Nepavydėtina lemtis - vaikystė XXI amžiaus Lietuvos sostinėje Vilniuje. Čia toks klampus, neapžvelgiamas, deformuotas, nepažinus pasaulis už gimtojo buto lango. Tokia plepi, šaiži, sąmonę prievartaujanti kasdienybė ir nuolatinė priešprieša tarp mažo ir didelio, silpno ir stipraus, gero ir blogo. Ir trapūs, bet kada sugriūti galintys tiltai, jungtys, žmogiškosios būties atramos.
Nors mes, kultūringi žmonės, visada turime galimybę ir privilegiją bent valandai kitai pasislėpti teatre. O ypač privilegijuoti savaitgaliais, šiltus savo vaikų delniukus gniauždami, vingriais Vilniaus šaligatviais šokčiodami, pakelėse sutinkamus katašunius kalbindami, galiausiai pasineriam į palaimingą teatro vaikams rutiną. Sąlygiškai saugią ir nuspėjamą, dažniausiai neišsiveržiančią už naratyvus vulgaris narvelio, kuklios estetinės vertės, kuriamos iš įvairiausių, dažnai ganėtinai proziškų paskatų, bet tokią savą, lietuvišką, vilnietišką.
Man lapkričio mėnuo buvo dosnus kitokio teatro vaikams: nauji spektakliai pabandė sužmoginti, atgaivinti, sušildyti apkerpėjusį Vilniaus kūną. Ir stojo prieš mažųjų žiūrovų akis Vilnius legenda, Vilnius - edukacinis nuotykis ir galiausiai - Vilnius - filosofinė dimensija. Mes, naujieji Vilniaus barbarai, gyventojai ir užkariautojai seniai susitaikėme su šiuo miestu, jis mums tapo pakenčiamas ar net savas, mes kurstom čia savo šeimos židinius, gimdom emocijas ir atžalas, rašom prisidengdami gimtojo miesto reikmėmis projektus ir net juos sėkmingai įgyvendiname. Juk impulsu stipriam projektui apie Lietuvos sostinę gali tapti net tokia neapibrėžtybė kaip atmintis - „Žalia gyva“ naujausioje „Teatriuko“ premjeroje.
Pažaiskime žaidimą: atrask Naujamiestyje Tautinių bendrijų namus. Be užuominų, rodyklių, ranka papeckiotų nuorodų, tik sauso adreso vediniems to niekada nepavyks, reikia klausyti ir išgirsti - kaip sklandžiai vietiniai gyventojai plaka liežuviais gal lenkiškai, o gal vis tik rusiškai, paklausti atsako ir mosteli ranka, lietuviškai ir išdidžiai - Tautinių bendrijų namai esą tie rūmai po euroremonto, įsispraudę kieme už Krišnos bendruomenės namuko. Visos tautinės bendrijos Vilniuje nuo šiolei glaudžiasi po vienu stogu, o kaimynystėje dar ir Tautinių reikalų departamentas pūpsos, ir gyvuos jie sandraugoj ir taikoj, vienam gausių bendrijų renginiui vejant kitą renginį. Žavus ir entuziazmo nestokojantis „Teatriukas“ lapkričio premjera „Žalia gyva“ profesionalaus teatro krikštu palaimino erdvią bendrijų renginių salę ir sulaukė ypatingo žiūrovo - pulkelio romų tautybės vaikučių ir jų auklėtojų.
Labai rimtai ir su didžiule pagarba po tokių teatrinių premjerų norisi padėkoti kūrėjams. Rodos banalūs, viešai neminėtini dalykai - atsidavimas profesijai, absoliutus tikėjimas savo, teatro menininko, kūrėjo pašaukimu, lankstumas ir atvirumas bet kokioms aplinkybėms, atidumas menkiausiai detalei, maksimali pagarba žiūrovui - patikėkit, tokie nykstantys reiškiniai besutinkami tik pavienių entuziastų kuriamame teatre vaikams. Tai išbudina, supurto atbukusį profesionaliame teatre vos ne kas vakarą moralinę mirtį išgyvenantį suaugėlį, nes po „Žalios gyvos“ saujoje išsineši ne atmintį, tai būtų perdėm banalu, o pusvalandį galimybės pabūti bendruomene, artimais, teatru ir istorijomis suvienytais žiūrovais.
Būtų negarbinga neišgirsti spektaklio „Žalia gyva “ režisierės Agnės Sunklodaitės ramaus paaiškinimo, kad teatro kritikuotojai turėtų spektaklį užgulti po naujų. Tai, ką matėme mes su mažaisiais čigoniukais ir jų nuostabiomis auklėtojomis, buvo tiksli, kūrybinga, sukauptai atvira repeticija, ėjimas į spektaklį, išsibandymas liepsninga, vangoka, atidžia, irzlia, reiklia, godžia mūsų, publikos, reakcija. Todėl tik prisijungčiau prie vieno mažojo romo palinkėjimo spektaklio pabaigoje - legendų apie Vilnių gali būti mažiau, išdykavimas ir improvizacija tikslės ir pasieks tikslą, bet gitaros, mielieji aktoriai Dalia Mikoliūnaite ir Žilvinai Ramanauskai, reikia nepaleisti iš rankų, ją virkdyti ir glamonėti taip kaip mokėtų mažieji romai, po spektaklio tikrai supratę, kas gi yra jų „Žalia gyva“ - mažos bendruomenės sielos šypsnys.
Kažkodėl iki šiol nepastebėta liko dar pavasarį pristatyta Stalo teatro premjera „Sekretai iš būtųjų laikų“. Idėjos autorė ir režisierė Saulė Degutytė stulbinančio tikslumo spektaklio scenarijui atspirties taškais pasirinko istorinių asmenybių Mindaugo, Kazimiero, Barboros, Žygimanto biografijų intrigą. „Sekretuose“ kūrybinės komandos meniniai ėjimai apskaičiuoti tiksliai, kiekvienas viražas paremtas geležine logika ir racionalumu. Ir tai duoda didžiulę grąžą visų pirma mums - žiūrovams, besąlygiškai įsitraukusiems į Saulės Degutytės pasiūlytą edukacinį istorinį nuotykį, teatralizuotą intelektualų žaidimą ir tiesiog gerą spektaklį.
Pirmojoje „Sekretų iš būtųjų laikų“ dalyje talentingo istoriko, gido iš Dievo malonės Donato Jokūbaičio teatralizuotoje ekskursijoje žiūrovams buvo pasiūlyta tapti komanda, bendražygiais, keliaujančiais nepažintais Vilniaus istorijos užkaboriais. Gal lietus, skalbęs ne tik geru buvusio karaliaus Mindaugo paminklą, o gal istoriniais faktais, obuoliais ir vaizdinėmis priemonėmis ginkluoto gido narsa ir užsidegimas ar tiesiog vaikiškas smalsumas ir žinių godulys suveikė kaip detonatorius. Akimirksniu prieš mūsų akis stojo vienintelis Lietuvoje buvęs upės švyturys, gulbėmis užtūpta sala Neryje ir senoji Vilnelės vaga. Dar daugiau - be jokių specialiųjų efektų, tik mūsų vaizduotėje Valdovų rūmai ir Arkikatedra apsijuosė didinga apsaugos siena, pro kurios vartus joks žemės kirminas neprašliauždavo, į Katedros sieną į įsimūrijo velniūkštis, o atgijęs Gedimino paminklas paprotino, kaip svarbu laikytis mūsų visų priimtų, bendrai susikurtų gyvenimo šalia vienas kito taisyklių. Švento Kazimiero klajones po Vilniaus varguolių lūšnas narsiai pakomentavo šešerių metų intelektualas, kol gidas lydėjo mus į Menų spaustuvės Kišeninę salę, kur arbata, riestainiais ir piešimo priemonėmis ginkluotos spektaklio kūrėjos Saulė ir Edita Zizaitė paprašė vaikų nupiešti labiausiai ekskursijos metu įsiminusį faktą, personažą ar nuotaiką.
Grafoprojektoriaus beribes kūrybines galimybes Stalo teatro kūrėjai yra demonstravę ir ankstesniuose pastatymuose. Šį kartą menininkės labai tiksliai pasirinko vizualinę medžiagą, kurios pagalba labai nuosekliai papasakojo chronologiškai griežtai apibrėžtą Lietuvos istorijos tarpsnį. Istorinės iliustracijos, vaikų piešiniai ir kelios saujelės kruopų - tobula vizualinė terpė, pagrindžianti, kodėl ir kaip į sostus lipo ir nuo jų virto Lietuvos valdovai, kokiu būdu karvedžiai suvaldydavo neaprėpiamus lietuvių ir lenkų pulkus, ar lengva Kazimierui buvo ir yra saugoti Vilnių ir jo gyventojus. Sekretai yra tas paslapčių žaidimas, kurį aš ir mano karta žaisdavome kiekvieną ilgos dulkėtos vaikystės vasaros dieną. Rytas prasidėdavęs savo lobių suskaičiavimu: nužarstyti žemes nuo stiklo akutės, pažiūrėti, ar viskas savo vietose. Mane guodžia mintis, kad daugybė tokių sekretų slūgso po mūsų vaikystės krūmais, primiršti, neatrasti, brangūs vien širdimi išmatuojama verte.
