Skandalas tapo mūsų kasdieniu palydovu ir reklamos duona kasdienine. Jis tapo pigiausiu ir greičiausiu įrankiu įsiamžinti ir įsitaisyti medijos personažų lentynoje su ženkleliu „famous for being famous". Raskite pastarųjų metų teatro trupės reklaminį pranešimą be žodžių skandalingas, šokiruojantis, kontroversiškas, ir tos žinutės autorius nusipelnys mąstančiojo vardo. Tokie žodžiai kaip ir legendinis, garsusis, kultinis, charizmatiškasis, magiškas, unikalus, prestižiškiausias ir dar daug panašių tampa plastiko buteliais eterio vandenyne, nes seniai prarado savąją prasmę ir tėra neva privalomas grafinis raidžių kratinys. Sunku išmatuoti, gal kai kada jis suveikia, nors bet kurioje žodinėje reklamoje bet kuris atlikėjas yra toks pat. Unikalus, nes unifikuotas. Vadinasi, rungtyniauja lygus su lygiu, Donatas Montvydas su Philipu Glassu, Nie-Mycko su „No Theatre", Heineris Goebbelsas su Hana Šumilaite, ir tik retėjantys šventieji profesionalai (t. y. tie, kurie užsidirbo šį vardą savo darbu, o ne savireklama) gali skirti, kas yra ko vertas iš tiesų. Kitiems tų atlikėjų vertė yra jų pasirodymo trukmė plius bilieto kaina, ir tokius Oscaras Wildeʼas priskirtų prie cinikų, kad ir tapusių jais ne savo noru: „cinikas žino kiekvieno daikto kainą, bet nežino jo vertės".
Iš tiesų cinikais mus verčia tapti patys atlikėjai ar jų reklamos agentai, prieš renginius virstantys savigyros specialistais, reklamą sąmoningai maišantys su recenzijų žanru, anotacijas - su vertinimais, privačias pagyras - su rimtais apdovanojimais. Trinamos ribos, žengimas per jas yra dabarties popmeno pasaulio norma, ir privatus gyvenimas tampa „šou", o bet koks bent kiek viešesnio žmogaus veiksmas jam net nenorint tampa jo pareiškimu, reklama, viešaisiais ryšiais. O paskui popmeną, liūdniausia, žengia rimtasis menas. Skandalas yra tas šaltinis, kuris maitina publiką net klasikinės muzikos terpėse. Jei jo trūksta, mes jį padarysime, nes be skandalo mes - niekas.
Todėl skandalai gali būti - ir yra - mėgstami ne tik publikos ar pačių kūrėjų (kaip papildomas, o kai kuriems - ir vienintelis būdas tapti žinomu), bet ir šiuolaikinės kultūros tyrinėtojų. Jei tartume, kad gerai apgalvota reklama varo pasaulį pirmyn (nes ant jos užkimba masės), tai skandalų kūrimas ar savaiminis jų gimimas siunčia ir tam tikrus ženklus, kur link mes (ne kaip individai, o kaip minia, kuriai reklama buvo taikoma) eisime. Popkultūros ženklas perveria mūsų pasaulį nuo blizgių žurnalų iki kriminalinių žinių, o pakeliui, deja, užkliudo ir rimtuosius ar net akademinius kultūros sluoksnius. Sakykime: ar tikrai Andriaus Tapino knyga yra geriausia 2014 metų literatūros pasaulyje, ar tiesiog apdovanota kaip pirmas lietuviškas stimpanko (steampunk) romanas, t. y. vertintas pasiduodant jos autoriaus keltam triukšmui, ar norint išvengti „paskutinių apkiautėlių" etiketės ir baimės nebūti moderniems.
O kai besilaukianti TV pasaulio mergina nusifotografuoja nuoga ir tampa gal kokia penkiasdešimtąja tai padariusia Lietuvoje, - kokį jos visos gali sukelti skandalą po Demi Moore nuotraukos ant „Vanity Fair" 1991 m.? Nebent paskleisti žinią, kad geba tik kopijuoti ir taip išviešinti akivaizdžią savojo mąstymo krizę. Vietoje „garsi, nes garsi" reikia rašyti: „skandalinga, nes nuobodi". Skandalas, nes nėra skandalo.
Visa tai jūs žinote. Čia nėra nieko naujo.
***
„Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina." (Mt, 18:7)
Šventajame Rašte ir kitoje teologinėje literatūroje vartojamas žodis papiktinimas nėra visiškai aiškus, dažnai jis net painiojamas su pasipiktinimu ar erzinimu. Pasak kunigo Vytauto Briliaus MIC, „Papiktinimas nėra kažkam pykčio sukėlimas, bet blogas pamokymas ar pavyzdys, kito įvedimas į nuodėmę"[1], kitur jis aiškiai apie papiktinimą priduria: „bloga geru rodantis yra ir veltėdiško gyvenimo būdo reklamavimas"[2]. Paradoksas, bet graikiškas Biblijos vertimas šį žodį mums gerokai priartina - skandalon: „pinklės ar spąstai priešui", Naujajame Testamente - „suklupimo akmuo, skriauda". Spąstai - dažnai su spirale, įtempta virve: indoeuropietiška šaknis skand- siejama su „šokti", „lipti". Vėlyvąja lotynų kalba scandalum - priežastis įžeisti, gundymas. Artimas anglų kalbos žodis slander (ta pati šaknis skand-, sland-) reiškia apkalbas, liežuvavimą, „gėdingą veiksmą ar įvykį" (1590 m. šaltiniai)[3]. Bet pirmiausia šis žodis reiškė prieš krikščioniškas tradicijas nukreiptą veiksmą.
Vieną pirmųjų skandalų tipologijų pateikė Tomas Akvinietis, savo „Summa Teologica" apibrėždamas skandalon kaip situaciją, kurioje „žmogus gali pulti dvasiškai dėl kito žodžių ar darbų, tai yra, kai žmogus savo įsakymu, paskata ar pavyzdžiu stumia kitą į nuodėmę <...>, [kai] kažkas ne taip teisingai atlikta ar pasakyta sukelia dvasinį nuopuolį"[4]. Jis skiria aktyvųjį skandalon nuo pasyviojo, vadinamo ir fariziejišku: yra aktyvios apkalbos ar įžeidimai, sukeliami tyčia kitam žmogui, ir apkalbamojo žmogaus pasyvi reakcija į skleidžiamus apie jį ar kitą asmenį gandus (kai šis tyli, nesiima veikti, nors žino, kad tai blogai). Chrestomatinės Richardo Brinsley Sheridano „Piktžodžiavimo mokyklos" (School for Scandals, 1777) Ledi Snyrvel ir Sneikas yra aktyvioji apkalbų pusė, o salonines šnekas girdintys asmenys ir jų aukos - pasyvioji. Bet kalbant apie teatrą, Sheridanas nebuvo pirmas, panaudojęs apkalbų ir nesusipratimų galią, ši piktžodžiavimo ir kitų žeminimo yda teatro scenose buvo gausiai viešinama mažiausiai commedia dellʼarte laikais, o panašių situacijų pjesių siužetuose atrasime ir kur kas anksčiau.
Tomo Akviniečio teigimu, „skandalon yra ypač priešingas geradarystei" (caritas) kaip pagrindui mūsų meilės vienas kitam ir Dievui. Šv. Paulius žmones, patiriančius „papiktinimus", gundymus skirsto į silpnuosius ir stipriuosius, ir atsilaikyti „papiktinimams" yra meilės artimui pasireiškimas: „Jei tad valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio" (1 Kor 8:13). Siekiant išvengti lietuviškojo vertimo papiktinti dviprasmybių, derėtų pateikti kitų kalbų variantus: angl. - if food makes my brother stumble (jei valgis mano brolį skatins suklupti), ital. - spingerà a peccare (skatins nusidėti), pranc. - devait faire tomber dans le péché (skatins pulti į nuodėmę). Lotyniškai skamba vienas žodis - scandalizat. Krikščionių tradicijos vertina skandalą kaip tarpusavio bendravimo normų ir meilės artimui pažeidimą. Natūralu, kad skandalai tampa - turėtų tapti - išskirtiniais įvykiais mūsų gyvenime. Bet kaip tuomet caritas buvo siekiamybė, o Salomėja šoko savo žmogžudišką vilionę Erodui, taip ir toliau valgome mėsas nuo stabų stalo, idant taip priartėtume prie jųjų. Amžinas kanibalizmas.
***
Skandalai gali reikštis įvairiose erdvėse ir tarsi galėtų būti lengvai skirstomi pagal jų poveikio sritis: asmeninis, viešas, politinis, kultūrinis, sekso, tarptautinis. Taip pat ir pagal intencijas: tyčinis, specialiai ir gal net kruopščiai suplanuotas, bei netyčinis, kaip neplanuota reakcija išaugęs iš kūrybos, viešo poelgio, estetikos ar etikos supratimo. Tačiau viena klojasi ant kito, ir net jei triukšmas buvo planuotas tik kaip vieno paskiro politiko demaskavimas, asmeninių sąskaitų suvedimas, tuoj pat jis gali peršokti ar išaugti į kitą sferą, ir nežinia kuriai padarytų didesnį poveikį.
Taip Billo Clintono neigimas turėjus santykių su Monika Lewinski iš asmeninių santykių išaugo į absoliučiai viešus ir politinius - pirmieji buvo palikti tik šeimos virtuvei bei geltoniesiems spaudos puslapiams ir greitai nublanko prieš visuomeniškesnius: nelyginamai svarbiau tapo tai, kad prezidentas šaliai melavo.
O kai Dominiqueʼas Straussas-Kahnas pakliuvo į sekso skandalą, po visų teismų tebeliko klausimas (jį būtent ir pabrėžia Abelis Ferrara filme „Sveiki atvykę į Niujorką!", 2014), kiek šis skandalas buvo nuo pat pradžių surežisuotas, kiek jis vyko kaip asmeninė Strausso-Kahno ir jo šeimos drama. Bet pasaulis gavo naują Tarptautinio valiutos fondo pirmininkę, kuri taip pat kaltinama, tik jau finansiniais (kol kas) praeities sandėriais.
Bet tai toli. O jei priartėtume prie Lietuvos teatro ir jo praeities? Kai, pasakojama, Petras Vaičiūnas iškvietė dvikovon pulkininką Jakutį, nes šis neva atėjęs į Valstybės teatrą sekti, koks bolševizmas klesti „Šarūno" inscenizacijoje[5], tai buvo gan privatu, nes liudytojų buvę nedaug, ir tai buvo tyčinis privatus veiksmas. Bet jis išaugo iš tautinio-politinio noro apginti Valstybės teatrą nuo kaltinimų. Kai Oleka-Žilinskas krizės metais atvykėlei baleto primadonai Verai Nemčinovai mokėjo 5 000 Lt algos, tai jau buvo labai vieša, nes išviešinta[6], ir kėlė didžiulį „viešuomeninį" pasipiktinimą. Tačiau kiek šis atvejis buvo tyčinis, o kiek teatro vadovo švaistūniškumo ir nesiorientavimo rezultatas, - tai palikime spekuliacijoms. Vis dėlto tai pakenkė teatro prestižui bendrame šalies kultūros ir ypač jos įstaigų finansavimo kontekste.
Šie Vaičiūno ir Olekos-Žilinsko pavyzdžiai yra paimti iš Petronėlės Česnulevičiūtės knygos „Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti". Su ja galėtų būsi susijęs uždaras akademinis skandalas: kodėl ji sulaukė vos vienos recenzijos[7], ir nebuvo jokių polemikų, diskusijų tarp teatralų? O juk ji gerokai perkainoja mūsų teatro istorijai įprastas istorijas: akivaizdžiai ir atsispiriant ne nuo meno kūrinių, o nuo realaus gyvenimo, pasakojama, kiek Balys Sruoga buvo uolus ne tik Olekos-Žilinsko, bet ir savo kūrinių gynėjas įvairiais slapyvardžiais, veikęs ne vien poetiškais, humanistiškais, bet visiškai „piariškais" ir net - šiandien pasakytume - juodųjų technologijų metodais. Tai dar vienas netikėtumas, nes nuimti nuo postamentų kūrėjai tampa tiesiog gyvais žmonėmis, šiuo atveju - kur kas aktualesniais nei jų chrestomatiniai kūriniai. Jei iškeltos hipotezės ar bendra knygos tonacija kažkam yra abejotina ar nepriimtina, tai ir reikia diskusijų, paneigimų, protestų. Paradoksas, bet skandalingu galima vadinti faktą, kad studija nesulaukė jokios reakcijos.
Vis dėlto žvelgiant į mūsų valstybės teatro praeitį ir skaitant tarpukario Lietuvos spaudą, neapleidžia jausmas, kad tiek skandalų, tiek intensyvesnio, o tiksliau - aistringesnio, meno gyvenimo tada buvo kur kas daugiau nei šiandien, kai viskas ir ramu, ir mandagu, ir madinga. Pakanka Balio Sruogos recenzijų, Jono Kossu-Aleksandravičiaus reakcijos į valstybės baleto padėtį, ne polemikų, bet tikrų žodinių apsiskaldymų tarp „Naujosios Romuvos" ir „Skynimų", ir supranti, kaip stipriai tuomet menas rūpėjo mūsų jauniems kultūros protams (visiems paminėtiesiems 1929-aisiais, „Šarūno" pastatymo metais, nebuvo 40-ies): koks jis turi būti, kurlink teatras krypsta su kiekvienu sezonu, kam reikia statyti vienas ar kitas pjeses. Šiandienos kultūrinė spauda lietuvių kalba tobulesnė, bet intonacijos arti letargo. Gal tai - dar viena priežastis, kodėl tokie gyvi rodosi pjesių „Kipras, Fiodoras ir kiti" ar „Madagaskaras" personažai?
Todėl kyla kitas klausimas: ar mes iš tiesų esame skandalų krečiami tiek, kiek tai skelbia teatrų anonsų leksika, ar kaip tik pastaroji ir kyla iš noro supurtyti, menką menininko krustelėjimą eilinįkart pavadinti „kaip visada šokiruojančiu" (vadinasi, nuobodžiu, nes nekintančiu), kadangi iš anksto nujaučiama - nieko triukšmingo ir vėl nebus. Nes - beveik neginčijama taisyklė - tikri skandalai nesuplanuojami.
***
Krikščioniškas tradicijas ir svetimo / savo opozicijas šiandien pakeitė gerokai įvairesnis ir pakantesnis pasaulis, tad ir ribos trinamos greičiau bei įvairiau. Semiotikų požiūris sako[8], kad skandalas yra įvykis, personažo slinktis per semantinio lauko ribą (Jurijus Lotmanas), išeinantis į tai, kas pagrindiniam jo veikėjui nepriklauso. Žygis į svetimą sodą.
Rolandʼas Bartesʼas studijoje „S/Z", pasakiniui analizuodamas Honoré de Balzaco apysaką „Sarazinas", veikėjus ir jų veiksmus skirsto į opozicijas (senas / jaunas, išorė / vidus, šaltis / šiluma), bet stipriausia iš ribų, kurias kerta personažai, pavadinta „prasmės barjeru"[9], kai išsitrina visos iki tol egzistavusios opozicijos. Išties Balzacas greta minėtų, bet visuomenei priimtinų, prieštarų įveda kūrėjo / kūrinio duetą (skulptorius / modelis), kuris jau kitoks, nes nežinia, kuri pusė veikia stipriau, tačiau labiausiai opozicijas paneigia operos dainininkė, kuri pasirodo esanti kastratas: lytis keičiama į ne-priešingą, o įsimylėjusiam kastratą skulptoriui „gresia" homoseksualo atributika. Opozicijas paneigia kitos, neturinčios opozicijų. O kai griūva net prieštarų įmanomybė, įvyksta paradigminis sprogimas, ir sugriaunama iki tol vyravusi kultūra, nes prarandama jos prasmė. Barthes´as skandalo esme laiko ne vienos paradigmos griūtį, o visų polių pasislinkimą - vadinasi, paradigminis skirstymas išnyksta, semiosferos (erdvės su tarpusavyje susijusiais ženklais) nebeįmanoma struktūruoti, vadinasi, ir aiškiai suvokti pasaulį, sudėlioti jį į lentynėles. Šis tampa absurdiškas, o tai jau yra arba egzistencijos būdo, arba, jei prisiminsime Michelį Houllebecqą, poezijos pagrindas („Poezija sutrauko priežasties-pasekmės ryšius, ji visada žaidžia su galinčiu pavojingu absurdiškumu, bet pati nevirsta absurdu. Ji - absurdas, apdovanotas kūrybine galia, ji kuria naują prasmę - keista, bet stichišką, bedugnę, jaudinančią", - rašė jis, komentuodamas Jeano Coheno „Poetinės kalbos struktūrą"[10]).
Todėl, semiotikų teigimu, neįdomiausia supurtymo, ribų peržengimo aspektu yra ta situacija, kai susitinka dvi vienos sistemos figūros, dvi homogeniškos semos. Tragedija virsta komedija, įprastą vienam autoriui žanrą pakeičiame kitu, bet tai audra stiklinėje, ezoterinė laboratorija, iš kurios niekur toliau neinama, nes paprasčiausiai neįmanoma nueiti. Nes tai norma. Transgresija - semiotikai įdomiausia vieta, visuomenei - taip pat, nes tuomet ji gali justi visu kūnu ir reaguoti.
***
Skandalas stipriai priklauso nuo konteksto, ir kuo daugiau paradigmų ir laukų jis užkabins, tuo didesnis bus. Rimo Tumino „Eugenijus Oneginas" gali būti skandalingas tik Puškino perrašymo, naujos traktuotės erdvėje (ir labai siaurai - paties režisieriaus nuspėjamos „išpažinties"). Kritiko recenzija niekaip nesukels skandalo savo leksika (na, jis bus pavadintas nemandagiu), bet virs triukšmingesnė tiek, kiek reakcija į ją peržengs teatro ribas ir Valdo Gedgaudo recenzija atsidurs Europos institucijų objektyve[11]. Kai Egmontas Jansonas dėl savo ne itin mandagaus elgesio per spektaklį Kauno dramos teatre buvo pašalintas iš Teatro sąjungos[12], šis judesys jau išėjo už kūrinio recepcijos erdvės. Tačiau kai asmeninis Adolfo Večerskio skonis ilgainiui tapo viso Nacionalinio dramos teatro kryptimi, - tai sukėlė teatrinės bendruomenės dalies pasipiktinimą, kur kas didesnį nei direktoriaus nusižengimas įstatymui (nes direktorius ir įstatymai - tos pačios semiosferos dalys).
Manyčiau, kad tik meno srityje sukelti skandalą yra sunku. Damienas Hirstas turėjo sukurti platinos ir deimantų kaukolę (ir pavadinti ją „Vardan Dievo meilės") ar pusiau perpjauti veršiuką, kad tai taptų supurtančiu meno objektu; bet čia jis sujungė tikrą gyvenimą (t. y. tikrą XVIII a. kaukolę ar tikrą negyvą gyvulį, kaip ir avį, arklį, ryklį) su menu, išplėsdamas pačią meno ir jo ribų sampratą. O Mindaugo Navako gintarinė kaukolė („Lapteviečiams") užtaisyta ne tiek elektroniniu, kiek simbolio krūviu, ir tai jau yra to paties meno dalis, matuojama dešifravimo ir paveikumo amperais. Sukurta LNDT naujo 2011-2012 m. sezono reklama „Aš emigruosiu, Aš žudysiu..." tapo aštri todėl, kad išėjo už uždaro teatro pasaulio ribų ir pasitelkė TV kalbos banalybes (buvo abejojama, ką stendai reklamuoja, spėliojama, kad naują TV sezoną) bei atsidūrė įstatymų ir etikos paraštėse (skatina savižudybę?). Henriko Ibseno citatos ant plakatų „Visuomenės priešui" tapo aštresnės būtent tada, kai jomis pasipiktino politikas Mantas Adomėnas[13], t. y. jis pats jas perkėlė iš meno į politikos lauką - iki tol jos ramiausiai kabojo kaip savaime suprantamos tiesos.
Kartais teatro reklamos tiesiog užkliudo trafaretinį mąstymą: buvo liepta nukabinti OKT spektaklio „Pupos" plakatus, nes susiraukšlėjusių, „negražių" senų kūnų išnarų vaizdas žeidė miesto galvas, įpratintas prie jaunų sveikų kūnų. Kai kurie praeiviai piktinosi „Naujojo cirko savaitgalio ʼ13" verkiančiais vaikais, nes šie „turi būti" tik laimingi.
Vis dėlto pas mus ryškiausi meno pasaulio skandalai yra susiję su politika, ir gal taip yra todėl, kad politika - pati viešiausia ir daugiausia rodoma visuomenės sfera, kurioje bet koks asmens judesys žiniasklaidos stipriai padidinamas, ir tai vyksta dėl žiniasklaidos noro tapti skandalinga ir koncentruotis į ekscesus, o ne į kasdienius ir visuomenei gerokai artimesnius rūpesčius. Meno įvykis tampa skandalo objektu tada, kai patys politikai pertempia jį į savo sferą. Toks buvo bene ryškiausias pastarųjų metų atvejis, susijęs su Romeo Castellucci spektakliu, - kūrinio likimas taip pat turėjo patekti į politikų rankas, kad spektaklis taptų „efektingas", nes Bažnyčios (t. y. kitos sferos, tačiau savo sfera artimiausios spektakliui) protestų nebūtų pakakę. Politikai prieš rinkimus gavo auksinę kortą į rankas - skundus su dezinformacija apie tai, kas rodoma spektaklyje „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją". To iškart nepaneigė festivalio „Sirenos" rengėjai, kurie savo reklaminiais pranešimais kaip tik siekė šokiruoti ir sukelti skandalą, ir italų menininko kūrinys atsidūrė Seimo sesijoje, o parlamentarai taip pat ėmėsi ne savo funkcijų. Tai buvo pirmas ir vienintelis toks atvejis ne tik Lietuvos teatro istorijoje (nekalbėsime apie sovietmečiu tiesiog draustus, nuimamus iki premjeros spektaklius), bet ir, regis, paties Castellucci biografijoje.
Posėdyje įdomiausias kertamų ribų aspektu regisi parlamentarės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės pasisakymas. Pateikusi savo rezoliucijos variantą, ji ironiškai pasiūlė ir performanso pavyzdį: „Ponai menininkai, jeigu mūsų kultūros ministras yra toks laisvamaniškas žmogus, tai gal pabandykite atlikti tokį performansą - pietaujančiam kultūros ministrui prišlapinkite į lėkštę ir pasakykite, kad tai yra jūsų meninė saviraiška." Bet vėliau parlamentarė atskleidė savo asmeninę dramą: „Aš atėjau į Seimą šiandien ne visai gražiai apsirengusi, tiesiai nuo motinos lovos. Jis serga labai sunkia mirtina liga, vakar jai buvo atlikta operacija. Aš žinau, kas yra senatvė, ir išmatas man teko, atleiskite, valyti. Bet taip pat aš žinau, kad Dievas yra galingas, ir jis gelbsti net tuos, kuriuos kažkas bandė pasmerkti mirčiai. Ir aš žinau, kad mano mama gyvens."[14]
Paradoksalu: iš esmės būdama identiška Castellucci spektaklio veikėjui (sūnui, prižiūrinčiam sergantį tėvą), t. y. atėjusi iš tos pačios skaudžios erdvės, kur gimė spektaklio idėja, Abramikienė tampa lietuviška Abramovič, siūlančia ironiškai neskanaus „meno" aktą. Aštri pozicija, kilusi iš asmeninės įtampos, netrukdo neigti tos pačios įtampos atspindį ir visiškai griauna tų normų ir tradicijų pasaulį, kuris ir yra ginamas. Krikščioniškoji paradigma neigiama prisidengiant krikščioniškomis vertybėmis. Tai pateisinti leistų tik tai, kad Seimo narė buvo dezinformuota, tačiau vargu ar tokie politiniai gestai priskirtini krikščioniškajai etikai.
Tačiau nepaneigsi aistros. Skandalas priklauso nuo pozicijų stiprumo. Ir pakantumo arba išvirkščios jo pusės - abejingumo, numarinančio bet kokią iniciatyvą. Skandalas savo pobūdžiu artimas teatriniam veiksmui - jis gali būti surežisuotas, bet paveikiausias, kai pasiduodama improvizacijai, t. y. kai nė viena pusė nėra tikra, kur link jis pakryps, ir režisūros „vadelės" yra visų rankose. Nepaneigsi aistros ir azarto - tų žaidybiškų teatrinių elementų, kurie leidžia blefuoti, skaičiuoti, ginti įsitikinimus, kurie užkrečia kitus, priverčia juos įsijausti, dalyvauti - visiems kurti tai, kas yra nebe menas, politika, sensacijos, o visuomenė ir jos dialogai.
[1] http://www.klauskkunigo.lt/6695/papiktinimas
[2] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-05-kun-kestutis-k-brilius-mic-kas-dairosi-atgal/69914
[3] http://www.etymonline.com/index.php?term=scandal&allowed_in_frame=0
[4] Three types of scandal, katalikiškas blogas Unam Sanctam Catholicam. Prieiga per internetą: http://www.unamsanctamcatholicam.com/social-teaching/moral-issues/93-social-teaching/moral-issues/284-three-types-of-scandal.html
[5] Česnulevičiūtė, Petronėlė. Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti. Vilnius, 2012, p. 17.
[6] Ibid., p. 162.
[7] Bielskis, Petras. Praeitis apie dabartį. Lietuvos scena, 2012, Nr. 3.
[8] Миловидов, В. А., Соловьева, А. С. Семиотика скандала. In Критика и семиотика, вып. 10, 2006, с. 186-191. Prieiga per internetą: http://www.nsu.ru/education/virtual/cs10milovidov.pdf
[9] Барт, Ролан. S/Z. Москва, 2001, c. 55.
[10] Уэльбек, Мишель. Мир как супермаркет. «Ад Маргинем», 2004, c. 36.
[11] Varnauskas, Rimantas. „Tiksinti lietuvių „pyderų" bomba" pasiekė Briuselį. Alfa.lt, 2012 m. gruodžio 4 d. Prieiga per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/15069391/Tiksinti.lietuviu.pyderu.bomba.pasieke.Briuseli=2012-12-04_15-09/#.VAx-UhArTy0
[12] Jauniškis, Vaidas. Teatro pažadai dviem dešimtmečiams. Bernardinai.lt. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-01-vaidas-jauniskis-teatro-pazadai-dviems-desimtmeciams/53819. (Pranešimas, skaitytas tarpdalykiniame seminare „1990-ieji: paralelinės tikrovės / subjektyvūs pasakojimai" Nacionalinėje dailės galerijoje 2010 m. spalio 27 d.)
[13] Černiauskas, Šarūnas. Politikus su kvailiais sutapatinanti teatro reklama papiktino M. Adomėną. Delfi.lt, 2011 m. spalio 24 d. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politikus-su-kvailiais-sutapatinanti-teatro-reklama-papiktino-madomena.d?id=51038317
[14] Seimo nariai - apie Castelluccio spektaklį. Stenograma. I-II dalys. Menų faktūra, 2012 m. spalio 03 d. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=65035#gsc.tab=0
LIETUVOS SCENA
