šiurpina odą ir smeigia iki pat kūno gelmių. Norisi kelti rankas ne tik siekiant išbandyti savo fizines galimybių ribas, bet ir kvėpuoti tuo pačiu ką tik šiame kambaryje susiformavusios bendruomenės oru.
Išėjus iš performanso galvoje sukasi schemos, koks jis būtų, jei neatsirastų norinčiųjų stovėti šalia? Kaip atrodytų ta pulsuojančios agonijos tyla, jei ji nebūtų perskrosta žurnalistės klausimų? Svarstau apie performanso grėsmes, jo galimybę veikti žiūrovą arba ne, svarstau apie politinį jo krūvį bei neįkyrų kalbėjimą. Svarstau ir apie tai, ką pasakė Igoris Šugalejevas: „Baisiausia būtų visa tai pamiršti ir susitaikyti.“
[1] Taip pavadintas vienas iš vokiečių filosofo Byung Chul Hano knygos The Burnout Society skyrių - „The Society of Tiredness“.
[2] Apie tai kalbėjo Peteris Handkė knygoje Essay on Tiredness.
