Prieš porą metų suburta „Baltijos baleto grupė" parodė jau ketvirtą spektaklį. Šįkart choreografė Marija Simona Šimulynaitė pasirinko „The Beatles" muziką, Ivano Bunino apsakymą „Saulės smūgis" ir, kaip skelbiama spektaklio anotacijoje, nesiėmusi spręsti komplikuotų problemų, nesiekusi gvildenti filosofinių intrigų ir nepranašavusi pesimistinės ateities, rodė vien vaizdingą ir efektingą siautulį scenoje. Ir nors choreografė nedrįso pranašauti pesimistinės ateities, ilgai jos ieškoti neteko - komercija dvelkiantis spektaklis kaip priešprieša optimizmu spinduliuojančiai muzikai nuteikė labai pesimistiškai.
Po spektaklio, po vadinamo „siautulio", pirmiausia pajutau stiprų smūgį. Ilgam. Ne dėl energingų choreografinių vaizdų ar gerai pažįstamų muzikinių melodijų, o dėl atviro smūgio visai Lietuvos šokio istorijai ir šokio bendruomenei. Trupė, prisistatanti kaip „naujas ir ypatingas darinys Lietuvos šokio pasaulyje", eina neoklasikinio baleto keliu, pasitelkdama baletui nestandartinius muzikos, scenografijos bei apšvietimo sprendimus - taip „Baltijos baleto grupė" save pristato interneto svetainėje ir spektaklių anotacinėse brošiūrėlėse. Prisistatymas - kaip tie socialistinio realizmo pastatai - save reprezentuoja iš išorės, tačiau byra iš vidaus. Paradoksalu, jog toks „byrantis" spektaklis visgi trinktelėjo iš širdies: smūgis buvo stiprus, grėsmingai nutaikytas į visą šokiu besidominčią auditoriją. Tuo pat metu žiūrovai priverstinai tapo ir ambicingo tyrimo „Greito meno pranašumas, jo įsisavinimo ir virškinimo ypatumai" bandomaisais triušiais.
Spektakliui „Saulės smūgis" choreografė pasirinko „The Beatles" muziką - atrodytų puikų meninį apetitą žadinantį užkandį. Tačiau jį M. S. Šimulynaitė naudojo lyg plastmasines rožes ant persaldinto choreografijos torto. Galbūt naiviai tikėjo, kad praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio kultinės roko grupės vardas bus neginčytinas spektaklio sėkmės garantas. Žinoma, neapskaičiavo. Nes gautą rezultatą buvo sunku nuryti: muzikos ir šokio nedermė stiprino kičo įspūdį scenoje, muzikinis takelis (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė), vedantis nuo vienos dainos prie kitos, buvo duobėtas, choreografija „sunki", nederanti su skambančia muzika. Spektaklis labai priminė nevykusį pramoginį reviu, nes ir judesių junginiai, ir pasakojamos istorijos motyvai buvo jungiami labai paviršutiniškai. Tiesa, spektaklyje bandyta laikytis siužeto, - pasakojimų apie kelionę povandeniniu laivu ir saulės smūgį patyrusį jauną karininką, - tačiau pasibaigus „The Beatles" dainai, baigdavosi ir pasakojami epizodai, o šokėjai paskubomis bėgo keisti kostiumų kitam numeriui. Nors Agnės Jagelavičiūtės kostiumai, scenoje turėję pažadinti povandeninius gyvius, nesukėlė lauktų siurrealistinių vaizdinių, visgi spektaklyje buvo išlaikyta animacinio filmo „Yellow Submarine" spalvų paletė.
Apie „Saulės smūgio" choreografijos kokybę kalbėti beveik neįmanoma - judesių junginiai priminė repeticijų metu sukurtus šokius, sujungtus į vieną visumą, neatsižvelgiant nei į siužetą, nei į muzikos ritmą. Tam trukdė ir labai skirtingas trupės šokėjų pasirengimas: jei vieni šokėjai savo atlikimu bent trumpam pridengė žiojinčias choreografijos skyles, tai kiti, atrodydami lyg mėgėjų šokio studijos lankytojai, žlugdė bet kokias pirmųjų pastangas. Nuobodu ir liūdna buvo žiūrėti į tai, kaip choreografė padrikų judesių kartote sujungė spektaklio scenas, kaip vadinamaisiais triukais ir neįprastomis kostiumų detalėmis bandė užglaistyti savo choreografinę disleksiją, o prastai atliekamu neoklasikinio baleto stiliumi - pridengti pasaulinio garso choreografų kinestetines ir architektonines citatas.
Nenuostabu, jog po tokio spektaklio apninka pesimistinės mintys apie Lietuvos šokio vystymąsi ir apie jo brandą. Apninka matant, kaip „Baltijos baleto grupė" plačiajai visuomenei sėkmingai parduoda profesionalaus meno vardu dangstomą kičą, sudėliotą iš nukopijuotų pasaulinio garso choreografų stiliaus bruožų, pagrįstą neskoningomis muzikos, judesio ir šviesų jungtimis, pasakojantį lėkštas meninio krūvio neturinčias istorijas. Nebūtų nieko bloga, jei panašiai kaip pop-art interjere kičas būtų naudojamas pabrėžtinai, su tikslu sukelti šoką, ar kaip daugelyje šiuolaikinių muzikinių klipų kičas būtų vaizdo kultūros norma. Tačiau nepamirškime, jog trupė save laiko „ypatingu dariniu Lietuvos šokio pasaulyje", pretenduojančiu į profesionalaus meno lygą. Beje, net ir spektaklio anotacijoje pateiktas sakinys, kad „šis kūrinys - saldus desertas akims, paliksiantis neeilinių vaizdinių purslą atmintyje", buvo puikus kalbinio kičo pavyzdys. Taip, reginys toks „saldus", kad po keliolikos minučių nebesinorėjo į jį žiūrėti, o vadinamasis „purslas" atmintyje transformavosi į didžiulį krioklį dėl to, kad „neeiliniais vaizdiniais" vadinami judesių, scenografijos (kostiumų) ir apšvietimo sprendimai buvo choreografų Jiřio Kyliáno, Matso Eko, Marie Chouinard ir šviesų dailininko Viliaus Vilučio plagiatai. Štai Jums ir „nestandartiniai sprendimai", kurių ėmėsi trupė, kad pritrauktų „platesnę auditoriją" - „šokio, muzikos ir grožio mylėtojus" (kabutėse - citatos pagal „Baltijos baleto trupės" svetainėje pateikiamą informaciją - I. G.)! Jausmų ir laisvės iliustracija
Dar nespėjus atsipeikėti po „smūgio", ėjau žiūrėti „Paukščių" - kamerinio Gyčio Ivanausko teatro spektaklio apie žmonių jausmus ir nuotaikas. Prieš spektaklį galvoje šmėžavo dvejonės, ar iš tiesų mūsų kūrėjų vaizduotė tokia skurdi, kad šie spektakliams renkasi nieko nežadančias temas, o vėliau jas bando pritraukti prie meninį svorį turinčių idėjų, kaip antai: „Paukščiai - tai vidinės laisvės išraiškos simbolis". Po spektaklio dvejonės neatslūgo - nors ir labai stengiausi, tačiau neišgyvenau žadėtosios jausmų amplitudės, nepatyriau aukštesnės būsenos, o laisvės skonis kažkodėl pasirodė pernelyg kartus.
G. Ivanauskas spektaklyje bandė analizuoti žmogaus jausenas ir įsivaizdavimą, ką šis jaustų, būdamas paukščiu. Spektaklio programėlėje choreografas akcentavo paukščius kaip simbolius, išreiškiančius keistą žmonių judėjimą, tačiau pabrėžė, nesiekiąs mėgdžioti pačių paukščių. Visgi didžioji dalis judesių, puantų bildenimas į grindis, tarsi kalenimai snapu, ir krykavimas liudijo imitacinę raišką, o ne būsenas. Keturi šokėjai - G. Ivanauskas, Irina Nazarenko, Simona Paciukonytė ir Naglis Bierancas - vaizdavo kregždę, kuosą, gervę ir povą, imitavo poravimosi, mūšio dėl dominavimo, skrydžio ar ramios paukščio būties scenas, tarsi gyvai scenoje perteikdami tik tam tikrus ornitologo stebėjimus. Pastarieji siužetinę liniją supynė iš bendrų ketveriukės pasirodymų, solo bei duetų, sukurtų neoklasikinio stiliaus judesiais. Tiesa, nors choreografas ir neigia, jog jis spektaklyje siekė parodyti paukščių judesius ir elgseną mimetinės raiškos būdu, visgi šie jam pavyko geriausiai. Visa kita sukėlė itin prieštaringus jausmus: šuoliukai, pakėlimai ir sukiniai buvo sujungti taip, jog svarbiausia čia buvo parodyti „gražią pozą", neatsižvelgiant į judesių jungimo darną. Todėl besiblaškydami tarp mimetinės raiškos ir „gražių pozų", šokėjai visai pamiršo žmogiškus jausmus ir laisvės pojūtį, kuriuos taip troško įkūnyti spektaklio choreografas.
„Paukščių" atlikimas - nesklandus ir neįdomus. Ypač prastai atrodė ant puantų atliekamas paties G. Ivanausko bei silpnas I. Nazarenko, vaizdavusios kuosą ar net pačią juodąją gulbę, šokis. O visos ketveriukės sunkiai atliekami šuoliai ir šuoliukai leido pajusti kūnų svorį ir gravitacinę jėgą, o ne skrydžio laisvę. Deja, sunku nutylėti ir tai, jog G. Ivanauskas, mėgėjiškai atliekantis klasikinio šokio judesius, atrodė kaip į pensiją besiruošiantis baleto artistas, vis dar nenorintis nulipti nuo scenos. Lengvos kregždės įspūdį turėjęs sukelti choreografo įkūnytas paukštis veikiau priminė šikšnosparnį (tamsos „paukštį" plonos odos sparnais), netiksliai šnarenantį netvarkingose pozicijose. S. Paciukonytės gervė pasirodė plastiška, gal šiek tiek neišjausta, tačiau šokėja, vienintelė profesionaliai atliekanti judesių junginius, tempė visą spektaklio choreografiją. Tiesa, nuo jos stengėsi neatsilikti ir N. Bierancas, vaizdavęs tai gerviną, tai dėl teritorijos kovojantį povą, tačiau ir šiam šokėjui pritrūko stipresnio techninio pasirengimo ir ryškesnės atlikimo pajautos.
Žmogaus-paukščio temą pabrėžiančius kostiumus spektakliui sukūrė kostiumų dailininkas Tomas Bagackas. Viena vertus, jie leido spektaklio atlikėjams lengvai persikūnyti į tą ar kitą paukštį, kita vertus - kūno spalvos kostiumai, simbolizavę paukščio odą, nesustiprino vizualumo estetikos. Kostiumai buvo tik spektaklio pagalbininkai, o ne lygiaverčiai - šalia judesio ir muzikos - spektaklio istorijos kūrėjai.
Beveik valandos trukmės spektaklį gelbėjo tik Gedimino Gelgoto vadovaujamas naujų idėjų kamerinis orkestras „NI&CO". Penkios smuikininkės, altistė ir du violončelininkai ne tik grojo, bet ir aktyviai dalyvavo spektaklio veiksme, ir taip iš tiesų kūrė kamerinę spektaklio atmosferą. Kompozitoriaus G. Gelgoto sukurta muzika puikiai perteikė paukščių esatį, jos neiliustruodama, lyriniais tonais lydėjo duetus bei solo, o grupės šokius vedė ir žaismingos, ir grėsmingos dermės keliu. Stebint interaktyvų muzikantų vyksmą, kilo mintis, jog spektaklis būtų buvęs kur kas įdomesnis ir originalesnis, jei šokėjai ir muzikantai būtų radikaliai susikeitę vietomis. Nes smuikų, alto ir violončelių strykai, jų švystelėjimai erdvėje ir tų švystelėjimų sukeliamas garsas kur kas labiau priminė paukščių sparnus ir leido geriau pajusti erdvę, nei mimetine stilistika pagrįsta choreografija ir jos atlikimas.
Taigi paukščių, turėjusių simbolizuoti visą žmogiškų jausmų amplitudę ir laisvės pojūtį, tema, deja, ir po spektaklio neatsvėrė skurdžios meninės minties įspūdžio. Atmintyje iškilo šių metų Diuseldorfo šokio mugėje matyto choreografo Luco Pettono spektaklio „Gulbė" (Swan) vaizdai. Čia kartu su šokėjomis „šoko" ir gyvos gulbės, o prancūzų choreografas, panašiai kaip G. Ivanauskas, kalbėjo apie žmogaus ir paukščio suartėjimą, apie laisvės pojūtį ir neginčytinas žmogaus ir gamtos sąsajas. Nepaisant klasikinio ir šiuolaikinio šokio spektakliuose nustekentos gulbių tematikos, „Gulbės" siunčiama žinia nepasirodė nei banali, nei tuščia, nei perdėm paprasta. O štai po G. Ivanausko „Paukščių" neapleido abejonė, ar iš tiesų, kaip to siekė choreografas, galime „įlįsti" į paukščio plunksnas, vien mėgdžiodami paukščių judesius, ir pajusti jų gyvastį, kurią lyg užkietėję egocentrikai nenumaldomai norime pritraukti prie savo pasaulėjautos. Tiesa, sąmoningai imtis paprastų temų, jose ieškoti gilesnių minčių ir jas pinti su žmogiška kasdienybe, nėra nieko bloga. Netgi atvirkščiai - gaunami rezultatai dažnai būna geresni nei filosofinių minčių vingrybėmis susukti spektakliai. Tačiau nevertėtų pamiršti, jog temų vizualizacijos būdai ir yra menininko kūrybinio potencialo barometras, o jo stulpelis šįkart nė neūgtelėjo.
Atlaikius „Saulės smūgį", svirduliuojančia laikysena baigiu ir savo pažintį su „Paukščiais". Norisi tikėti, kad menininkai temas savo spektakliams rinksis atsakingai, į choreografiją žvelgs kaip į kūrybą, o ne tik kaip į meninės minties apipavidalinimą, ieškos savitos judesių raiškos, o ne seks choreografinių citatų keliu. Norisi tikėti, kad po šokio spektaklių atmintyje neliks pramoginio žanro klišių, o pesimistines ateities prognozes pakeis daug žadanti Lietuvos šokio branda.
