Kaip veikia kūno atmintis? Ar jis tikrai įsidėmi net menkiausius judesius, mažiausius kryptelėjimus? Ar tikrai jo audiniuose amžiams nugula traumos bei įvairūs poveikiai? Kaip kūnas prisimena patirtis? Kaip jas saugo savyje, kaip sugeba paleisti? Kaip kūnas užmiršta? Ką jis slepia?
Gretos Grinevičiūtės spektaklių trilogija „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ (2018), „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020) bei „Šokis objektui ir vaikui“ (2021) kūną rodo kaip pamušalo medžiagą, apnuogintą odą, origamio figūra virstantį popierių. Kūnas čia kaip santykio su pačiu savimi tyrimas.
Šokėjos ir choreografės Grinevičiūtės spektakliai balansuoja tarp teatro ir šokio. Nors visų trijų „Šokių...“ idėjos autorė yra pati Grinevičiūtė, čia ji dirba kartu su bendraminčiais, padedančiais mintį paversti žodžiu, garsu, vaizdu ar atmosfera. Pirmosios dvi trilogijos dalys - „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ ir „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ - beveik monospektakliai. Nors Grinevičiūtė savo spektakliuose itin laisvai jungia teatro ir šokio kalbas, šiame tekste tyčia vartoju teatrinį terminą jos kūriniams apibūdinti. Veikiausiai dėl to, kad apie šiuos tris spektaklius labiausiai kalbėsiu iš teatro perspektyvos, tik šiek tiek nuklystama į šokio sritį. Šokis čia svarbus kaip kūno raiškos galimybė. Žinoma, jis - visada jautriausias ir asmeniškiausias dėmuo. Neabejotinai kūnas, kurio nesibijoma, kurio nevengiama rodyti, yra ir spektaklių stuburas. Vis dėlto manau, kad „monospektaklis“ - tinkamas žodis šiems scenos kūriniams apibūdinti. Tačiau nors scenoje Grinevičiūtė viena, ją stebi kolegos - režisierius Paulius Markevičius spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ bei choreografas, šokėjas Andrius Katinas spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Į sceną neįžengiantys partneriai sukuria energinį spektaklio lauką, kai viena erdvėje esanti šokėja stengiasi apčiuopti savo vienatvę, atsakinėdama į laidos vedėjo (Markevičius) klausimus ar bendraudama su Katinu kompiuterio ekrane. Ir vienu, ir kitu atveju toks netiesioginis kolegų buvimas šalia suteikia reikiamą atsvarą leistis dar giliau, grįžti į savęs tyrimo erdvę.
Trečiajame spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“ Grinevičiūtė pasikviečia kolegas į sceną kaip lygiaverčius partnerius. Čia veikia ne tik aktoriai Aldona Vilutytė ir Markevičius, bet ir dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Scena pasidalijama todėl, kad pasikeičia ir tyrimo objektas. Pirmosiose „Šokių...“ dalyse Grinevičiūtė pasakoja savo istoriją, dalijasi savo patirtimis, nusako savo santykį su tėčiu ir mama, o „Šokis objektui ir vaikui“ tampa nebe istorijos, bet dabarties atspindžiu, nes čia menininkė klausia, koks jos santykis su motinyste, vaikais bei su šia tema susijusiais stereotipais. Įdomu, kad teatrą (be abejo, ir šokį) Grinevičiūtė laiko tam tikru filtru, analizuodama savo santykį su tėvais, su jų prisiminimais bei su pačia savimi. Pats buvimas teatre šiuo atveju padeda į paviršių iškelti tam tikrus vidinius klausimus, tai yra savo prisiminimų ar patirčių apmąstymas bei išgyvenimas prieš žiūrovų akis leidžia dar labiau priartėti prie savęs tyrimo. Kitaip tariant, pasirinkta kalbėjimo forma savaime tampa spektaklių turinio dalimi.
Išties, šis spektaklių triptikas stebina žaismingu, ironišku, tačiau kartu skaudžiu ir skaudinančiu atvirumu. „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ - pirmas žingsnis, pirmas bandymas kalbėti apie save kaip apie menininkę, moterį, dukterį. Čia užfiksuotas Grinevičiūtės pokalbis su tėčiu, kiek absurdiškai, kiek skaudžiai rėžiantis dar vieną briauną autobiografiškame jos pasakojime. Juk „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ - tai meninio tyrimo pradžia, kūrėjos savivokos išmėginimas meno kūrinyje. Tai bandymas ne tik rasti ribą tarp viešo ir privataus gyvenimo, tarp asmeninės ir kolektyvinės patirties, bet ir suvokti skirtumą tarp susapnuoto ir dar tik sapnuojamo, tarp jausto ir dar tik jaučiamo. Tai bandymas kalbėti apie save realiuoju laiku. Todėl dar daugiau kortelių iš asmeninės kartotekos Grinevičiūtė ištraukia spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Čia ji kalba apie pačios susikurtą ir išgyventą santykį su mama, mamos prisiminimą bei savo prisiminimų tikrumą. „Turiu tik senų nuotraukų. Žiūriu į jas, matau tavo liūdną veidą ir vis kartojuosi tą vienintelį prisiminimą apie tave. Ir pradedu bijoti, kad to, ką prisimenu, iš tikrųjų niekada ir nebuvo“, - taip asmeniškai Grinevičiūtė priartėja prie savo mamos vaizdinio. Šiame spektaklyje prisiminimas tampa esminiu atspirties tašku. Klausdama, ar prisiminimas apie mamą nėra tik pasąmonėje susikurtas vaizdinys, šokėja kūnu išreiškia abejonę, nerimą, sutrikimą. Tai jautrus judesio pasakojimas, susipynęs su telefoniniu pokalbiu, pro langą krintančia šviesa, kerziniais batais ant jos kojų, pėdkelnėmis.
Trečiuoju spektakliu „Šokis objektui ir vaikui“ Grinevičiūtė dar labiau atsigręžia į save. Jau minėjau, kad šis spektaklis išsiskiria iš kitų savo kryptimi - čia tiriamas dabarties laikas, asmeninis menininkės požiūris į motinystę ir visuomenės spaudimas, kalbant ar priimant individualius sprendimus šia tema. Tyrimo „objektais“ čia tam tikra prasme tampa ir žiūrovai, kai kiekvienas jų dar spektaklio pradžioje yra pastebimas ir „įvertinamas“ kaip tinkamas arba netinkamas susilaukti vaikų. Demonstruodami spaudimą, kuris veikiausiai ir sužadino mintis apie trečiąjį triptiko spektaklį, kūrėjai mėgina pasidalinti patirtimi. Žinoma, tai tik vienas iš būdų ir tik viena iš temų, kuriomis kalbama „Šokyje objektui ir vaikui“. Čia daug nuomonių - juk kalba beveik visi spektaklio kūrėjai. Daug žanrų ir tonų toms nuomonėms išsakyti. Tačiau taip pat daug ir klausimų - kur kas daugiau nei atsakymų. O tai ir yra didžiausias bet kokio tyrimo tikslas.
Nors savo spektakliuose Grinevičiūtė pasiūlo ir konkrečius vaizdinius - dulkių siurblį ar skalbimo mašiną, o trečiajame palieka tiesiog virš scenos kabantį ženklą-objektą, svarbiu tyrimo objektu tampa pats kūnas. Blizgučiuose čiuožinėjančios šokėjos kojos nėra tik kūnas. Skalbimo mašiną apsikabinti mėginančios jos rankos nėra tik kūnas. Lygiai taip pat, skambant Grinevičiūtės monologui, kai ji atsiprašinėja savo kosmetologės, ginekologės ar kaimynės už sprendimą neturėti vaikų, ir tuo pat metu jos pačios rankoms keičiant jos veido bruožus, mechaniškas kūnas tampa kur kas daugiau nei vien tik kūnu. Čia jis - visa aprėpianti išgyvenimų, patirčių ir prisiminimų dokumentika.
