Šiuolaikinė opera - labai ryški nūdienos Lietuvos kultūros lauko ambasadorė pasaulyje. Kūrėjų tandemo - kompozitorės Linos Lapelytės, libreto autorės Vaivos Grainytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės - opera „Geros dienos!“ („Operomanija“, 2011 ir 2013) ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje „Auksiniu liūtu“ apdovanota opera-performansas „Saulė ir jūra“ („Neon Realism, 2017) sėkmingai gastroliuoja po užsienio sales ir festivalius. Šiuolaikinio muzikos teatro kūriniai nuolat rodomi ir Lietuvoje, prodiuserinė kompanija „Operomanija“ surengė jau septynis „Naujosios operos akcijos“ festivalius - tai liudija aktyvią šio žanro plėtrą ir įsitvirtinimą šalies kultūriniame gyvenime.
Todėl „Menų faktūra“ lapkritį vėl kvietė pasiklausyti radijo laidos, kurios diskusijos tema šįkart buvo „Šiuolaikinės operos būvis Lietuvoje“.
Diskusijoje kalbėjomės apie tai, kokį kelią Lietuvoje jau nuėjo šiuolaikinė opera, kodėl jos taip maža didžiausiose šalies muzikinių teatrų scenose ir ar ji ten apskritai pageidaujama, kaip keitėsi „Operomanijos“ prodiusuojama opera ir kokių ambicijų galėtume turėti plėtodami šiuolaikinį muzikos teatrą. Diskusijoje dalyvavo operos kritikė Rima Jūraitė, „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Pokalbį moderavo LRT Klasikos vyresnioji redaktorė, muzikologė Rasa Murauskaitė. Radijo laidos įrašą parengė kultūros laidų žurnalistė Karina Metrikytė.
Ši publikacija skirta tiems, kuriems patraukliau klausytis ne radijo įrašo, o susipažinti su rašytine diskusijos forma. Čia pateikiama pirma diskusijos dalis.
-----
Rasa Murauskaitė: Kviečiu pasikalbėti apie šiuolaikinę operą, kuri yra labai stipri ir ryški Lietuvos kultūros lauke. Pasaulio operos istorijoje tam tikrais lūžio kūriniais vadinami Albano Bergo „Vocekas“, Philipo Glasso „Einsteinas paplūdimyje“ ir kitos operos. Jeigu pažvelgtume į Lietuvos operos istoriją, kokie kūriniai jums kiekvienam atrodo kaip lūžio kūriniai, kurie paveikė žanro raidą ir paliko ypatingą ženklą?
Rima Jūraitė: Iš pradžių, pristatant šiuolaikinę operą, Lietuvoje buvo daugiau bandymų laikotarpis ir įvairūs kūriniai buvo įvardijami skirtingai, atsižvelgiant ar jie būdavo pristatomi teatro, ar muzikos meno kontekste. Kartais tai, ką būtų galima pavadinti šiuolaikine arba naująja opera, vadindavo muzikiniu performansu arba muzikiniu spektakliu, opera-performansu ar tiesiog opera, bet dažnai tarsi neapsisprendžiant dėl tikrojo žanro. Ilgą laiką nebuvo prigijęs šiuolaikinės / naujosios operos pavadinimas. Todėl iki „Operomanijos“ įkūrimo 2008-aisiais, labai sunku kalbėti apie konkrečius pavyzdžius. O kalbant apie naujausias operas, lūžis įvyko tada, kai opera „Geros dienos!“ pradėjo gastroliuoti po užsienio festivalius ir Lietuvoje pradėta rodyti kaip repertuarinis spektaklis. Kartu ėmė augti ir visuomenės susidomėjimas šiuolaikine opera. Tam, kad kūrinys taptų „lūžio kūriniu“, jam vis dėlto reikia platesnės auditorijos pripažinimo, ne tik pavienių asmenų arba labai siauro gerbėjų rato, kurie domisi konkrečiai ta sritimi ir tik savo ratelyje žino apie tuos kūrinius. O pasaulinės reikšmės įvykis, tikriausiai visi sutiks, kad yra operos-performanso „Saulė ir jūra“ laimėtas „Auksinis liūtas“ Venecijos bienalėje.
Ana Ablamonova: Reikia žiūrėti kontekstą, ką turėjo pralaužti vienas ar kitas kūrinys. Jeigu žvelgtume kontekstualiai, galėčiau paminėti Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“, kuri irgi yra labai svarbus kūrinys. O kalbant apie tas operas, kurios buvo sukurtos prodiusuojant „Operomanijai“, manau, kad tam tikru lūžio kūriniu, kuris pramušė ledus, buvo monospektaklis-opera „Izadora“ - po šios operos atsivėrė naujos galimybės, atsirado naujų kūrinių, taip pat ir opera „Geros dienos!“, kuri iš tikrųjų ne iš karto sulaukė pripažinimo Lietuvoje, jai pirmiau reikėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo. Ir, žinoma, sutiksiu, kad „Saulė ir jūra“, kuri neseniai baigė gastroles Niujorke ir toliau keliauja JAV.
Jonas Sakalauskas: Kalbėti apie šiuolaikinę operą reiškia kalbėti ir apie save, ir apie savo aplinką, kuri buvo neatskiriama mano veiklos dalis. Todėl dabar netgi sunku įvertinti kai kuriuos aspektus. Taip pat paminėčiau Kutavičiaus „Lokį“ - ši opera turėjo savo savastį, nors tai ir nebuvo alternatyvi opera, tačiau ji sėkmingai rodyta didžiojoje scenoje. Tai buvo lietuviškos šiuolaikinės operos labai teisingas pasireiškimas ir labai gaila, kad turbūt vienintelis toks ir liko, - turiu minty, kad vienintelis tokio lygio, tokio mastelio, tokios sėkmės.
R. M.: O „Kornetas“?
J. S.: Taip, negalima nepaminėti ir kitų operą, kurios irgi įsiliejo į repertuarą: „Kornetas“, operos vaikams. Nesakau, kad tai buvo mažiau ryškūs kūriniai, bet vis tik „Lokys“ buvo ypatingas reiškinys - jeigu kalbame apie tai, kas Lietuvai suteikė didžiausią pridėtinę vertę. Ir tai jau nebėra mano nuomonė, bet objektyvus faktas. Sklaidos, meninio įvertinimo aspektais, žinoma, šiandien tokie kūriniai yra „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ - šitie du brendai turbūt sukūrė daugiau pridėtinės vertės Lietuvos kultūrinei reputacijai negu begalė kitų iniciatyvų, kūrinių, kad ir kaip mes norėtume apie juos gerai atsiliepti. Kalbant apie tarptautinę reputaciją, šiandien operos dainininkės-žvaigždės ir šios dvi šiuolaikinės operos yra tai, ant ko apskritai laikosi ir galėtų laikytis Lietuvos kultūrinė komunikacija.
R. M.: Kadangi Jonas paminėjo savotišką takoskyrą tarp didžiosios scenos (pas mus tai - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) operos ir alternatyviosios operos, būtent „Operomanija“ atstovauja tai alternatyviajai operai, kuri dažniausiai yra rodoma kamerinėse erdvėse. Koks, jūsų manymu, Lietuvoje yra santykis tarp didžiosios scenos operos ir alternatyviosios operos? Priminsiu, kad LNOBT didžiojoje scenoje matėme šokio operą „Amžinybė ir viena diena“, dabar „Operomanija“ kartu su teatru taip pat plėtoja šiuolaikinės operos projektą [„Operos genomas“]. Tačiau, pavyzdžiui, tokie kūriniai, kaip George´o Benjamino „Written on skin“, yra intensyviai rodomi užsienio didžiuosiuose teatruose. Tad kokios galimybės šiuolaikinei operai Lietuvoje pasiekti didžiąją sceną? Ar teatro publika tokią operą pripažįsta ir jos laukia?
J. S.: Lietuvoje buvo išties didelė takoskyra tarp „didžiosios“ ir alternatyviosios operos. Dar prieš 10-15 metų jos neturėjo beveik jokių sąlyčio taškų - tai buvo du atskiri pasauliai. Iš alternatyvių kūrėjų perspektyvos atrodė, kad LNOBT buvo tarsi atskira respublika, kuri su jaunesniais kūrėjais nenorėjo turėti nieko bendro, nes nematė jų kaip vertų būti teatro partneriais. Man atrodo, kad šiandien, kartu su tarptautiniu pripažinimu itin pasikeitė požiūris į šiuolaikinę ir alternatyvią operą. Plėtojamas dabartinis projektas [„Operos genomas“], kaip ir kiti būsimi projektai, kurie atsiranda ir atsiras - visa tai liudija, kad labai išaugo šiuolaikinės operos svarba. Pavyzdžiui, „Geros dienos!“ rodoma Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, tebūnie nors ir ne šio teatro repertuaro kontekste, bet tai vis tiek ženklina didelius pokyčius. Ir publika šiandien jau visai kita, gyvename visai kitu laiku. Tų sąsajų ateityje tikriausiai bus dar daugiau, bet šiuo metu vyksta ypač didelis proveržis šių žanrų sugyvenime.
Panašiai XIX amžiuje Aleksandras Dargomyžskis kūrė mažytes operas fortepijonui ir dviem balsams ir greta egzistavo didelės operos. Operos žanras yra įvairus ir visos jo formos gali atrasti savo vietą. Be to, reikia pripažinti, kad vienoms ir kitoms operoms keliami skirtingi tikslai. Pavyzdžiui, Glasso „Einsteinas paplūdimyje“ ir kitos jo operos yra iš esmės skirtingos - netgi skirtingas jų meninis uždavinys.
R. M.: Ana, kokią matai alternatyvios, šiuolaikinės, kamerinės operos ir didžiųjų scenų operos santykių dinamiką?
A. A.: Santykiai kinta, bet aš nekalbėsiu taip pozityviai, kaip kalbėjo Jonas, - kad viskas yra kardinaliai pasikeitę. Vis dėlto dar yra nemažas atotrūkis; galvoju apie tai, ar reikia jį mažinti. Nes, pavyzdžiui, neseniai rengėme atlikėjų kastingą naujai operai ir į jį užsiregistravo labai daug klasikinės operos dainininkų. Vadinasi, jiems įdomu ir norisi dalyvauti, nes šiuolaikinė opera dabar populiari. Bet surengę kastingą pamatėme, kad tos užduotys, kurios atlikėjams numatytos naujame kūrinyje, ne tik neįveikiamos, bet ir nesuprantamos, - tai yra tiesiog skirtingi pasauliai ir nežinau, ar jiems reikia suartėti, nes tada galima prarasti kūrybiškumo polėkį, kuris būtinas kuriant šiuolaikinę operą. Todėl manau, kad atotrūkis yra, ir jis yra didelis; žinoma, iš dalies artėjame vieni prie kitų, bet neturime visiškai suartėti, nes tada nukentės abi pusės.
J. S.: Noriu papildyti. Pavyzdžiui, baleto ir šiuolaikinio šokio atotrūkis nors ir nėra tapatus, tačiau panašus kaip klasikinėje ir šiuolaikinėje operoje: šių menų leksika dažniausiai yra labai skirtinga. Čia sutikčiau su Ana, kad turbūt apskritai nereikėtų įsivaizduoti, jog tai yra bendras laukas, nes šios operos formos turi labai skirtingus algoritmus. Pavyzdžiui, Operos teatrui labai svarbi bel canto kultūra, kaip ir baletui svarbu tam tikra leksika - kojų tempimas ir kiti atpažįstami elementai, kurie, žinoma, gali būti plėtojami labai avangardiškai. Taigi šiuolaikinėje operoje bel canto dainavimas nėra esminė raiškos sąlyga, galbūt ji kaip tik nebūtina ir net nepageidautina.
A. A.: Be to, teatrui tikriausiai visada yra svarbu pristatyti tokį darbą, kuris kuo ilgiau arba bent jau tam tikrą laikotarpį išliktų repertuare, pritrauktų žiūrovus, būtų perkami bilietai. Šiuolaikinėje operoje, žinoma, tai taip pat yra siekiamybė, bet pirmiausia čia siekiama kūrybinių atradimų, esame nuolatinėse paieškose, todėl pirminiai tikslai yra šiek tiek kitokie.
R. M.: Tarsi greta klostosi dvi istorijos - didžiosios operos scenos kūrinių plėtojimosi istorija ir alternatyviosios operos vystymosi istorija, kuri remiasi kiek kitokiais principais ir galbūt yra šiek tiek artimesnė dramos teatrui. Tačiau norėčiau sugrįžti prie „Operomanijos“. Jonai, pats buvai šios organizacijos ištakų iniciatorius, netgi Ana prisijungė vėliau. Tad kai vyko pirmieji „Naujosios operos akcijos“ festivaliai, kilo iniciatyva naujai pažvelgti į operą, susibūrė žmonės, ar pats galvojai apie tam tikras kūrybines praktikas, kurios jau egzistavo ir kurias norėjosi integruoti į operą, ar norėjosi sukurti kažką visiškai nematyto, autentiško, nesiremiant prieš tai buvusia patirtimi?
J. S.: Iš pradžių buvo kiek kitoks modelis, kuris vėliau pasisuko nauja kryptimi. Pirminė idėja buvo artima manifestui, kurį paskelbė kino kūrėjai, kurie teigė, kad kinas turi būti greitas, šiuolaikiškas, aktualus. Pirmoji mintis buvo ta, kad opera turi būti greita, suprantamesnė, stilistiškai įvairesnė, - kad būtų kur pasireikšti kūrybiškumui. Bet toks pirminis išeities taškas buvo gana meinstryminis, - jeigu taip galima pavadinti, - kuriame dominuoja ne postdraminė, bet visiškai draminė linija. Ir dainuoja operos solistai, tiesiog pati muzika jau būtų šių dienų. Sukūrus pirmąjį festivalį, išryškėjo labai aiški estetika ir kryptis, festivalis tapo daugiau alternatyviosios operos atstovu. Kitaip tariant, susikūrė visai kitas kontekstas, kuris nukreipė vektorius šiuolaikinės, alternatyviosios operos linkme ir manau, kad tai buvo laimėjimas ir išskirtinumas, kurį dabar Ana puikiai plėtoja.
R. M.: Ana, jau ne kartą kalbėjome ir apie tavo įsijungimą į šitą judėjimą, todėl to nekartosime. Bet atsispiriant nuo tos pradinės idėjos, apie kurią pasakojo Jonas, kokia kryptimi dabar žvelgia „Operomanija“? Kas šiandien yra tas manifestas, kuris galėtų būti pritaikomas „Operomanijos“ ideologijai?
A. A.: Šiandien apskritai nebekalbėčiau apie „Operomanijos“ ideologiją, nes nenoriu apibendrinti visų kūrėjų, jie visi yra skirtingi, individualūs ir gal ne visada nori tapatintis su šiuo judėjimu, tiesiog nori kurti šio judėjimo kontekste. Nenorėčiau kalbėti apie manifestą, kuris kaip kelrodė žvaigždė tarsi nurodo kryptį kūrėjams. Galbūt vienija siekis kurti kažką, ko dar niekur nebuvo. Galbūt tyrinėti naujas idėjas ir formas, bendradarbiauti su naujais menininkais, kalbėti apie man naujas ir įdomias temas, nes kaip tik aš ir priimu sprendimą, kokį projektą toliau plėtoti šioje organizacijoje.
J. S.: „Operomanija“ iš tiesų pasikeitė - nuo kiekybės perėjo prie kokybės. Iš pradžių tai buvo iniciatyva, virtusi nedideliu judėjimu - tai buvo bendraminčiai, komuna. Organizavome labai daug bendrų renginių, buvome kartu ir tame dalyvauti buvo tiesiog smagu. Vėliau „Operomanija“ iš esmės pasikeitė, dabar tai yra prodiuserinė kompanija, kuri plėtoja idėją nuo pačių pradžių ir bando ją maksimaliai užauginti iki rezultato. Taigi, jeigu pirma tai buvo daugiau judėjimas, kuriame smagu būti ir būta labai įdomių kūrybinių apraiškų, bet jos buvo gana stichiškos, tai dabar, mano nuomone, labai aiškiai judama į priekį įgyvendinant kūrybinius sumanymus.
R. M.: Rima, „Operomanijos“ kelią stebėjai beveik nuo pat pradžių, tad įdomus tavo kaip operos kritikės žvilgsnis, stebint ir sekant vis naujus kūrinius, besikeičiančią estetiką, prisijungiant naujiems kūrėjams. Ar nebuvo skepticizmo, svarstymo „ar čia tikrai opera?“, - kai kuriems kyla toks klausimas. Kokį matai „Operomanijos“ kelią?
R. J.: Visų pirma, man atrodo, atėjau į šiuolaikinę operą dar nespėjusi užsibūti klasikinėje operoje ir neatsinešiau to visa užmušančio požiūrio, kad „tai nėra opera“. Kadangi į šiuolaikinę operą atėjau iš teatro kritikos, iš dramos teatro meno, tai galbūt ir operoje - tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje - visada ieškojau šiuolaikinės arba aktualios, aktualizuotos dramaturgijos; kaip ir ne tradicinės operinės vaidybos, o kaip tik šviežių, šiuolaikiškų kūrybos būdų. Todėl manęs nevaržė klišė „kas turi būti opera ir kas nėra opera“. Netgi niekada nekilo mintis ieškoti tokios prieigos. Iš kitos pusės, pirmieji „Operomanijos“ spektakliai buvo visiškai eksperimentiniai, dauguma jų buvo parodyti tik po vieną kartą - tai buvo festivalinės operos. Būtent tai ir žadino smalsumą: o kas toliau? Man atrodo, kad kritikas visada žengia ne pirmiau festivalio, o greta jo, kartais ir paskui jį. Stebėjau visus kūrinius ir mačiau pokyčius. Iš pradžių buvo labiau šliejamasi prie operiškumo, operos žanro, o kuo toliau, tuo mažiau bandoma sukurti kažką, kas būtų bent kiek panašu į kanoninę operą. Net ir „Operomanijos“ kūrinių žanrų pavadinimuose vis rečiau pasitaiko žodis „opera“, kaip, pavyzdžiui, iš pradžių buvo haiku opera, šokio opera, monospektaklis-opera, opera-performansas. Dabar atsiranda visiškai kitų žanrų kūriniai, kurie atstovauja operai plačiąja prasme, t. y. veikalai, kūriniai. Nors organizacija vadinasi „Operomanija“, bet jos produkcija šiandien nebūtinai yra opera ar bent jau niekaip nesiejama su tam tikrais klasikinės operos elementais.
J. S.: Dar labai svarbus momentas - dabar mes dažnai kalbame, kur ta opera yra ir kur jos nėra - aš įžvelgiu dvi atskirtis: vienu atveju galima atrakinti operą kaip tradiciškai susiformavusį žanrą su savo atlikimo estetika, istorija ir kitais skiriamaisiais bruožais; kitas dalykas yra konceptualinis žanro aspektas - pačioje operos kūrimosi pradžioje, Florencijoje įvyko visiškai šiuolaikinis tarpsritinio meno pasireiškimo aktas.
R. M.: Dramma per musica.
J. S.: Taip, dramma per musica. Tuo metu tai buvo tikriausiai tas pat, kas mūsų tradiciniam žiūrovui buvo „Geros dienos!“ 2011 metais - tuo metu tai buvo alternatyva, visiškai šiuolaikiška, kaip prieš 30 metų atrodė postdraminis teatras. Manau, kad tai yra toks tarpsritinis, šiuolaikiškas įvairių sričių pasireiškimo būdas, kad plačiąja prasme, šiandien net ir nemeninių sričių plėtojimas kartu yra tos anos, senosios operos atsiradimo reminiscencija. Nes tuo metu nebuvo nieko kito labiau apjungiančio negu opera. Ir patį žodį reikėtų atskirti nuo tradicinės sampratos, kai opera tapatinama su bel canto, Verdi, Puccini.
A. A.: Pastaruoju metu „Operomanijos“ produkcijoje atsiranda kūrinių, kurie, jeigu pamirštume ankstesnį „Operomanijos“ kontekstą, galėtų egzistuoti visiškai nepriklausomai, kad ir dramos teatro repertuare. Ir gal net ta būtinybė sukurti operą, kurioje yra muzika ir visa kita, kas privalu būti operoje, jau nebėra taip įdomu. Dabar kur kas įdomiau kalbėti apie ką yra tie kūriniai, o ne opera kaip koncepcija arba forma. Bet 14 metų įdirbis velkasi iš paskos; žinoma, yra susiformavusi ir tam tikra auditorija, tam tikras įvaizdis ir turime daugiausia patirties šioje muzikos teatro, garso meno, performansų srityje. Ši veikla natūraliai tęsiasi ir plečiasi šiuolaikinės operos kultūra, bet jeigu vertintume kiekvieną kūrinį atskirai, jis galėtų būti suvokiamas ne kaip opera ar muzikos teatro kūrinys. Pavyzdžiui, „Glaistas“, nors nuo pat pradžių jis buvo planuojamas ir kuriamas kaip sceninis veikalas, kaip opera, bet tapo garso patirtimi Vilniaus gete. Taigi „Operomanijos“ praeitis kartais užduoda tam tikrą toną ir turi įtakos tam, kas vyksta dabar.
R. M.: Ana, ar tikrai manai, kad jeigu ne ankstesnės veiklos kontekstas, tai „Operomanijos“ darbai pernelyg nesiskirtų nuo to, ką užsienyje vadina „šiuolaikiniu muzikos teatru“ (contemporary musical theatre)? Gal vis dėlto yra koks nors specifinis elementas, kuris „Operomanijos“ produkciją leidžia labiau priskirti operai?
A. A.: Nežinau, ką atsakyti apie užsienio kontekstą. Mes esame gana išskirtiniai užsienietiškame, tarptautiniame kontekste, galbūt dėl viso rinkinio kūrinių, jų įvairovės. Vėlgi mus užsienyje neretai vertina pagal platesnį kontekstą: kokie kūriniai, kad jie yra skirtingų menininkų, nesame viena grupė, čia pristatomos labai įvairios idėjos. Be to, skiriame ypatingą dėmesį ir pagarbą garsui. Bet nežinau, ar tai galima lyginti su užsienio pavyzdžiais.
R. M.: Rima, kaip teoretikų atstovė, ar įžvelgtum esminį skirtumą tarp „Operomanijos“ produkcijos ir to, kas vyksta šiuolaikinio muzikos teatro lauke užsienyje?
R. J.: Matau tendenciją visus dalykus, kuriuos neaišku kaip apibūdinti ir kurie anksčiau buvo vadinami „performansais“, dabar vadinti „operomis“. Visi audiogidai ir pasivaikščiojimai su kokiais nors akustiniais elementais - tai dabar dažnai vadinama šiuolaikine opera arba šiuolaikiniu muzikos teatru. Pastebėjau tokią tendenciją ir užsienyje, konkrečiai - festivalyje Roterdame[1], kuris yra kasmetinis, turi gilias tradicijas. Pažiūrėjus į šio festivalio repertuarą galima sakyti, kad „Operomanijos“ produkcija yra konceptualesnė, turi savo kryptį, nors pristato labai skirtingus kūrinius ir kuo toliau, tuo jie skirtingesni. Ir sutikčiau, kad vis mažiau juose yra operiškumo, vis daugiau tiesiog postdraminio teatro raiškos, performatyvumo. Tačiau negalima lyginti dviejų tokių skirtingų dalykų - šiuolaikinio muzikos teatro festivalio ir prodiuserinės kompanijos. Galbūt neturiu tokios plačios patirties, nesu nuosekliai stebėjusi jokios kitos šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos kūrybos, taip kaip pažįstu „Operomanijos“ repertuarą.
O kalbant apie „Naujosios operos akcijos“ festivalį, kadangi jį organizuoja viena kompanija [„Operomanija“], todėl strateguoja tuos kūrinius, jų tam tikrą išdėstymą repertuare, konceptualiau žvelgia į žanrą. Kitaip negu dideliuose festivaliuose, pavyzdžiui, Roterdame, kai į festivalį atkeliauja įvairių šalių, skirtingų prodiuserių pristatomi darbai, jie sumetami į vieną programą ir tada paaiškėja, kokie dideli yra tų darbų kokybiniai skirtumai. Todėl manau, kad „Operomanija“ pirmiausia palaiko kokybinę kartelę. Kuo didesnis ir tarptautiškesnis festivalis, pristatantis eksperimentinius žanrus, tuo daugiau jame kokybinių skirtumų.
A. A.: Kaip tik pastaruoju metu stengiamės neeksploatuoti žodžio „opera“, nes visur atsirado opera opera opera, todėl norisi iš tos balos išlipti, turiu omenyje to konteksto, kur bet kas yra vadinama opera. Galiausiai jau ir žiūrovas nebežino, kur jis eina, todėl norisi kūriniui suteikti kuo tikslesnį apibūdinimą, rasti kuo tikslesnius žodžius.
J. S.: Manau, kad iš pradžių „Operomanijai“ ir kai kuriems kitiems kūrėjams arba festivaliams, žodis „opera“ buvo kaip galimybė rakinti spektaklių, kūrinių duris. Galbūt analogija būtų šiuolaikinio šokio festivaliai ir kai kurie veikalai, kur, tarkime, dalyvauja choreografai ir šokėjai, bet iš esmės choreografijos tradicine jos samprata ten matoma labai mažai, tačiau kartu su vienokiu ar kitokiu pavadinimu tokie kūriniai įgyja vieną ar kitą atrakinimo raktą. Todėl manau, kad ir „Operomanijos“, ir NOA[2] žiūrovai rakino tuo operos raktu, kol ilgainiui susiformavo net estetinė kryptis ir atskiras brendas „Operomanija“, kurios kūriniai nebūtinai susiję su opera, bet susiję su „Operomanija“.
-----
Diskusijos tekstą pagal radijo laidos įrašą parengė Rima Jūraitė.
Šis tekstas priklauso publikacijų ciklui „Šiuolaikinis muzikos teatras: naujoji opera Lietuvoje“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, suteikusi individualią stipendiją.
[1] „Operadagen Rotterdam“ - Nyderlanduose vykstantis kasmetinis tarptautinis festivalis, skirtas šiuolaikiniam muzikos teatrui.
[2] NOA - nuo 2008 metų „Operomanijos“ organizuojamas šiuolaikinės operos festivalis „Naujosios operos akcija“.
