Per kelis mėnesius šiemet išsitęsusi festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa įspūdingai prasidėjo dar kovo pabaigoje Lietuvoje ilgai lauktu graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektakliu „Transverse Orientation“. Balandį parodytas choreografės iš Pietų Korėjos Eun-Me Ahn darbas „Šiaurės Korėjos šokis“ ir Annos Marijos Adomaitytės kūrinys „Pas de deux“. Didžioji dalis festivalio programos spektaklių, apžvelgiamų šiame straipsnyje, susitelkė gegužės pradžioje. Nepaisant ištęstumo laike, šiųmetė festivalio programa - sugrįžimas į priešpandeminį mastą.
Kanadiečių choreografės Claros Furey spektaklis „Dog Rising“ judesių pasikartojimu siejasi su Adomaitytės darbu „Pas de deux“. Tik kanadiečių kūrinyje šokėjų judesiai nėra tokie įtempti kaip Adomaitytės spektaklio šokėjų poros kūnai ir dėmesys, sutelktas į klasikinio duetinio šokio dekonstrukciją. Spektaklyje „Dog Rising“ trys šokėjai - Baco Lepage-Acosta, Be Heintzman Hope ir Brianas Mendezas - iš pradžių juda kiekvienas atskirai, paskendę savyje, iš lėto tyrinėdami savo kūną, tarsi risdamiesi iš kiauto. Kintant apšvietimui ir ritmiškai Tomo Furey muzikai, niekada taip ir nesusiliečiantys šokėjų kūnai ima paslaptingai sąveikauti tarpusavyje, kartais pereidami į sinchroniškų judesių kombinacijas ir vėl išsiskirdami. Nesusiliesdami ir nesudarydami porų šokėjai juda tuo pačiu ritmu, ilgai kartodami staigius judesius, galiausiai susiliejančius į bendrą kūniškų malonumų spazmą. Šie spazmuojantys, malonumą patiriantys kūnai, vilkintys ryškių spalvų stilizuotais sportiniais drabužiais, atkartojantys naktinių klubų šokėjų judesius, sukuria ritualą, vedantį į transą. Jame šokėjai skęsta po vieną ir visi kartu, palengva užhipnotizuodami tam pasiduodančius žiūrovus. Be atvangos ritmiškai judėdami šokėjai tarsi išsiveržia iš savo kūno ribų, patirdami svaigų užsimiršimą, susiliejimą su muzika ir kitų šokėjų energija, paslaptingai jausdami vienas kitą ir keisdamiesi pasikartojančiais judesiais.
Kaip šokėja, choreografė Furey pasirodo monospektaklyje „Kai net“. Pirmame MO muziejaus aukšte stebint lėtai judančią, susikaupusią, iki pusės nuogą šokėją, apninka liūdesys. Prieš žiūrovo akis - ant kranto išmestas vienišas kūnas. Šokėjos veidą dengia plaukai, ji susitelkusi į lėtą judėjimą: atsikartojantį plaštakos judesį, sustingimą įvairiomis pozomis. Erdvę pripildo negarsi Tomo Furey muzika - šokėjos partnerė. Rankose žiūrovai turi Leonardo Coheno eilėraštį, kurį bet kuriuo momentu gali skaityti, ieškodami sąsajų tarp šokėjos judesių ir poezijos. Pusantros valandos stebint neskubriai, daugiausia palei grindis judančią šokėją, jos kūnas - stuburo linkis, krūtinė, rankos - galiausiai virsta geografiniu peizažu, persmelktu vienatvės ir didelio liūdesio, pabrėžiančio poezijoje kūrėjai svarbias irimo, mirties, gedulo ir gyvybės temas.
Pagal nusiteikimą ir santykį su publika visai kitoks yra choreografo Amalos Dianoro spektaklis „Siguifin“, pasižymintis ir šou elementais. Devyni šokėjai iš Malio, Burkina Faso ir Senegalo nėra paskendę savyje kaip Furey spektaklių atlikėjai - jie jaučia žiūrovą, šoka pirmiausia jam, o ne sau. Tyloje sinchronišku pėdų trepsėjimu kuriamu ritmu prasidedantis spektaklis išsirutulioja į energingą pasirodymą, kuriame jungdami tradicinius Afrikos šokius ir šiuolaikinius stilius šokėjai pasirodo kaip grupė ir pamažu atsiskleidžia kaip asmenybės. Čia judama pagal muziką, pagal vienos iš šokėjų dainavimą, pagal visų kuriamą ritmą; šokama kartu, susiskirsčius į grupes po du ar po tris, po vieną ir vėl kartu. Įsimena laisvi šokėjų kūnai, plačių mostų rankų judesiai ir tobulas ritmo pojūtis. Netikėtai spektaklį pertraukęs šokėjas žodžiu kreipiasi į publiką, šmaikščiai ironizuodamas dėl integruojančių šokio srities bendradarbiavimo mechanizmų, vis dėlto leidžiančių įvykti tokiam įvairių kultūrų atstovų susitikimui kūrinyje, kurio pavadinimas reiškia „stebuklingą pabaisą“.
„Stebuklingą būtybę“ galima išvysti spektaklyje „Oda“: Berlyne dirbančios australų choreografės, šokėjos ir tyrėjos Renae Shadler ir spazminį paralyžių turinčio šokėjo iš Vokietijos Rolando Walterio kūnai kuria įvairias kombinacijas, o pasitelkdami rekvizitą steigia netikėtas daiktų ir kūnų sąveikas. Stebėti tokius skirtingus šokėjų kūnus ir jų judesius, tobulai prisitaikančius vienas prie kito, bendradarbiaujančius ir mezgančius glaudų ryšį, - jautri patirtis. Kitokie Walterio judesiai suteikia spektaklio pasauliui savitą judėjimo būdą: neskubrų, ne visada suvaldomą, bet gyvą ir bendraujantį. Shadler čia yra ta, kuri gali pakelti Walterį ir nešti per sceną, pasiguldyti ant savęs, suteikdama jo kūnui atramą ir stabilumą. Dėvėdami plaukikų kostiumus ir naudodami vandenį šokėjai nurodo, kad jų kuriamas pasaulis povandeninis, o jų susiraizgę kūnai gimdo keisčiausias būtybes, paneigiančias visas taisykles. Jie išsirita iš miegmaišių, kad taptų povandeniniais drugeliais ir visa tai, kas yra scenoje, sujungtų į bendrą odą, kuria aptrauktų ir žiūrovus. Tai švelniai ir jautriai bet kokias ribas - amžiaus, lyties, ligos, (ne)galios, kūno ir materijos - naikinantis kūrinys.
Kulminacinis intensyviausios festivalio savaitės įvykis - vengrų choreografės Adrienn Hód spektaklis „Šalia“, sukurtas bendradarbiaujant jos Budapešte įkurtai trupei „Hodworks“ ir šiuolaikinio šokio trupei, reziduojančiai Brėmeno teatre „Unusual Symptoms“. Spektaklis prasideda trumpais šokėjų monoetiudais, po kurių jie pasako, kam tie etiudai dedikuoti, tarkim, šokis tėvui, cenzūrai, žmonėms, kuriems patinka nuogumas, diktatoriams, protėviams, tiems, kurie niekada manimi netikėjo, kultūrai, kultūrinei apropriacijai, pingvinams Antarktidoje, nusikaltimui ir bausmei, Rudolfui Labanui ir t.t. Trumpi šokio monologai šmaikščiai kuria intelektualias prasmes ir leidžia susipažinti su šokėjais kaip asmenybėmis. Per juos užsimezga ryšys su publika - salėje negęsta šviesos. Justi, kad kiekvienas šokis-monologas pagrįstas autobiografiniais motyvais, o juose vyraujantis nuogas kūnas tampa ironijos priemone, leidžiančia šokėjams kritikuoti įvairias sąvokas. Tarkim, nuogo žmogaus atliekamas liaudies šokis įgyja kitokią prasmę.
Žodį ir judesį derinančiame spektaklyje po daugiau nei dvidešimties išradingų, intelektualiai stiprių ir jausmingų etiudų pereinama prie spektaklio ir paties šiuolaikinio šokio kritikos. Spektaklis kuriamas atvirai - paaiškinant, kaip atsiranda judesiai ar jų serija. Veiksmas perauga į gyvąsias skulptūras ir judesinį vyksmą, užsibaigiantį virtuozišku šokiu pagal elektroninę ypač greito tempo prie scenos didžėjaus valdomą muziką, kurioje girdisi kartojami žodžiai calm me down, forgive me ir t. t. Per šią kelionę šokėjai išsilaisvina iš įvairių reprezentacinių sistemų: to, kas mūsų kūnus, vienokius ar kitokius judesius ir įvaizdžius daro atpažįstamus kaip ženklus. Intelektualiame spektaklyje, paliečiančiame daugybę temų, nuo tironijos iki tikėjimo, vyrauja laisvė ir pagarba: šokėjai traktuojami kaip asmenybės - ne šokio įrankiai choreografo vizijai atskleisti, tačiau bendrakūrėjai. Čia atsiskleidžia skirtingų tautybių šokėjų kultūrinė patirtis, istorijos, praeitis ir požiūris, o iš judesio perspektyvos matyti, kurie iš jų turi klasikinio šokio pagrindus, kurie praktikuoja vogue´ą, kurie - šiuolaikinį šokį, kuri yra buvusi gimnastė ir t. t.
„Šalia“ - tai laisvės ir kritiško mąstymo manifestas, buriantis trupę, kurioje kiekvienas gali būti kitoks ir prisidėti prie bendro šokio tarsi tobulame visuomenės modelyje.
Po pauzės gegužės pabaigoje festivalį užbaigė „Dūmų fabrike“ vykęs prancūzų choreografo Yoanno Bourgeois trumpųjų kūrinių triptikas „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“. Tai, ką galima buvo matyti 2020 m. festivalio šokio filmų programoje rodytame kūrinyje „Didieji vaiduokliai“, tapo proga išvysti gyvai. „Dūmų fabriko“ erdvėje - dvi platformos: viena besisukanti, kita nestabili, ore balansuojanti ant ašies. Pasitelkdamas šiuolaikinio cirko patirtį Bourgeois žiūri į šokį kaip į fizikos eksperimentą: tiria žmogaus kūno, gravitacijos ir judėjimo santykį. Pirmieji vakaro pasirodymai pristato choreografo darbo principus, o trečiasis visa jėga parodo, kaip tai gali sukurti prasmę, jausmą, pasakoti istoriją. Pirmajame, solo pasirodyme, šokėja Yurié Tsugawa ant besisukančios medinės platformos balansuoja ant šalia krašto pastatytos kėdės, skambant klasikinei muzikai. Paslaptingiausia stebėti, kaip kūnas, regis, pats iš lėto pakyla į orą. Antrąjį pasirodymą - duetą - tyloje atlieka Tsugawa ir pats choreografas. Jie lėtai juda skirtingose ant ašies balansuojančios platformos pusėse, jausdami vienas kitą, kad išlaikytų pusiausvyrą, kol galiausiai susitinka viduryje - susėsdami prie centre stovinčio stalo. Etiudas tampa apibendrinta santykių metafora. Trečiasis jausmingas pasirodymas, pagal melancholišką Ninos Simone dainą „Wild Is The Wind“, vyksta ant besisukančios platformos - per kelias minutes šokėjai perteikia susitikimo, ryšio užmezgimo ir išsiskyrimo istoriją, papasakotą subtiliais judesiais, prisilietimais ir žvilgsniais. Sukantis platformai jie tarsi netyčia atsitrenkia vienas į kitą, susiglaudžia, kartu svyra į priekį, o po to vienas nuo kito bėga, kol galiausiai nulipa nuo scenos ir nueina į skirtingas puses.
Šokis atsispindi žiūrovo kūne: stebėti šokėją reiškia pajusti ir savo kūną. Šių metų festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ leido tai patirti įvairiomis formomis, parodydamas, kad šokis - tai ir ideologijos, ir kritikos, ir malonumo, ir gedulo, ir liūdesio, ir ryšio mezgimo būdas.
