Po žodžiu „smagu“ gali slėptis daugybė dalykų. Kartais gerokai negudrių ar net piktų, o kartais - žaismingų, protingų, jaudinančių. Šis antrasis variantas (nors gal kiek vasariškai vangiai) ir nutiko trečią kartą Kaune įvykusiame šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“. Festivalis dvejus metus kauniečius žiūrovus, bet visų pirma - įvairių Lietuvos miestų šiuolaikinio cirko entuziastus, pratino prie šio scenos meno organizuojamomis dirbtuvėmis ir viešais pasirodymais po jų. O šiais metais išaugo: kvietė ne tik savaitę praleisti dirbtuvėse, apžiūrėti jų rezultatus, bet ir pamatyti tris spektaklius.
Smagumo „Cirkuliacijoje“ buvo įvairaus. Visų pirma - smagu, kad festivalis apskritai vyksta, o šiuolaikinis cirkas pamažu randa vietos ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų scenose. Ši vis dar ribotai Lietuvoje pažįstama, o dar mažiau praktikuojama scenos meno rūšis dažnai derina turinį su meistrišku atlikimu, žaidimą su rimtumu, tad gali įsitaisyti kažkur tarp abstraktaus šiuolaikinio šokio ir istorijas pasakojančio dramos teatro. Nors ne visiems kūrėjams pasiseka, o ne visi to ir siekia, festivalio organizatoriams pavyko pristatyti ir tokio šiuolaikinio cirko.
O tai nėra savaime suprantama, turint omeny ne tik spektaklių kiekį, bet ir jų atsivežimo tikslą. Nes siekta parodyti, kaip su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių dirba užsienyje studijuojančios lietuvės cirko artistės Monika Neverauskaitė ir Marija Baranauskaitė. Kad yra lietuvių cirko profesionalių ir kad galima jas pamatyti scenoje - taip pat vienas iš festivalio smagumų.
Tačiau jis susijęs ir su rizika - pasikvietus jaunus atlikėjus su jaunais jų darbais, nežinia, ką iš tikrųjų pamatysi scenoje. Šį kartą rizika atsipirko tik iš dalies, nes tikrai ne viskas, kas dėjosi prie Sukilėlių ir Šiaurės prospektų sankryžos iškilusioje palapinėje, buvo labai įdomu. Per „Naujojo cirko savaitgalį“, Vilniuje stebimą jau keletą metų, pripratus matyti aukšto meninio lygio šiuolaikinio cirko darbus su apgalvota dramaturgija, Le Lido cirko menų centro absolventų darbas „Aš myliu tave, bet...“ kiek nuvylė, primindamas tradicinį cirką su daugybe atskirų teatralizuotų numerių. Nors pačiais atlikėjais nusivilti nebuvo priežasčių, vis dėlto norėjosi, kad jų gebėjimai, santykiai ir teatrališkumas išsivystytų į pasakojimą, sujungiantį visus penkiolika atlikėjų vienam tikslui. Deja, atrodė, kad juos labiau vienija ne bendras tikslas, kurio siekia visi, o tas pats tikslas, kurio siekia kiekvienas atskirai - parodyti savo gebėjimus. Kadangi spektaklis buvo kurtas kaip baigiamasis darbas, dėl to neverta piktintis: jiems visiems iš tikrųjų reikėjo parodyti savo gebėjimus. Deja, smagumas stebint tokį spektaklį kyla tik dėl meistriškai valdomų priemonių ir kūnų, rečiau matomų cirko disciplinų pristatymo, jaunų kūrėjų drąsos ir įvairiapusiškumo bei dėl Cyro rate besisukančios Monikos Neverauskaitės. Nors tai - jau irgi nemažai.
Kitą smagumo lygmenį pasiekė kūrybinių dirbtuvių su Oskaru Rasku rezultato pristatymas bei Wet Kiss Company darbas „Coffeklatch“. Nors labai skirtingai, abiejuose darbuose naudotasi ne tik savo gebėjimais, bet ir svarbų vaidmenį atlikusia materija. Dirbtuvių pristatyme tai buvo žali šiukšlių maišai, pripūsti oro kaip balionai. Tarp jų ir jais manipuliuodami dirbtuvių dalyviai parodė keletą mėginimų kurti atmosferą ar ką nors pasakoti, tai kiek priminė objektų teatrą. O „Coffeklatch“ manipuliuota kavos pupelėmis ir žaista kavos gėrimu kaip ritualu. Penki jauni atlikėjai (tarp jų - ir Marija Baranauskaitė) puodeliais gaudė kavos pupeles, slapstėsi, voliojosi, atlikinėjo akrobatinius triukus, juokino, kol galiausiai pradėjo ant scenos grindų pažertas pupeles, bendradarbiaudami arba išnaudodami vienas kitą, smulkinti kaktomis, kojomis, Cyro ratu, o iš susmulkintų pasigamino kavos. Siužetas labai paprastas, atlikėjai charizmatiški ir atviri. Be to, buvo ir veiksmus vienijanti idėja, pasakojimas apie kavą, čia tampančią ir pavyzdžiu, kaip mūsų buitiniai ritualai tampa neišvengiami ir branginami, bei komentaru apie kartais beveik brutalius vartojimo įpročius.
Iškalbingos materijos įtraukimas į spektaklį „Cirkuliacijoje“ vis dėlto nebuvo pats smagiausias smagumas, nes šis nutiko kiek kitaip spektaklio „Kur yra Tobis?“ metu: papasakota paprasta istorija, ji buvo meistriškai atlikta, be to, žiūrovai, kad ir nepasijudindami iš savo vietų, į spektaklį įsitraukė fiziškai. Kūnas apskritai šiame spektaklyje buvo svarbiausias: meistriškai valdomas, nors dažnai - tariamai nerangus, ir nuolat atsiduriantis (imituoto) pavojaus akivaizdoje.
Būtent tas pavojus, kai artistai atlieka triukus labai arti žiūrovų, ir įtraukė į veiksmą fiziškai. Jaudinantis dėl atlikėjų ir savo pačių saugumo, palaikant klouniškai nerangiai su visais scenoje naudojamais objektais besielgiantį Valentiną Steinemanną ir dėl jo nežinojimo ar įsijautimo vis nukenčiančią Solvejg Weyeneth, drama įvyksta ir krūpčiojančiuose, kvėpavimą sulaikančiuose ir besijuokiančiuose žiūrovų kūnuose. Labai paprastas spektaklis, kuriame mėginama apsieiti be nepasirodžiusio Tobio ir su pasirodžiusiu, bet ne visai žinančiu, ką daryti Valentinu, tapo pačiu smagiausiu „Cirkuliacijos“ nuotykiu. Čia nėra piktumo, žiūrovas nelaikomas kvailesniu, o rezultatas paprastas, žaismingas ir jaudinantis.
