Stebėdama šių metų tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatytus lietuvių kūrėjų darbus – Luko Karvelio „Kur krantas“, Dovydo Strimaičio „Hairy“ bei Petro Lisausko ir Mariyos Salo (Ukraina) „Nemigą“ – kėliau klausimą, kaip judesys tampa mintimi, idėja; kur yra riba tarp neįprasminto judesio ir jį įgalinančios reikšmės. Kiek judesys yra savaime autonomiškas, o kiek į jo savipakankamumą kėsinasi kūrėjas ar žiūrovas?
Apskritai festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ kviečia dalyvauti šventėje. Jo sukurta nuotaika ragina susitikti ir užsibūti – ne tik po spektaklių stoviniuojant lauke ir šnekučiuojantis, nes smagu, bet ir permąstant matytas judesio bei minties kompozicijas. Kaip ir vėlyvas pavasaris, šiųmetis „Naujasis Baltijos šokis“ savo šūkiu ragina „Patirti dabar“. Pavasaris siūlo išgyventi šilto oro akimirką, o festivalis – per spektaklius kylančius jausmus, nes jei ne dabar, vėliau jau bus kitaip. Šiuolaikinį šokį išties tikslingiausia patirti be minčių apie ateitį: atsiduoti patirties akimirkai, įnerti į judesio estetiką, ne atsiriboti, bet leistis į šviesų, muzikos ir kūno patirtį.
Judesys – mintis
Choreografo Luko Karvelio šokio spektaklio „Kur krantas“ turinys gimė iš judesio. Dominykos Markevičiūtės judėjimas kūrė bangų mūšos viziją, joje atlikėja buvo ir banga – išjudinamuoju veiksniu, ir kriauklele, judančia nurodyta kryptimi. Ji pati sau ir kūrėja, ir kūrinys.
Įdomi Karvelio choreografinė mintis – apriboti Markevičiūtės judesius: jos rankas sukausčius kišenėse, figūra virto vientisu mitiniu dariniu. Šokėjos fizinis pasiruošimas traukia dėmesį, o atliekama choreografija leidžia išgyventi laisvojo kryčio būseną. Pasikartojančius stojimosi ir kritimo judesius Markevičiūtė atlieka subtiliai ir lengvai, tarsi be jokio vargo, ir tai hipnotizuoja. Taip judesys tampa išeities tašku, kuriančiu pagrindą minčiai.
Karvelio pasirinktas Jūratės ir Kastyčio legendos motyvas žiūrovui tapo ne naratyvine, bet jausmine nuoroda, kurią dar labiau sustiprino kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika ir Povilo Laurinaičio šviesų kompozicija. Pastaroji ne tik sukūrė erdvę šokėjos raiškai, bet ir suteikė šlapio, spindinčio ir šilkinio drabužio pojūtį Mortos Nakaitės kurtam kostiumui. Choreografo interpretacija pašalino Kastyčio figūrą ir sutelkė dėmesį į Jūratės autonomiją – itin simboliškai ši mintis atsiskleidė Markevičiūtės juoko scenoje ir stojimosi ant galvos epizode. Reziumuojant „Kur krantas“ – tai feministinis ir mistinis Jūratės vaizdinys, gimęs iš įprasminto judesio.
Judesys – judesys
Dovydo Strimaičio spektaklis „Hairy“ – atlikimo ir formos požiūriu kokybiškas ir energija įkrautas darbas, kviečiantis susitelkti į itin tikslų, matematiškai išskaičiuotą galvos sukimo-kratymo motyvą. Keturių šokėjų Benoît Couchot, Hannos-May Porlon, Lucrezios Nardone ir Line Branchereau atliekamoje kompozicijoje svarbūs plaukai. Besidraikančios ir paskui kūną mėginančios suspėti sruogos, įrėmintos oranžinio šviesos srauto (apšvietimo dizainerė Lisa M. Barry), tapo vizualiu šio spektaklio pagrindu. Ar virto ir minties pagrindu – sunku pasakyti, tačiau išraiškos efektas buvo pasiektas. Energingas „Hairy“ šokis leido apie judesį mąstyti kaip apie autonomišką, nuo prasmės išlaisvintą darinį.
Keturiasdešimties minučių pasirodymas skilo į dvi dalis: pirmoje dėmesį kaustė švarus pasikartojantis judesys ir jį įrėminanti ritmiška kompozitorės Julijonos Biveinytės muzika, padedanti atlikėjams skaičiuoti judesius. Antroji dalis šiek tiek prailgo, nes sumažėjo tempo diktuojama pagrindinė hipnotizuojanti ir žvilgsnį kaustanti judesio linija, o Johanno Sebastiano Bacho muzikos fone išryškėjo abstrakčios atlikėjų kuriamos judėjimo formos. Taip atsirado erdvės interpretuoti, bet nebuvo aišku, nuo kokio minties pamato reikėtų atsispirti. Ar tai šio darbo minusas? Nemanau. Judesys, kurio choreografas pasirinko nepripildyti išankstinėmis potekstėmis, suteikė neribotą laisvę ir nemenką užduotį žiūrovui. Kaip parodė diskusija po spektaklio – žiūrovai itin aktyviai kalbino kūrėją ir dalijosi savo įžvalgomis.
Mintis – judesys
Prodiuserės Godos Giedraitytės ir kompozitoriaus Donato Bielkausko idėja išsiplėtojo į Mariyos Salo ir Petro Lisausko atliekamą šokio spektaklį „Nemiga“. Justi, kad kūrėjai atsispyrė nuo prasminės idėjos – nuo nemigos karo kontekste motyvo iki jo realizavimo scenoje, pasitelkiant įvaizdžius formuojantį kūną. Vis dėlto esmingiausiai, ryškiausiai ir efektyviausiai „Nemigos“ idėjinė linija atsiskleidė per muziką (Yana Shliabanska ir Bielkauskas) ir šviesą (Stasys Jamantas ir Bielkauskas). Iš tamsos išnyrantį pasirodymą buvo galima „stebėti“ ausimis. Patyriminė kaukiančių sirenų, šauksmų, seno televizoriaus cypimo, tarsi metamų žaidimo kauliukų muzika išsiplėtojo į atlikėjų būseną, iliustruojančią nesaugumo, baimės ir nerimo jausmą.
Garsas šiame spektaklyje tapo ir erdvėlaikio kūrimo dalimi, kaip ir šviesų dizainas, išplėtęs erdvę nuo „Menų spaustuvės“ Juodosios salės iki karo kamuojamos Ukrainos teritorijų. Šaltos šviesos srautai kūrė koridorius, už kurių – beribė juoda tuštuma. Tokioje erdvėje, iš tamsos į šviesą per dūmus išnyrantys šokėjai abstraktų, lėtą ir meditatyvų judesį vertė į konkretesnes savisaugos formas – kūno ir veido dengimąsi rankomis.
„Naujajame Baltijos šokyje“ pristatytų Lietuvos kūrėjų spektakliuose kuriamos įvairios judesio ir tematikos komponavimo arba jų atskyrimo strategijos skatino skirtingus suvokimo būdus. Spektaklio „Kur krantas“ atveju įvyko minties ir judesio jungtis: reikšmė gimė palaipsniui skleidžiantis kūrinio visumai ir į ją iš anksto įpintai choreografo idėjai. Taip žiūrovas galėjo tikslingai ir organiškai patirti interpretacijos procesą. „Hairy“ per ekspresyvią judesio raišką, neaktualizuojančią idėjinių kūrinio reikšmių, padėjo pajusti buvimo dabartyje būseną. Toks judesys dėl judesio, atribotas nuo iš anksto užkoduotų prasmių, suteikė žiūrovui minties kūrėjo poziciją. „Nemigoje“ publika buvo kviečiama išjausti tikrovę už scenos ribų. To siekiant kūrybinės strategijos pagrindu tapo aiškiai reflektuota mintis, lemianti kūrinio vizualinę raišką. Tačiau svarbiausia, kad šie lietuvių kūrėjų šokio spektakliai festivalio žiūrovų buvo „patirti dabar“.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
