Jau, atrodo, apsipratome su mintimi, kad gyvename informacinėje visuomenėje. Kasdien mus pasiekia daugybė visokiausių pranešimų per įvairias žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus ar tiesiog internetu. Pranešimai suranda mus, nes leidžiamės surandami. Juk turbūt dažniau ne ieškome informacijos, o tiesiog naršome. Kaip manote, koks pranešimų srautas užlieja mus per dieną? O kiek informacijos prisimename dienos pabaigoje? Po savaitės? Po mėnesio? Gal pranešimai tiesiog pra-nešami (pranešami pro šalį)?
Į žinias, informaciją, pranešimus ir jų kūrėjus sutelkti dėmesį šiemet žadėjo ir tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, vykęs Vilniuje spalio pradžioje. Juk teatro menas, nors paprastai nėra priskiriamas vadinamosioms „medijoms“, vis dėlto irgi kuria pranešimus, vargu, ar kas nors imtų dėl to ginčytis. O jeigu taip, vadinasi, galima diskutuoti klausimais, kuriuos iškėlė dar pirmieji komunikacijos teoretikai: kas kuria pranešimus, kokie jie, kokiais tikslais, kokiais kanalais siunčiami, kas tuos pranešimus priima ir t. t. Tačiau šie klausimai „Sirenoms“ ne per daug rūpėjo. Juk festivalio reklaminės sirenos, lyg žinodamos vienintelį tikrą atsakymą, skelbė: „Žinias kuriame mes.“1
O kas tie „mes“? Ir ar tikrai mes? Viena vertus, žodis mes yra tiesiog paprastas (ir gana paveikus) reklaminis kabliukas, suasmeninantis žinutę, suartinantis jos adresatą su pranešėju ir kviečiantis tapti festivalio dalyviais (t. y. nusipirkti bilietus ir ateiti į spektaklius). Antra vertus, šios trys raidės, atrodo, slepia dar du žodžius - daug ir kartu. Vadinasi, festivalio organizatoriai tiki, kad esame ne vieni, kad kažkas mus vienija kaip grupę, bendruomenę ar net visuomenę. Tas „kažkas“, kaip reikėtų suprasti iš spaudoje platintų festivalio pranešimų, yra tai, kad mūsų pačių gyvenimas, mūsų patirtys, nuomonės ir pan. tampa naujienomis, kurias ir kiti, ir mes patys skaitome interneto svetainėse, stebime per televiziją: „Mes esame žinios, mes jas kuriame ir mes turime nebijoti pažvel5gti į savo kūrinius - save.“2 Kitaip tariant, vienu metu esame ir subjektai, skaitantys, žiūrintys naujienas, ir objektai, apie kuriuos kalbama, rašoma, informuojama. Tiesa, paaiškindama, kas tie „mes“, festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė vardijo, kad tai „kasininkai, viešųjų ryšių specialistai, boksininkai, aktoriai ir šokėjai, kareiviai, viešbučių klientai ir aptarnaujantis personalas, valytojai...“ Kad į eterį patenka įvairiausių žmonių istorijos, „Sirenų“ komanda pademonstravo, LRT studijoje liepos pabaigoje nufilmavusi laidą „Žinios - tai aš“, kurioje svečiavosi itin marga publika, o diskusijai vadovavo Rita Miliūtė (laida pasiekė, tiesa, tik Youtube kanalą3).
Taigi, festivalis kvietė įvairių profesinių ir socialinių sluoksnių atstovus ateiti į teatrą, kad scenoje pamatytų save pačius. Tikiu, kad pasižiūrėti spektaklių atėjo nemažai aktorių ir šokėjų, kurie kartais tampa ir „viešbučių klientais“... Tačiau kasininkų, valytojų, boksininkų, kareivių tarp festivalio publikos, įtariu, jei ir buvo, tai nedaug. Tad publikos daugumai kasininkų, valytojų ar kareivių istorijos buvo ne asmeninės, o kitų istorijos. Kad jos taptų mūsų istorijomis, reikia rasti, kas tarp vienų ir kitų būtų bendra, artima, panašu.
Tad kokias žinias šiemet transliavo „Sirenų“ festivalis? Kokius pranešimus ir kokiais kanalais siuntė kiekvienas spektaklis? Ar pamatėme juose save? O jei pamatėme, tai ar sužinojome ką nors tokio, kas neištirpo kasdieniniame informacijos sraute iškart po festivalio?
Priminimas Lietuvos teatro kūrėjams
Šiemet „Sirenos“ pristatė kiek gausesnę programą nei paprastai. Tačiau net keturi iš septynių festivalio tarptautinės programos spektaklių susiję su projektu Europoly. Jį organizuojantys Europos Goethe´s institutai subūrė teatro, kino, kitų sričių menininkus, kad šie atskleistų šiandieninius pasaulio pokyčius. Bendradarbiaudamas su kitų šalių festivaliais, teatrais, kultūros centrais, Europoly tuos kūrinius pristato įvairiose Europos šalyse.
Šiek tiek išplėsti „Sirenų“ programą padėjo Vilniaus dokumentinių filmų ir Lenkų kino festivaliai, pasiūlę porą filmų apie teatro kūrėjus arba teatro dramaturgų ekranizacijas. Toks bendradarbiavimas su Europoly ir kino festivaliais „Sirenoms“ išėjo į naudą, antraip programa būtų buvusi nefestivališkai trumpa, su vos keletu užsienio spektaklių („Sirenoms“ dažnai taip nutikdavo). Apie lietuviškų spektaklių vitriną ir jaunųjų teatro kritikų konferenciją čia nekalbu, nes šios festivalio programos dalys skirtos labiau užsienio svečiams negu Lietuvos žiūrovams.
Apskritai „Sirenos“ kasmet, nors ir negausiai, bet reikšmingai paįvairina šalies teatrines lygumas. Festivalyje pristatomi užsienio menininkų darbai kartais atskleidžia mūsų teatro kūrėjų stiprybes, bet dažniausiai vis dėlto bando pridengti šiuolaikinio užsienio teatro pažinimo spragas, verčia susimąstyti, kiek daug kūrybos plotų Lietuvos teatro menininkai dar nėra atradę arba jų tiesiog neieško.
Šįkart „Sirenų“ programa pristatė skirtingų formų ir stilių spektaklius, skirtingais būdais apeliuojančius į žiūrovų patirtį ir suvokimą. Izraelio menininkai Adili Liberman ir Nadavas Bossemas nedideles žiūrovų grupeles kvietė į apleistą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, kurią kitąmet ketinama nugriauti. Jos erdvėse vyko spektaklis-ekskursija „Ginkluotos merginos: Vilniaus atgavimas“. Menininkai pasakojo tikrus ir išgalvotus istorinius faktus, skirtinguose bažnyčios kampuose rodė kuklias instaliacijas, vaizdo projekcijas, trumpus vaidybinius ar muzikinius numerius.
Ieškodami naujų formų, teatro menininkai kartais dairosi po žaidimų industrijos plotus. Režisierės Olgos Lapinos spektaklį „Kodas: Hamletas“ įkvėpė šiuo metu Lietuvoje gana populiarūs pabėgimo kambariai (escape room), o „Sirenų“ tarptautinėje programoje pristatytą spektaklį-žaidimą „Nutekinimo pamokos“ (rež. Anna Fries) inspiravo kompiuteriniai žaidimai ir interaktyvios instaliacijos (spektaklio kūrėjai - naujųjų medijų meno ir teatro grupė iš Vokietijos machina eX). Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje machina eX aktoriai, vaidindami prie pat arba tarp dešimties-dvylikos žiūrovų, kūrė istoriją, kuri kartais „užstrigdavo“ ir aktoriai ją tęsdavo tik tada, kai žiūrovai (tarsi būdami personažams nematoma „jėga“) atlikdavo tam tikrą užduotį, priimdavo vienokį ar kitokį sprendimą.
Kiti „Sirenų“ tarptautinės programos spektakliai leido žiūrovams įprastai sėdėti kėdėse, tačiau tai, kas vyko scenoje, nebuvo labai įprasta, vertinant mūsų teatro kontekste. Graikai atvežė į Vilnių penkias šioje šalyje valytojomis dirbusias moteris ir jų istorijas - „Švarus miestas“ (rež. Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris). Portugalų choreografės Cláudios Dias spektaklyje „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ dalyvauja ne tik ispanų poetas Pablas Fidalgas Lareas, bet ir tailandietiško Muay-Thai bokso meistras Jaime´is Nevesas, su kuriuo ji pati per spektaklį boksuojasi. Šie pasirodymai suteikė galimybę dar kartą apmąstyti (ne)profesionalios vaidybos ir buvimo scenoje reiškinius.
„Sirenos“ siūlė žiūrovams ne tik draminius, bet ir teatralizuotus muzikinius pasirodymus (čia galėtume prisiminti ne kartą viešėjusius The Tiger Lillies arba kad ir pernykštį aktoriaus Josse´o De Pauwo ir kompozitoriaus Kriso Defoorto bendrą kūrinį „Senasis vienuolis“). Šiemet festivalio dalimi tapo du muzikiniai spektakliai. Pirmasis - Lietuvoje prieš kelerius metus pastatyta, jau nemažai pasaulio apkeliavusi šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ (režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, libreto autorė Vaiva Grainytė), su subtilia ironija pasakojanti apie prekybos centro kasininkių gyvenimą. Antrasis - šveicarų režisieriaus ir muziko Christopho Marthalerio „Karališkas dydis“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje atsirado ištaigingas viešbučio kambarys, o jame keturi atlikėjai kūrybiškai interpretavo skirtingų epochų ir stilių dainas (nuo vokiečių klasiko Roberto Schumanno iki roko grupės The Kings ir kt.). Kaip teigia vokiečių teatro tyrinėtojas Hansas-Thiesas Lehmannas, Marthaleriui būdinga kurti „antidramišką“ spektaklio struktūrą, paremtą atskirais numeriais, jo teatre „vyrauja ne sekos ir nuoseklumo dinamika, bet mozaikiškas vis naujai vystomos temos ratas“.4 Toks režisūrinis mąstymas mūsų teatro kontekste atrodo vis dar neįprastas ir keistokas.
Daug gyvai atliekamos muzikos žiūrovai išgirdo ir lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabarete“. Kai kurie spektaklio epizodai priminė muzikinius-performatyvius numerius, tačiau, skirtingai negu Marthalerio „Karališkame dydyje“, čia jie buvo įkomponuoti į draminį pasakojimą. „Varšuvos kabaretas“, nors neeksperimentuoja nei su specifine erdve (buvo vaidinama LNDT scenoje), nei su žiūrovų patirtimis ar spektaklio struktūra, išsiskyrė savita režisūrine kalba, derinančia gaivališką seksualumą, blizgesį ir destrukciją.
Pristatydamos skirtingų formų, stilių ir žanrų spektaklius, „Sirenos“ vėl išsiuntė (net jei to ir nenorėdamos) žinutę Lietuvos teatro kūrėjams: gal vertėtų pasižvalgyti plačiau? Gal idėjų, kurios įkvėptų, galima rasti kitose meno, medijų, mokslo, socialinio gyvenimo srityse? Gal naujoviška, net jei kitų jau išbandyta, forma atvertų daugiau galimybių įdomiau, kūrybiškiau, išradingiau išreikšti mintį, užmegzti aktyvesnį ryšį su publika? Nors pastaraisiais metais Lietuvoje atsiranda pavienių spektaklių, liudijančių, kad jų autoriai nori kitaip kurti, kitaip komunikuoti su žiūrovais, vis dėlto, vertinant bendrą lietuvių teatro kontekstą, matyti, kad eksperimentavimo azartas šalyje labai „išvėsęs“. Net jaunieji kūrėjai, atradę vieną nišą, nebeieško kitų. Todėl „Sirenos“, suteikdamos nors ir nedidelę, bet vis dėlto šiokią tokią galimybę susipažinti su kitokio teatro pavyzdžiais, skatina Lietuvos kūrėjus apmąstyti kitoniškas patirtis, žinoma, ne tiek perimant, kiek reaguojant į jas savo kūryboje.
Išbandyti neįprastas formas visada įdomu. Tačiau, jeigu jos tuščios, tai ir patirtis menkavertė. Juk kas iš to, kad televizorius yra naujausios kartos, pavyzdžiui, „nematomas“ (t. y. kol neįjungtas, jis atrodo permatomas kaip vitrinos stiklas), jei nėra ką žiūrėti? „Sirenų“ atvežti „televizoriai“ savo formomis buvo gana neįprasti mūsų šalies svetainėms, tačiau kokias laidas jie transliavo? Ar tikrai tas, kurios buvo įrašytos programoje?
„Paprastų“ moterų bėdos ir visuomenės vertybinė orientacija
„Šiandien mūsų laida apie paprastus žmones“, - diskusijos LRT studijoje temą pristatė Rita Miliūtė. Bet „paprastų“ žmonių istorijos, atsidūrusios scenoje, neretai tampa nepaprastomis. Ne todėl, kad dramaturgai būtų jas papildę įspūdingais nebūtais dalykais. Tiesiog jos išryškina absurdiškas ar keistas situacijas, žmonių rūpesčius ar net socialinės santvarkos trūkumus, kuriuos išduoda kasdieninės smulkmenos ar gyvenimiškos problemos. „Sirenos“ šiemet atkreipė dėmesį pirmiausia į valytojas ir kasininkes - moteris, dirbančias nekvalifikuotą darbą.
Lietuvių opera „Geros dienos!“ - žaismingas, lengvas kūrinys apie ne itin žaismingą darbą. Lengvumo pojūtį čia suteikia ironiškas dramaturgės Vaivos Grainytės požiūris į kasininkes, jų kasdienybę, kompozitorės Linos Lapelytės apgalvotos muzikinės arijos su netikėtais akcentais. Pavyzdžiui, Naujokė (Lina Valionienė) itin lėtu tempu aiškina, kad kasos aparatas padarė klaidą - išmušė per didelę sumą. Kasininkė „fyfa“ (Veronika Čičinskaitė-Golovanova), pasakodama apie jai žarstomus komplimentus „krasavica“, „pupa“ ir pan., dainuodama vis stabteli po žodelio „nu!“ O Rimos Šovienės arija apie Anglijoje gyvenantį jos herojės sūnų kompozitorės valia tapo liudijimu apie emigranto palaimą ir harmoniją, surastą gyvenant ne Lietuvoje, ir t. t. Per visą spektaklį vaizdas lieka statiškas (atlikėjos sėdi ant kėdžių, viena eile išrikiuotų priešais žiūrovus), tačiau paprastos ir kartu išradingos muzikos jungtys su tekstu paverčia kūrinį dinamišku, įvairiaspalviu pasakojimu apie „paprastas“ moteris.
Opera „Geros dienos!“ nėra orientuota į socialinę kritiką, nors ją iš dalies išreiškia spektaklyje dokumentuojamos kurioziškos, absurdiškos situacijos, su kuriomis susiduria nekvalifikuotą darbą dirbančios moterys. Absurdiškas situacijas fiksuoja ir spektaklis „Švarus miestas“, tačiau jame ironija ir lengvumas pridengia daug dramatiškesnes, niūresnes istorijas, su kuriomis susidūrus sunku likti abejingam. Pasitelkdami imigrančių valytojų likimus, režisieriai Azas ir Tsinikoris kritikuoja šiandieninę Europos migracijos politiką ir nacionalistinį tapatybės suvokimą apskritai.
„Švarus miestas“ supažindina ne tik su imigrančių valytojų istorijomis, bet ir su jomis pačiomis. Penkias skirtingo amžiaus moteris iš skirtingų pasaulio kraštų - Pietų Afrikos Respublikos, Filipinų, Moldovos, Albanijos ir Bulgarijos - suvedė Graikija ir šis spektaklis-tyrimas. Scenoje jos beveik visada priekyje, jų veidai dažniausiai atsukti į mus, o apie savo patirtį jos pasakoja kaip viena komanda. Spektaklio dramaturginis tekstas sukomponuotas taip, lyg jos dalyvautų bendroje diskusijoje, viena kitą papildydamos dalytųsi prisiminimais ir mintimis, tarsi atsakinėtų į užduodamus klausimus: kokiu tikslu atvykote į Graikiją (studijuoti, užsidirbti, ištekėti...), kas jus pirmiausia nustebino šioje šalyje (kad sniegas, skirtingai nei filmuose, ištirpsta, kad gatves šluoja baltaodžiai...), su kuo susidūrėte, tvarkydamos svetimus namus (su švaros maniake šeimininke, su siaubinga netvarka, su vyrų šeimininkų priekabiavimu, su nepagarba - vandens atsigerti įpila į vienkartinę plastiko stiklinę...), kokie jūsų vaikų likimai (puikiai moka graikų kalbą, padarė karjerą Graikijos moterų krepšinio rinktinėje, emigravo į Kanadą ir ten per kelerius metus įsikūrė, gavo pilietybę...) ir t. t.
Spektaklio pagrindas - autentiška valytojų kasdienybė ir jų pačių buvimas scenoje. Tačiau, kad publikai kalbos neprailgtų, jas papildo įvairūs intarpai: įrengtuose trijuose kambarėliuose valytojos kartais demonstruoja savo darbo specifiką (šluoja, valo, lygina ir t. t.), virš kambarėlių esančiame ekrane kartais pasirodo vaizdo projekcijos, o pačios atlikėjos dainuoja ir šoka graikiškus šokius. Tai suteikia spektakliui ideologinę kryptį ir išryškina režisierių poziciją.
Graikų autorių pastatymas kritikuoja nepagarbą ir žmogaus niekinimą, susijusį su etniniais ir kultūriniais skirtumais. Spektaklio herojės atskleidžia, kaip biurokratija tampa nekalta priemone, užkertančia kelią visaverčiam gyvenimui arba ilgam atidedančia jų, kaip visuomenės narių, pripažinimą (bent jau oficialų). Kad gautum leidimą gyventi Graikijoje, per metus būtina surinkti 150 antspaudų, o kad tau suteiktų pilietybę, - jų reikia net 4500! Nesurinkus privalomo kiekio, neišmokus graikų kalbos ir t. t., pensijos irgi nebus, net jeigu šioje šalyje dirbta 20 metų. Tad pagal ką šiandien vertinamas dirbantis žmogus? Kokie iš tikrųjų kriterijai lemia, ar imigrantui bus suteikta pilietybė? Ar tie kriterijai teisingi?
Pasak „Švaraus miesto“ kūrėjų, europiečiai (lietuviai, manyčiau, ne išimtis) tapatybę (pa)sąmoningai suvokia, visų pirma, pagal etninį (tautybės) kriterijų. Kaip teigiama spektaklyje, kadangi siekiame nacionalinio homogeniškumo, kitas laikomas išorine grėsme, galinčia pažeisti, net suardyti tautinį vientisumą (tokia baimė ypač išryškėja ekonominio nestabilumo laikotarpiais). Tačiau „Švarus miestas“ pateikia pozityvių įžvalgų apie moteris imigrantes, užplūdusias Graikiją dar 10-ajame dešimtmetyje. Perėmusios namų ruošos darbus, jos paskatino graikių emancipaciją - atrišo joms rankas siekti karjeros, suteikė galimybę būti aktyviomis visuomenės veikėjomis ir pan. Tad ką, - klausia spektaklio kūrėjai, - reikėtų vertinti labiau: ar atvykėles, kurios dirba, kad mūsų namai ir aplinka būtų gražesnė, ar tuos „savus“ piliečius, kurie užsiima destruktyvia, nusikalstama veikla, pavyzdžiui, „švarina“ miestus nuo kitos rasės atstovų (2011 m. fašistinės, neonacių partijos „Auksinė aušra“ šalininkai Atėnuose masiškai persekiojo, užpuldinėdavo ir mušdavo juodaodžius)?
Panašu, kad „Sirenų“ organizatoriai, festivalio programą pradėdami spektakliais „Geros dienos!“ ir „Švarus miestas“, žiūrovams pirmiausia pasiūlė lakmuso popierėlį, kaip patikrinti mūsų pačių dvasinę sveikatą. Juk pagal „žemiausio“ socialinio sluoksnio (jeigu jis išvis pripažįstamas visuomenės dalimi) gyvenimą, galima spręsti, kas mes patys esame ir ką vertiname.
Tęsinys kitame numeryje
1 „Sirenos“ skelbia: žinias kuriame mes. Sirenos. 2016-07-20. Prieigą per internetą rasite čia.
2 Ten pat.
3 SIRENOS: kuriame žinias. Youtube. 2016-08-31. Prieigą per internetą rasite čia.
4 Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. 2010. Vilnius: Menų spaustuvė, p. 196-197.
