Izabelė Švaraitė
Pačia paprasčiausia ir pigiausia žiniasklaidos formuluote, savaitgalį Vilniuje karaliavo cirkas. Tiesa, anaiptol ne visose sostinėse vietose galėjote išvysti artistų, o ir žmonių ne minios suplaukė. Visgi ne krepšinis.
Tačiau reginys ne mažiau įspūdingas. Aštuntąjį kartą į Menų spaustuvę susirinko cirko meno profesionalai. Sakau, meno, nes kalba sukasi ne apie žavias meškutes ant dviračių, ne apie gąsdinančiu grimu pasipuošusius klounus ar nuvalkiotą humorą. Festivalio „Naujojo cirko savaitgalis" dalyviai drąsiai laužė nusistovėjusius tradicinio cirko standartus. Menininkai ne tik linksmino ar išdarinėjo nematytus triukus. Jie ne tik rodė - jie turėjo ką pasakyti.
Savaitgalis prasidėjo antradienį
Kad kiekvieną darbo savaitę taip! O jei rimtai, šiuolaikinio cirko festivalį pradėjo „Clunker Circus", jaunų artistų trupė iš Suomijos. Rugsėjo 3-5 dienomis jie vedė seminarus cirko profesionalams. Tiesa, tikrų cirko atlikėjų beveik nebuvo. Akrobatikos ir triukų su lankais daugiausia mokėsi šokėjai.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Seminaro vedėjai džiaugėsi, kad dalyviai cirko patirties turėjo nedaug. „Taip net geriau. Jei jie būtų profesionalai, mes neturėtume ko jų išmokyti", - įspūdžiais dalinosi trupės narys Rasmusas Witikka. „Mes galėjome pasiūlyti akrobatikos triukų, kurių jie niekada nebuvo darę", -jam pritarė kolega Joris Reunanenas. „Be to, šokėjai ir aktoriai paprastai gerai pažįsta savo kūną. Jie moka jį kontroliuoti. Tad su jais dirbti vienas malonumas", - apibendrino vienintelė trupės moteris Saana Peura.
Juodojoje salėje susirinkusiųjų rutina aiški, bet visai nepaprasta. Ryte - bendras apšilimas. Vėliau dalyviai skirstėsi. Vieni rinkosi R. Witikkos ir J. Reunaneno dėstomos akrobatikos subtilybes, kiti, beveik vien merginos, kartu su S. Peura suko lankus. Įvairūs salto, breiko sukiniai, grupinė akrobatika, triukai su virve, lankai ant kojų, rankų, kaklų, kulkšnių, riešų... kaktos. Tiesa, ten jį užsikėlė tik J. Reunanenas. Šis cirko žonglierius ir breiko šokėjas ant kaktos balansuodamas laikė ne tik lanką, šluotą ar kėdę. Jis išlaikė jų net dvi. Patikėkite, po tokios dienos salė kvepėjo anaiptol ne rožėmis. Vakarop, ratu susėdę dalyviai ne tik pasakojo, bet ir rodė, ko išmoko.
„Norisi tobulėti visą laiką. Tai vis tiek yra kažkokia nauja gramatika kūnui. Kol jis dar leidžia, smagu plėsti šį žodyną", - ko atėjusi į seminarą aiškino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos (šiuolaikinio šokio) magistrantūros studentė Sigita Juraškaitė. Nors ji sakė, kažko naujo neišmokusi, bet vis tiek nesijautė švaistanti savo laiko veltui. Kitas seminaro dalyvis Tomas Gudėnas mokymais itin džiaugėsi. „Seminaras labai vykęs. Išmokau gerų tempimo pratimų, taisyklingos stovėsenos ant rankų, daug porinių judesių. Gaila, kad nespėjau pasukti lanko. Jei turėčiau galimybę, ko gero, mokyčiausi bet ko, kas susiję su kūno ir proto lavinimu", - aiškino jau kelerius metus savarankiškai naujojo cirko disciplinomis užsiimantis akrobatas.
Išgelbėjo studentai
Oficialiai, „Naujojo cirko savaitgalis" atidarytas rugsėjo 5-ąją. Gražų ketvirtadienio vakarą prie Maironio ir Malūnų gatvių sankirtoje įsikūrusio Cirko skvero susirinko visai nemažas žmonių būrys. Festivalio dalyviai, tėvai su drąsiai visur rėpliojančiais mažyliais, paaugliai, cirko mėgėjai, žurnalistai, fotografai, paprasti praeiviai - visi laukė, ką pademonstruos artistai. Pirmiausia seminare tris dienas triūsę atlikėjai parodė tik ką surepetuotą numerį, susidedantį iš to, ko mokėsi Juodojoje salėje. Kiekvienos trupės atstovai prisistatė šmaikščiomis replikomis ir įspūdingais akrobatikos triukais.
Deja, pirmasis vakaro spektaklis neįvyko. Klajojančio cirko trupės iš Prancūzijos „Cirque Plein d´Air" artistė patyrė traumą, todėl nė vienas Lietuvos žiūrovas negalėjo išvysti „Gyvenimo traukinio". Ką daryti? Negi vysi žmones lauk? Nuobodžiomis kalbomis migdysi susirinkusiuosius, kol atslinks tamsa ir Menų spaustuvėje prasidės trumpametražiai režisierės Sannos Silvennoinen filmai? Žinoma, ne. Festivalio organizatoriai išmintingai rado sprendimą.
Iš karto po atidarymo ceremonijos Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas pakvietė minią į nedidukę trupės „Cirque Plein d´Air" cirko palapinę. Bene keliais aukštais susigrūdę žmonės stebėjo improvizuotus projekto „CirqueGebouw" artistų etiudus. Šią trupę sudaro 14 talentingų studentų iš prestižinėmis vadinamų „CODARTS", „ACaPA" (Olandija) ir „ESAC" (Belgija) cirko akademijų. Trys akrobatai išdarinėjo, paprasto žmogelio akimis žiūrint, veik neįmanomus triukus. Visai suprantama, kai du, vienas ant kito sulipę gerai sudėti vyrukai, ant pečių išlaiko smulkutę merginą. Tačiau toks numeris atlikėjams atrodė per paprastas. Stovėdama ant kolegos pečių, charizmatiška artistė, laikydama ant savęs užsikorusį bendrakursį, dar sugebėjo šypsotis. Viršuje stovintysis beveik siekė palapinės lubas.
Pūkuota ir dūžtanti programa
Kaip ir kasmet, „Naujojo cirko savaitgalio" pasiūla itin marga. Tarp atlikėjų - pasaulinėmis žvaigždėmis tapę cirko profesionalai ir dar tik pirmuosius žingsnius žengiantys cirko meno artistai. Jų pasirodymai buvo puikus pavyzdys to, kas dabar vadinama naujuoju arba šiuolaikiniu cirku. Ši meno rūšis apima įvairiausias sritis: vaidybą, judesį, šokį, muziką, literatūrą. Jis gali būti ir siužetinis, ir abstraktus, ir liūdnas, ir linksmas, pramoginis ar verčiantis susimąstyti. Visi festivalio renginiai žiūrovams perdavė labai skirtingas žinutes.
Vieno garsiausių cirko meno puoselėtojų Šiaurės Europoje Maksimo Komaro režisuotas gatvės pasirodymas „Pūkuotų kauliukų cirkas" stebino savo šmaikštumu ir neįprastumu. Trupės „Cluncer Circus" nariai į Menų spaustuvės kiemą perkėlė siautulingą dešimtąjį dešimtmetį. Skambant nuotaikingai to laikmečio muzikai, trys artistai atliko akrobatinius triukus. Pastariesiems jie naudojo mašiną, kastuvus, vienračius, lankus bei virves. Įdomi detalė - visus rekvizitus jie atsigabeno tame pačiame ankštame automobiliuke. Nepatogi kelionė turėjo būti.
Savo meistriškumą pademonstravo ir lietuviai. Asociacijos „Teatronas" ir studijos „Ugnies ratas" spektaklyje „Maja" kalbėta apie šydą, kurį ant akių užsileidžia kiekvienas žmogus. Dėl jo pasaulį mes suvokiame individualiai ir subjektyviai. Pasirodyme poetiškai suderinta akrobatika, žongliravimas, šiuolaikinis šokis, klounada ir, sakyčiau, net vaidybiniai elementai.
Liežuvis neapsiverčia „CirqueGebouw" programos pavadinti spektakliu, eskizu, etiudu ar paprasčiausiai pasirodymu. Ir tas liežuvis nesivarto dėl pačių geriausių priežasčių. 14 cirko akademijų studentų darbą lengviau įvardyti kaip tiesiog susitikimą. O ir pavadinimas jo daug ką pasako - „Atvira scena". Ji tikrai tokia buvo. Renginio vedėjai tiesiogiai bendravo su Juodojoje salėje susirinkusia publika. Jie pokštavo, pristatinėjo kolegų etiudus, skatino žmones atsistoti ir pramankštinti nuo sėdėjimo sustirusius raumenis. Atlikėjų numeriai gniaužė kvapą. Subtilūs, šmaikštūs, lyriški, beprotiški - tik tokie būdvardžiai šauna į galvą.
Geriausiai festivalio devizą „Cirkas - ne vaikams" atskleidė kolektyvas iš Didžiosios Britanijos. „Naujojo cirko savaitgalio" pasididžiavimu tituluojama trupė „Gandini Juggling" į Vilnių atvežė savo spektaklį „Dūžiai". 9 žonglieriai, tiek pat kėdžių, 80 obuolių ir 4 servizai - viskas, ko reikia stulbinamam spektakliui. Tobulai sinchroniški triukai nustebina, tačiau iš tiesų pribloškia dramaturginė pasirodymo pusė. Iš pat pradžių rodosi, kad siužetas primityvus ir paprastas. Dvi moterys. Septyni paskui jas sekiojantys vyrai. Tiesa, „suviliojamųjų" skaičius skyrėsi vienos iš artisčių nenaudai - įprastas moteriškas konfliktas. Įtempti santykiai, prarasta meilė, klaidos sukėlė visišką chaosą. Artistai pradėjo rėkti. Beviltiškai, sarkastiškai ir isteriškai plūsdami vienas kitą bei žiūrovus, atlikėjai sudaužė viską. Pirmoje eilėje sėdintys žmonės krūptelėjo nuo į juos lekiančių obuolio minkštimo liekanų. Mintyse kartojau: „Prašau, tik ne tą puoduką, tik ne tą arbatinuką." Pasigailėjimo nebuvo. Spektaklio pabaigoje, „užsimetę" dirbtines šypsenas, artistai tobulai sinchroniškai žongliruodami obuoliais žengė per šukėmis nusėtas scenos grindis. Nenorom susimąsčiau, kaip nesunku išvesti žmogų iš kantrybės. Kaip lengvai jis palūžta, kiek agresijos sukelia paprasčiausi konfliktai. Prisipažinsiu, išsigandau. Nežinau, ar toks buvo režisieriaus sumanymas, nesu tikra, ar būtent tokios reakcijos siekė artistai, bet tas chaosas nebuvo jaukus. Puiku, scenos menas ir neturi būti patogus. Jis paveikus. Būtent dėl to Juodoji salė tą vakarą buvo sausakimša.
