 |
| „Trys draugai”: Pat (Monika šaltytė) ir Robis (Aurimas Pintulis) |
Šiauliečių spektakliai priminė, kad kartu žmonės esti trumpą gyvenimo laiką. Reikėtų mokėti tuo džiaugtis, kaip „Noros“ daktaras Rankas ar „Trijų draugų“ herojai.
Keturi šiauliečių vakarai sostinėje žiūrovams buvo akivaizdžiai įdomūs. Nacionalinis dramos ir Mažasis teatrai turėjo tapti guminiai, kad sutilptų visi, kuriems rūpėjo pamatyti „Princesę Turandot“, „Salomėją“, „Tris draugus“ ir „Norą“.
Pasikvietę Aidą Giniotį režisuoti Carlo Gozzi „Princesės Turandot“, šiauliečiai laimėjo daug. A.Giniotis pasiūlė žaidimo taisykles, o aktoriai, vadovaudamiesi jomis, atsigavo ir kūrybingai įsidūko.
Teatro gyvenimui skirto interneto portalo menufaktura.lt lankytojai iki šiol nenurimsta, kodėl „Princesė Turandot“ negavo praėjusio sezono Auksinio scenos kryžiaus, nes jiems tai – geriausias spektaklis.
Poetės drama ir menininkai
Gana drąsiai Šiaulių teatras pasielgė įtraukdamas į repertuarą filosofo ir diplomato Arvydo Juozaičio pjesę „Salomėja“, kurios režisuoti pakvietė vieną jaunesnių Jono Vaitkaus mokinių Albertą Vidžiūną. Ir pjesės autorius, ir režisierius turi mažai patirties, reikalingos scenai. Prasideda murdymasis galimybėse ir sprendimuose, bet apsisprendimo – nė kvapo.
Žiūrovams lieka spėlioti, kas jiems norėta parodyti: ar karo meto moterų drama, kai trūksta šilumos ir vyrų, ar egzistencinė menininkės tragedija, ar melodrama, kai moteris atstumia labai jai svetimo vyro širdį ir paramą. Po to scenoje ima rinktis istoriniai personažai (Justas, Kostas, Petras, Antanas ir kt.) ir pakvimpa politine parodija. Tokio spektaklio patirties bent jau A.Vidžiūnas turi. Juk tai jis Nacionaliniame teatre įkūnijo Herkaus Kunčiaus dokumentinį farsą „Matas“ – deja, trumpam. Ir režisierius iš to nepasimokė.
Veikia banalios karikatūros
Salomėjos Nėries gyvenimo istorija traukė ir trauks nemažai autorių. Bet nė vienam jų poetės drama negarantuos nė mažiausios kūrybinės sėkmės, jeigu jie patys nežinos, ką tuo nori pasakyti. Per „Salomėjos“ vaidinimą buvo nejauku dėl dramaturgijos, režisūros ir aktorystės diletantizmo. O žiūrovų kantrumas... Šis spektaklis net atėmė žavesį iš Salomėją vaidinančios Ingos Norkutės. Ji neatpažįstamai bespalvė.
Tik Pranas Piaulokas išlaiko profesijos orumą, nors vaidmuo – SSRS rašytojų vadas Aleksandras Aleksandrovičius, o spektaklio aplinka prisotinta banaliausių karikatūrų. Kodėl Maskvoje tarp lietuvių rašytojų, artistų ir politikų atsiranda vulgari Marilyn Monroe kopija, – didžiausia „Salomėjos“ režisieriaus paslaptis.
 |
| „Salomeja”: Petras (suprask, Cvirka) - Dalius Jančiauskas ir Marilyn Monroe, t.y. Regina - Silvija Povilaitytė. ŠDT nuotraukos |
Vidutiniška meilės istorija
A.Giniočio režisūrinė patirtis – per dvidešimt spektaklių, A.Vidžiūno – vos penkeri metai. Abu režisieriai dirba įvairiuose teatruose. O Regina Steponavičiūtė Šiauliuose ištikimai režisuoja nuo 1973 metų ir yra sukūrusi šiam teatrui nemažai sėkmingų darbų.
Jos inscenizuoti ir pastatyti Ericho Marios Remarque´o „Trys draugai“ rodo, kad režisierė puikiai pažįsta šiauliečių aktorių galimybes. Kartais R.Steponavičiūtė atsargiai plečia jas, kartais jai užtenka to, prie ko pats artistas yra pratęs. Ir publika jau pripratusi, kad R.Steponavičiūtės kūriniai saikingo ritmo, truputį ironiški, mažumėlę graudūs. Tokie ir „Trys draugai“.
Bet kodėl jie gana išvėsę, be jausmų karščio? Spektaklis lygus, be kulminacijų, o juk žiūrovų akyse prasideda, rutuliojasi ir tragiškai baigiasi būtent jausmų istorija. Gal nei režisierės, nei jaunų artistų šįkart neaplankė įkvėpimas ir nepaveikė nuostabus E.M.Remargue´o tekstas? Bet juk kūryboje darbo ir atkaklumo daugiau nei kažkokios įkvėpimo mistikos. Ar reikia nuspręsti, kad Šiauliams gerai ir taip – šiltai, bet vidutiniškai?
Skatino aktorius keistis
Būtent Šiauliuose aktorius Sigitas Račkys pradėjo režisuoti, ir tai buvo „Juozapas Šveikas“ 2001 metais. Henriko Ibseno „Nora“ – jo dešimtas spektaklis, o Šiauliuose – ketvirtas.
S.Račkio energija ir fantazija šįkart sukoncentruota ne į spektaklio režisūrinius įdomumus, o į personažų bendravimą. Ir jokių tarnaičių ar pasiuntinių, kaip pjesėje. Visus penkis svarbiausius „Noros“ personažus matai tarsi stambiu planu, jauti ir galvoji drauge su jais.
Režisieriui rūpi atskleisti aktorius tokius, kokie jie dar nebuvo. Jūratei Budriūnaitei Nora – proga ne tik Helmerį, bet ir žūrovus įtikinti, kad ji nėra vien patraukli vėjavaikė „voveraitė“. Teatro direktorius Antanas Venckus atsiduria Krogstado – prašytojo, mažo žmogaus vaidmenyje.
Net charakteringasis Rolandas Dovydaitis pagaliau į sceną įeina ne tik pajuokauti, bet ir sukuria vaidmenį – gyvenimo pabaigos link sparčiai artėjantį ir iš to pasišaipyti dar sugebantį daktarą Ranką. Ir jau nebeatrodo, kad matai Gotfrydą iš „Trijų draugų“ ar nuolat girtą ir į krūtinę sau mušantį Salomėjos gerbėją Petrovičių.
Teatras prasidėjo nuo itališkos komedijos
* Šiaulių dramos teatras įkurtas 1931 metais.
* Pirmoji premjera – Carlo Gocci „Princesė Turandot“, kurią režisavo Borisas Dauguvietis.
* Po 75 metų pertraukos šią komediją Šiaulių scenoje vėl pastatė režisierius Aidas Giniotis.
* Per teatro gyvavimo metus pastatyta daugiau kaip keturi šimtai spektaklių.
* Šiaulių dramos teatras turi valstybinio repertuarinio teatro statusą. Repertuare – 24 spektakliai, iš jų 5 – vaikams.
* Per sezoną pastatomos 4-6 premjeros. Teatrui vadovauja aktorius Antanas Venckus.
* Trupę sudaro 27 aktoriai.
