„Sirenų“ laikai ir tekstai

Vaidas Jauniškis 2015-12-10 Kultūros barai, 2015 Nr. 11

aA

2004-ųjų rugsėjis buvo ramus - teatrai neskubėdami dar tik braižė repeticijų grafikus, pirmasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis numatytas gruodį, keturioliktasis aktualios muzikos festivalis Gaida suskambės spalio antroje pusėje, tarptautinis šokio festivalis Aura apskritai rūpėjo tik šokio gerbėjams. Idealus laikas tarptautiniam teatro festivaliui.

Per dešimtmetį susispaudė ne tik laikas, bet ir meno sritys, nebeliko nei laisvadienių kalendoriuje, nei takoskyros menų žemėlapyje - visus juos pamažu imama vadinti scenos ar atlikimo menais, nors inertiškai teberašoma „teatro“, „šokio“, „muzikos“, „džiazo“... Sezoną atidarantis Naujojo cirko savaitgalis atveža spektaklius iš garsių pasaulyje - vėlgi sąlyginai - cirko, teatro ar šokio renginių. Dviejuose sostinės džiazo festivaliuose ar Gaidoje galima pamatyti daugiau performatyvumo negu teatro scenoje, pagreitėję traukiniai patogiai veža į Kauną ir atgal ne vien šokio fanus, o dokumentinių filmų festivalis ne tik atsikraustė iš gruodžio į rugsėjį, bet ir sudaro dalį edukacinės Sirenų programos. Kultūrinis maratonas, prasidedantis rugsėjo pirmosiomis dienomis, paprastai baigiasi apie lapkričio vidurį su Scanorama. Galima išsisukinėti, esą teatralams visa kita nesvarbu, bet norėdami geriau orientuotis šiandieniniame menų kraštovaizdyje, turėsime ir iš apibrėžimo scenos menai išbraukti žodį „scena“, dar būtinai reikės pasigilinti į vizualiuosius menus, stipriai keičiančius scenos vaizdą ir mintį. Meno pasaulyje susipina begalė įvairiausių krypčių, ir tai niekam seniai ne naujiena.

Vardai ir simboliai 

Pirmosios Sirenos galėjo laisvai rinktis strategiją vien dėl savo naujumo. Festivalis naujas, laifas po LIFE´o, todėl jam tiko retorika apie „šviežią kraują“, kuris atgaivins „merdintį kūną“, vilionės garsiais kūrėjų vardais ir įvykiais. Meno vadovė Elona Bajorinienė įvardijo šūkį: „Nauja realybė - naujas teatras - kokiai auditorijai?“ ir, atkreipdama dėmesį į trečiąjį sandą, siūlė anuomet madingą remappingą, t. y. teatro - ir visos Europos kultūros - žemėlapio perbraižymą. Greta penkių užsienio spektaklių vyko aistringi pokalbiai su kūrėjais ir seminarai apie auditorijos plėtrą Barbacan kino bare (vos neparašiau Barbican, bet iki jo taip ir neišaugta, o Barbakanas nunyko).

Antrosioms Sirenoms buvo pasirinktas socialinis teatras - po euforijos, kurią sukėlė ES plėtra, prasiveržė kritinis įkarštis. Parodyti aštuoni spektakliai, tarp jų Luco Percevalio, Rimini Protokoll, du - ir gal geriausi - Árpado Schillingo darbai, Rodrigo Garcia megavartojimo akcija LNDT scenoje.

Trečiosios ryžosi panagrinėti erdvinius santykius teatre ir teatro ryšį su miestu, su muzika, kitais menais. Tam tinkamiausias ir įdomiausias buvo Heinerio Goebbelso „Hashirigaki“ (net du spektakliai Didžiojoje scenoje!), pasiūlyta ir pirmoji Sirenų koprodukcija („Liūdnos dainos iš Europos širdies“), didelė edukacinė programa su tarptautiniais lektoriais.

Naujoji meno vadovė Audra Žukaitytė 2007-aisiais pristatė tik keturis spektaklius, bet tai buvo Jano Fabre ir Romeo Castellucci´o vieni įspūdingiausių darbų, The Tiger Lillies spektaklis ir koncertas. Festivalio strategija pasikeitė: „Šiais metais neapsiribojame viena tema. Renkamės pačias įvairiausias erdves. Netelpame į vieną žanrą ar teatrinį apibrėžimą. [...] Programa apima ir teatro ištakas - ritualą, ir „amžinąsias“ temas - žmogaus gyvenimo pradžią ir pabaigą.“ Viena vertus, rizikinga atsisakyti vienijančios koncepcijos, kuri grindžiama tiesiog garsiais vardais, antra vertus, gal tokios formulės apskritai dirbtinės, juk neblogas kuratorius per kelias minutes įstengtų sujungti net visiškai nesusijusius reiškinius. Žinoma, tai kur kas labiau primintų ne koncepciją, o reklamą ir viešuosius ryšius, tačiau teatro lauke tokie triukai vis dar veikia.

Daro poveikį ir pigūs simboliai - per spaudos konferencijas Oskaras Koršunovas įsukdavo sirenos mechanizmą ir ši užkaukdavo, duodama ženklą, kad festivalis artėja. Tačiau taip buvo supainiota tiek erdvė, tiek misija, ir pakenkė pirmiausia patiems rengėjams. Pirmosios Sirenos žaidė homeriškomis parafrazėmis, viliodamos teatro „odisėjus“ nepraplaukti pro šalį ir susivilioti gražiomis („merdinčiam“ Lietuvos teatro kūnui gal net pavojingomis?) svetimšalių giesmėmis. O sirenos kauksmas vietoj giesmės ėmė žiūrovus gąsdinti, siūlė slėptis nuo artėjančio pavojaus - kuo toliau, tuo labiau reklaminiai festivalio pranešimai žadėjo žiūrovus šokiruoti, „sodinti į elektros kėdę“, provokuoti netradiciniais įvykiais ir akcijomis. Kol patys rengėjai išsigando, kai gandai apie Castellucci´o spektaklį pasiekė itin tradicinį šalies Seimą.

Galima nekreipti dėmesio į reklamines žinutes, skirtas neva tik žiūrovams vilioti, tačiau festivalio produkuojami tekstai yra jo filosofija, imperatyvas pirmiausia patiems rengėjams: taip galima pasiklysti tarp tikslų, misijų, ilgalaikių perspektyvų, kol lieka tik vienas žodis - festivalis. Tačiau, net ir žvelgiant lokaliai, rugsėjo peizažas po dešimties metų smarkiai pasikeitė. Vilioti garsiais vardais labai lengva dar visai neseniai buvusios uždaros šalies piliečius. Sirenų laimė, kad teatre tokie jaučiamės iki šiol - lyg atsidūrę gete ar Kazachijos Sary-Ozekų stepių stotelėje, nes pasaulio scenų traukiniai vis dar lekia pro šalį. Atviresnės kitų menų sienos, aktyvesni kitų festivalių rengėjai paprasčiausiai nuvilioja šios a priori svarbios srities žiūrovus, kuriems stinga jei ne pinigų, tai - neabejotinai - laiko.

Šių metų strategijos

Apsnūdusį bet kokios (anything goes) koncepcijos festivalį pernai bandyta žadinti kvietimu autentiškai patirti teatrą ausimis, akimis ir kojomis, nors tai tiko tik dviem spektakliams iš keturių - „Remote Vilnius“ ir „Shoot / Get treasure / Repeat“. O šiemet rengėjai kvietė „įsiklausyti ir atsiverti. [...] įsijausti į menininkus, jų pasakojamas istorijas, mus supantį pasaulį [...] įsiklausyti į save“. Tokia plati ištarmė tolygi devizui „visa kita nesvarbu“, o tada jau iš tikrųjų nesvarbu, ar prieš šiuos žodžius eina dar kas nors (pavyzdžiui, kad teatre susitinka žmonės - bla bla bla). Svarbos ir prasmės nepadaugėja.

Festivaliai nuo teatro spektaklių paprastai skiriasi tuo, kad kūrinius pateikia atitinkamai įpakuotus, o tai sukuria viso renginio intrigą. Kultūriškai skriaudžiamoje Lietuvoje festivalius įspraudžia į rėmus ir menkas biudžetas, tačiau netgi turtingos šalys seniai nebeleidžia sau kviesti „bet ko, kad tik garsaus“. Šiemet Sirenų spektakliai sukėlė minčių  ne tik apie „įpakavimo“ būtinybę, bet ir apie menininkų ir jų spektaklių kūrimo strategijas. Kitiems žiūrovams gal atėjo į galvą kokios nors kitos prielaidos, - vis tiek nė viena iš jų nebus pagrįsta labiau už lošimo kauliukais teoriją.

Britų režisierė Katie Mitchell, sėdusi ant ekologijos arkliuko (tikriausiai todėl ir kurianti pigius - dekoracijų požiūriu - spektaklius), po Londono Royal Court pristatytos ekopaskaitos „2071“1 Berlyno teatre Schaubühne pastatė „Plaučius“ (Atmen). Du aktoriai, šeši vietinio sporto klubo nariai, kurių dviračiai gamina spektakliui reikalingą energiją, - tai ne tik tvarus (kultūros laukui godotinas sustainable), bet ir atsiperkantis dalykas, tarsi išpažįstantis tai, kas teigiama pjesėje. Bet greta įvairių spektaklyje pateikiamų parametrų kažkodėl nenurodomos jo atskraidinimo sąnaudos, lėktuvų išmestas anglies dioksido kiekis. O dramaturgas Duncanas Macmillanas, kaip ir „2071“ atveju, nepaiso tvarios dramaturginės ekonomikos - jį yra ištikusi logorėja. TV novelių ir romantinių komedijų nuvalkiotas siužetas (susitiko - pastojo - persileido - išsiskyrė - susitiko po keliolikos metų - tapo meilužiais - pagimdė - toliau gyveno atskirai - mirė) čia pateikiamas kaip itin reikšminga socialinė, politinė, gamtosauginė gerai suklijuota pjesė su realiu augančiu online Žemės gyventojų skaičiumi (žr. kad ir http://www.breathingearth.net/). Rinkodarinis produktas, tarsi gimęs iš amžinojo imperatyvo, kad būtinai „reikia šiuolaikinės dramaturgijos“. Jame apstu ready-made inkliuzų iš laikraščių ir statistikos duomenų, o pokalbius apie politiką, terorizmą ar šiandien madingas chemines kosmoso aktualijas galima tęsti be galo, beje, irgi online. Mitchell režisūra pasireiškia bene vieninteliu triuku - tarp žodžių, kuriuos skiria metai, nėra jokios pauzės, cezūros. Drauge kūrėjai tokie uždari savyje (įtikėję medžiagos aktualumu?), kad visai nesistengia ta skaičių ekvilibristika, realia jų išraiška gyvenime sudominti ir publikos.

Pjesę gal išgelbėtų parodija apie tipišką viduriniosios klasės porą, kuri gyvena „kukliai“, nes kažkokiam labdaros fondui paaukojo tik 700 eurų. Banalaus jos, kaip ir kitų Žemės gyventojų, egzistencijos rezultatas - beprasmiškai didinamas anglies dvideginio kiekis ir teršiama planeta. Tai galėtų būti pateikta taip detaliai, kad atsiskleistų visa miesčioniška „antropologija“, bet čia jau režisieriaus Christopho Marthalerio, fiksuojančio kolektyvinį visuomenės laiką, valdos. O „Plaučiai“ - idealus pseudo-intel-popsinio spektaklio pavyzdys, kur intel yra procesoriaus pavadinimas. Ar juo apskaičiuota ir spektaklio sėkmė? Sunku pasakyti, bet jis neplanuotai leidžia pažvelgti į menininkų sėkmės programavimo laboratoriją.

Iš pranešimų spaudai aišku, kad Pippo Delbono buvo pagrindinė šio festivalio korta. Tai galima pagrįsti tuo, kad šis menininkas yra gavęs Europos naujosios teatro realybės apdovanojimą. Bet po „Orchidėjų“ daugiau klausimų kyla ne apie spektaklį, o apie patį Delbono - ar tikrai reikėjo kviesti būtent jį iš nesuskaičiuojamos daugybės dar nepristatytų (ir dirbančių su neįgaliaisiais) menininkų? Ar jį patį geriausiai pristato būtent šis spektaklis?

„Orchidėjos“ galbūt yra atviriausios. Menininkas nesislepia po teatrinėmis priemonėmis, eksponuoja jas nesidrovėdamas, kaip ir save - šoka ne nudailintai šiuolaikiškai, o šokinėja tarsi kūdikis. Primityvus, džiugus ir gaivališkas? Publika susiduria su keistoku reiškiniu - Delbono siekia kurti šiuolaikinį teatrą, tačiau daro tai mėgėjiškai (primityvistiškai?) ir su mėgėjais, t. y. taip, kaip mėgėjai (šiuo atveju dar ir neįgalieji) bando mėgdžioti šiuolaikinį meną, tačiau jo eksponuojamas performatyvumas iš tikrųjų yra reprezentacinis. Spektaklis primena ne gilų postdraminį kūrinį (yra tik „postdramos“ metodas), o literatūrinį muzikinį montažą. Žarstomi antikapitalistiniai pasisakymai, gretinami gėjai ir popiežius Benediktas XVI, Italijos politika ir podiumo gražuolės, turtinga bedvasė Europa ir skurstanti, tačiau dvasinga Afrika... Delbono teatrinė estetika sustingusi maždaug ties 9-uoju ano amžiaus dešimtmečiu, kai jis dar tik pradėjo savo kelią. Tą rodo ne vien Pinos Bausch šokio citatos, bet ir nuogo kūno traktavimas scenoje - šis tėra simbolis, skausmo ir nuolankumo išraiška, o ne fiziškumas, juntamas greta mūsų čia ir dabar. Žinoma, net nejautrų žiūrovą sukrės nufilmuota mirštanti režisieriaus motina, gražiai persakanti šv. Augustiną, teatralai gal susižavės nutolusia ir įdomia „Vyšnių sodo“ videoiliustracija, o Deep Purple baladė „Child in Time“ visada skambės dramatiškai. Tačiau montažas stokoja vidinės logikos, būtinybės pateikti būtent tai, o ne ką nors kita. Nesustabdomai liejasi Shakespeare´as, Macuo Basio haiku, opera ir videovaizdai, tiesiog dubliuojantys tai, kas jau pasakyta...

Tokiame fone kyla abejonių, ar būtinas neįgaliųjų dalyvavimas? Pavyzdžiui, kai imperatoriaus Nerono ariją iš Mascagnio operos užtraukia (tiksliau, žiopčioja pagal fonogramą) Dauno sindromu sergantis Gianluca Ballarè, mintys jau krypsta Nerono / beprotybės / meno santykio link, tačiau tai nėra tęsiama, nekonceptualizuojamas ir tokių „medijų“ pasirinkimas.

Vienoje gyviausių scenų greta Manet, Velazquezo paveikslų susėdę (tarsi drobėje „Pusryčiai ant žolės“) nuogi vyras ir moteris skaito eiles prancūziškai - šioje „natūroje“ tai skamba itin kvailai, buduariškai dirbtinai. Po to seka ilga pauzė. Jie žiūri į mus kiek sutrikę, nes pagaliau pamatė publiką - dirbtinumas ir statika dingsta, atsiranda gyvas kontaktas. Bet, pasirodo, taip įvyko todėl, kad Pippo netyčia pametė vieną teksto lapą ir ilgokai jo ieškojo. „Taip neturi būti, viskas turi būti ritmiška“, - susitikime su žiūrovais sakė jis. Gal todėl žiūrovai ir nepakluso itin dirbtiniam jo ritmui, nes, užuot mezgęs ryšius su publika, jis tik apsimetinėjo tai darantis?

Benjaminas Verdonckas atstovautų priešingam menininko tipui - neįsipareigojantis sakyti ko nors itin svaraus, bet apsidraudęs ambivalentišku „Nekalbame, kad mus suprastų“ (We don´t speak to be understood). Jo naivumas ir iliustratyvumas yra dvigubas. „Kodėl medžiai rudenį numeta lapus, kad juos užklotų sniegas?“ - pradžioje nuskamba vienintelis klausimas-atsakymas, kuris išreiškiamas šokėjo, įkūnijančio medį, poza. Tada uždedami Vivaldi´o „Metų laikai“. Reikšmė trigubėja, tai neabejotinai veda prie absurdo, klišės kuriamos ir dauginamos, o du suaugę vyrai (Verdonckas ir Pieteris Ampe) smagiai kvailioja, improvizuodami mūsų amžiaus temomis. Nuo reprodukavimo pereinama prie citatų, kurios ir vėl reprodukuojamos - dainuojamas Vivaldi´s, rodomas Michelangelo „Adomo sukūrimas“, filmo „Titanikas“ scenos ir t. t.

Toks yra mūsų laikas, kurį leidžiame grumdydamiesi, siekdami, kad mūsų šešėlis užstotų, išstumtų kitą. Priputę medaus, neužjaučiame alkano, mušamės, užverčiame kitą šaldytuvo uola. Vėl susitaikome ir švenčiame iki kitos krizės, pakrikimo, kai scena paskęsta tirštame rūke, ir vėl stovime tarsi neregiai. Spektaklio rekvizitas irgi būdingas šiam amžiui - scenoje atsiranda vis daugiau buities rakandų: šaldytuvas, patefonas, padėvėta kėdė... O tosteris tą mėnesį „dūmų mašinos“  vaidmenį atliko jau antrąkart, po Naujajame cirko savaitgalyje parodytų Etienne´o Marceau „Pastebėjimų“. Mėnulio balionas čia toks pat gyvas, kaip ir balionai, šokę baleto partijas Naujajame Baltijos šokyje („As if nothing has been spinning around for something to remember“). Beje, ir Verdoncko spektaklis galėjo atsirasti bet kuriame iš minėtų festivalių.

O aktoriaus, poeto, daugelio neįprastų renginių iniciatoriaus Josse De Pauw koncertą-spektaklį „Senasis vienuolis“ (An Old Monk) su Kris Defoort Trio visai  nesunku įsivaizduoti Vilniaus džiazo scenoje. Progiesmiu sekama parabolė apie troškimus ir nusivylimus kupina geros poezijos, taiklių įžvalgų ir gyvenimiško, t. y. gana santūraus, optimizmo. Per valandą pamatome, kaip sutrikęs jaunuolis virsta vyru, ištiktu tvarkingo gyvenimo krizės, paskui senyvu ligoninės pacientu, kurį supa dubenėliai, kėdutės („deminutyvai yra pabaigos pradžia“), kamuoja hipertenzija ar cataracta matura. Čia publikos prievartauti nereikėjo - visi azartiškai skandavo: „Nelaikymas.“ „Trombozė.“ „Prostatitas...“ De Pauw tai pavertė sarkastiško juoko diskoteka su spindinčiu gaubliu. Paradoksalu, bet čia buvo daugiausia dramos ir nuoseklaus pasakojimo, o tekstas nereikalavo, kad jį pastiprintų menininko biografija ar koks nors kitas jaudinantis epizodas. Priešingai - tai spektaklis, kuriame griežtos Thelonious Monko frazės neleidžia išnykti menininkui, bet pirmenybė vis dėlto teikiama mūsų (neišvengiamoms?) patirtims, terapiškai paverčiamoms poezija. Tai vieta, kurioje mes iš tikrųjų susitinkame.

O trumpa 15 minučių Verdoncko miniatiūra „Dar vienas dalykas“ - tai puikus šiandienos teatro komentaras. Menų spaustuvės studijoje sumontuotas nedidelis teatro scenos maketas atrodė keistas svetimkūnis baltame erdvės kube. Verdonckas kilnojo uždangas, virvutėmis tampė fonus, kulisus su užrašytais žodžiais, ir 15 minučių gyvai skambant ambientiniams gitaros garsams à la Robert Fripp, perskaitėme: „Tu uodi orą, klausai paukščių ir supranti, kad gyvūnams ir medžiams nusišvilpt ant tavęs.“ Idealus dzen koanas apie teatrą ir jo paskirtį, paroda-meditacija, skatinanti toliau mąstyti apie aktorių (paukščių) ir auditorijos (klausytojų) santykius. Jokio apšvietimo, kuris galėtų paslėpti „atlikėją-scenos techniką“ ar muzikantą, jokio teatrališkumo, veikiau priešingai. Balto kubo taisyklės prieštarauja juodos dėžės kanonams, ir Verdonckas įvardija meno slinktį: perfrazuojant garsų Marinos Abramović performansą ir filmą apie ją „The Artist is Present“, vis dažniau išgirsti/pajunti/matai teigiant the audience is present.

Tekstai ir skaičiai

Be abejo, tai tik individualus žvilgsnis į festivalio spektaklius, bandant nutiesti sąsajų lieptą, bet nepaneigiant ir kitokių galimų požiūrių. Tačiau šiuolaikinio meno renginyje svarbus ne tiek paskiras kūrinys, kiek viso renginio idėja, linija, intelektinis nuotykis, santykis su šiandiena. Tai nulemia kūrinių parinkimą, aktyvesnį jų „dalyvavimą“ naujame, kitokiame kontekste. Kūrinys keičiasi, tai priklauso nuo laiko, šalies, publikos ir paties festivalio siūlomų kitų „tekstų“.

Sirenos kitų tekstų, deja, nesiūlo. Lietuviškoji programa, komponuojama atskirai, yra teatrų vitrina užsienio kuratoriams, ilgus metus čia lyderiauja tie patys kūrėjai. Koks jos efektyvumas, kiek lietuvių trupių gastrolių įvyko festivalio dėka, duomenų niekas nepateikia. Edukacinė programa, anksčiau buvusi gerokai gausesnė, jau kelintus metus apsiriboja jaunų užsienio teatro kritikų pasisėdėjimais vienumoje (konferencija ctrl+txt). Festivalis, beje, orientuojasi tik į einamųjų metų įvykius, tarsi neigdamas tęstinumą - tą rodo ir programa, ir tai, kad internete nerasime festivalio archyvo. (Deja, nė vienas Lietuvoje vykstantis didesnio masto festivalis nepateikia elektroninėje erdvėje visų buvusių savo programų.)

Tęstinumo neturi ir Sirenų klubas, migruojantis, išnykstantis, vėl atsirandantis kitoje erdvėje, nors pagal analogiją su užsienio festivaliais tai turėtų būti gyviausia vieta - erdvė tiek diskusijoms, tiek naujiems kontaktams megzti, tiek senoms pažintims atgaivinti. Sirenos elgiasi priešingai, atrodo, daroma viskas, kad vieni su kitais nesusitiktų, neatsiranda nei įdomesnė bendrų diskusijų forma, nei naujas diskursas. O susitikimai su užsienio kūrėjais po spektaklių dažniau būna tik mandagūs reveransai į visas puses, nepavyksta paversti jų jaukiais ir drauge įtemptos minties forumais (tai daugelio mūsų diskusijų problema, tačiau būta ir puikių susitikimų su Janu Fabre, su Romeo Castellucci´u Woo klube, nusisekė pirmieji vakarai Barbakane). Apmaudžiausia, kad per 11 metų taip ir nebuvo suburta Sirenų publika, kuri ne vien lauktų festivalio, veržtųsi į jį, bet ir būtų šio renginio advokatė įvairiais lygiais. Šiandien ja galima laikyti teatralus, festivalį lankančius profesiniais sumetimais, ir kviestinius advokatus - politikos ir kultūros žmones. Tiek, kiek pakanka vienam vakarui 700 vietų Nacionaliniame dramos teatre ir - geriausiu atveju - porai seansų Menų spaustuvės 200 vietų salėje. Abejoju, ar į Goebbelso spektaklį „Hashirigaki“ šiandien pavyktų surinkti dvi dideles sales...

Rimtas kontrargumentas tokiems teiginiams galėtų būti įprastinis - menkas festivalio biudžetas. Sirenų finansinės situacijos lyginti su didžiaisiais užsienio scenos menų forumais neįmanoma, nes lietuviškus tūkstančius kitur keičia milijonai. Vienoje diskusijoje2 net buvo pavartotas palyginimas: prekybos centras versus kioskelis, t. y. spektaklių pasiūla kituose festivaliuose didesnė keletą ar net dešimt kartų. Ir vis dėlto detalesnė analizė būtų svarbi. Žvilgtelkime į kai kurių Europos festivalių skaičius. Nors jie paimti iš ankstesnių metų, situacija reikšmingai nėra pasikeitusi ir šiemet.

Festivalis

 

Biudžetas, eurai

 

Renginių (spektaklių, koncertų) pavadinimų skaičius

 

Rodymų skaičius

 

Vieno rodymo kaina, eurai

 

Holland festival 20123, Amsterdamas, Nyderlandai

 

6,5 mln.

 

51

 

222

 

29 279

 

Wiener Festwochen, 2012, Viena, Austrija

 

2 mln. (teatro programa, neįskaičiuota muzikinė)

 

14

 

58

 

34 482

 

Dialog 2011, Vroclavas, Lenkija

 

490 000

 

15

 

27

 

18 148

 

Divadela Nitra 2011, Nitra, Slovakija

 

400 000

 

15 (pagrindinė programa)

 

21

 

19 047

 

Sirenos 2015*, Vilnius, Lietuva

 

143 000 

 

4 (užsienio programa)

 

7

 

19 428

 

*              Skaičiuota 81 000 eurų parama iš Kultūros rėmimo fondo, apie 30 000 eurų surinkta už bilietus, kiti - Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „Vilniaus festivaliai“ parama

Ši matematika itin sąlygiška, nes į festivalio biudžetą įeina ir nuo šalies tradicijų priklausantis rėmimas, ir dalyvavimas Europos programose, o į sąnaudas - biurai ir atlyginimai, salių nuoma ir techninės paslaugos, reklama, net miesto pasiekiamumas oro keliais ir honorarai, dėl kokių pavyksta susiderėti. Tačiau eilinių piliečių tai neturėtų dominti, todėl pasirinktas matas - vieno suvaidinto spektaklio kaina - parodo, ką ir kaip festivalis pateikia visuomenei už jos skirtas lėšas. Tad šiuo aspektu Sirenos visiškai negadina Europos festivalių paletės, tik gerokai menkesnis spektaklių kiekis sukelia lūkesčius, o kartu reikalavimus jiems. 

Be abejo, festivalis be paramos neišgyventų, bet reikšmingas jo prieinamumo (žinomumo?) rodiklis yra ir tai, kiek patys žiūrovai sumoka už spektaklius. Ir čia Sirenų publika atrodo visiškai kitaip greta turtingų šalių piliečių. Šiemet bilietų kainos svyravo tarp 25-40 eurų, net ir 2004 m. jos buvo 40-90 Lt.4 Bene turtingiausiame Vienos festivalyje, kurio biudžetas drauge su muzikine programa siekia 11 mln. eurų, bilietų kainos į spektaklius varijuoja nuo kelių iki keleto šimtų eurų. Šiemet Castellucci´o naująjį spektaklį „Go down, Moses“ buvo galima pamatyti už 5-56 eurus, Andrea Breth operą „Hercogo Mėlynbarzdžio kalnas“ - už 9-118 eurų. Wiener Festwochen suteikia galimybę pamatyti spektaklius įvairiems visuomenės sluoksniams, atsižvelgia į žiūrovų galimybes, statusą, savivertę.

Bet skaičiai pavojingi, nes argumentai, paremti vien jais, leidžia manipuliuoti net bankų apžvalgininkams, be to, ne biudžetas turėtų būti lemiamas festivalio ir jo atpažįstamumo veiksnys. Nors akivaizdu, kad tokia paramos suma, kokią svarbiausiems tęstiniams tarptautiniams Lietuvos festivaliams nustato Kultūros ministerija, neleido ir neleis jų rengėjams veikti prasmingiau ir įsimintiniau. (Beje, pradžia buvo gerokai optimistiškesnė ir net geresnė negu šiandien: 2004 m., pasak festivalio direktoriaus Martyno Budraičio, „bendrą festivalio Sirenos biudžetą sudarė 687 tūkstančiai litų, iš kurių 27 proc. skyrė Vilniaus miesto savivaldybė, 9 proc. - Kultūros ministerija, 12 proc. - Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Vienintelis privatus festivalio rėmėjas, Sirenų mecenatas VP Market į festivalio iždą įnešė 9 proc. Dar 26 proc. pridėjo komerciniai partneriai, sutikę paremti festivalį įvairiomis paslaugomis“.5)

Jau kelintus metus Sirenos taiko formulę 3+1 (ar 4+1) - trys „apšildančios“ trupės greta vienos pagrindinės (nors tai matuojama veikiau honorarais už vardus negu menine spektaklio verte). Atrodo, tai gelbėjimosi ratas, bandant ir surengti festivalį, ir „išplaukti“ su tokiu biudžetu.

Valdžios nuostata „karpyti“ kultūros biudžetą lėmė, kad esame jau gerokai atsilikę, net nežinome, kas dedasi kitų šalių scenose, tad belieka guostis 20 metų senumo mitais apie stiprų Lietuvos teatrą. Tačiau gausėjantys kultūriniai turistai (jau nekalbant apie teatro kritikus) mato visai kitokią realybę. Belieka klausti, kas greičiau numalšins šiuolaikinės scenos badą - Sirenos ar kada nors pagaliau atsirasiantis greitasis Rail Baltica traukinys.

Tapatybės testas

Vis dėlto yra du akivaizdūs veiksniai, prieštaraujantys skurdaus biudžeto visagalybei. Visų Lietuvos festivalių biudžetai nedideli, bet palyginkime, kaip sukasi ir kiek renginių pateikia kiti. Auros festivalis Kaune (Lietuvos pusės rėmimas: KRF - 35 000 eurų, Kauno miesto savivaldybė - 22 000 eurų) šiemet pasiūlė 12 vien užsienio trupių spektaklių, akcentuodamas Italijos ir Izraelio šokį. Naujasis Baltijos šokis (KRF - 87 000 eurų, Vilniaus festivaliai - 22 000 eurų) atsivežė 15 užsienio trupių, surengė plačią flamų scenos menų vitriną; Naujojo cirko savaitgalis (37 000 eurų ir edukacinė cirko programa - 25 000 eurų) parodė 8 užsienio trupes. Gaida (KRF - 85 000, Vilniaus festivaliai - 22 000 eurų) surengė 9 užsienio ansamblių, orkestrų koncertus. (Skaičiai paimti iš oficialiai skelbiamų šaltinių, neįskaičiuota užsienio ambasadų ir kultūros centrų, kitų rėmėjų parama, pateikti tik užsienio atlikėjų vakarai, nes jiems skiriama daugiausia lėšų, o su vietiniais kiekvienas festivalis elgiasi savo nuožiūra.) Greta to rengėjai siūlo edukacinę programą, įvairias kūrybines dirbtuves miesto bendruomenei ar to meno mėgėjams. Kaip išsiverčiama su tokiomis kukliomis lėšomis, - kiekvieno festivalio reikalas. Daug lemia ryšiai su užsienio partneriais, bendra(darbia)vimas įvairiais lygiais, gebėjimai veikti „tinkle“ ir misijos suvokimas.

Kitas veiksnys yra paties festivalio nusibrėžti vektoriai, planai ir nuoseklumas. Ar dvigubai didesnis finansavimas išties garantuotų gero (geresnio) lygio festivalį, ar tiesiog leistų parodyti dvigubai daugiau atsitiktinai parinktų kūrinių? Grįžtame prie pradžios, t. y. prie festivalio atpažįstamumo, jo tapatybės. Tarptautinę festivalių rinką papildo vis nauji ambicingi renginiai, todėl jau nepakanka prisistatyti vien tarptautiškumą teigiančia iniciatyva - šiandien tą siūlo visos gyvenimo sferos nuo buities iki sporto. Mūsų festivaliams dar vis aktualios geografinės nuorodos, darančios įspūdį kaip savotiška egzotika, bet gal atėjo metas palikti šią sritį kelionių agentūroms, - estetikos sferai šalies padėtis nieko nereiškia. Festivaliams kyla iššūkiai įvardyti save, tapti atpažįstamiems pagal stilių, aktualijas, ieškoti jungčių tarp meno ir mokslo ar kitų sferų, kurti savo bendruomeninių iniciatyvų žemėlapį. Garsūs vardai yra festivalio patikimumo rodiklis, Sirenos jį jau susikūrė. Savo ruožtu kitoniškumas, ypatingumas, „geležinė logika“ tampa ir paties festivalio alibi, t. y. pateisina, kodėl pasirenkami tie, o ne kiti kūrėjai. Vizualieji menai jau seniai įteisino kuratorystę, ją pasitelkia ir daugelis teatro festivalių (Avinjonas, Berlyno Theatertreffen, Poznanės Malta, Miuncheno Kammerspiele...). Kitur veikia tarybos, atsakingos už tam tikrus regionus. Kai kur įstaigos, rengiančios festivalius, yra ir valstybinės ar visuomeninės institucijos, dirbančios kitą nuolatinį darbą (antai Sirenas rengia Oskaro Koršunovo teatras). Tokia kultūrinė maišatis (šiandien maloniau vadinama multitaskingu) palengvina kai kurias „gamybines“ problemas, bet atsiranda pavojus festivaliui suvienodėti, prisirišant prie vienos estetikos, o darbuotojams blaškantis tarp keleto veiklų (nors kultūros sferoje tai jau nusistovėjusi norma).

Puikių pavyzdžių Lietuvoje esama - pastaruosius 10 metų galėjome stebėti „kometišką“ Kauno bienalės skrydį į tarptautines erdves, ir tai buvo grindžiama konceptualiai itin pagrįstais renginiais. Drįsčiau teigti, kad tai tvirčiausią idėjinį pamatą turintis Lietuvos festivalis ir anaiptol ne vien dėl šiemet pasikviesto kuratoriaus „žvaigždės“.6 Greta surengtų parodų, edukacinių ir kitokių iniciatyvų, plečiančių ir/ar kertančių meno ir mokslo, istorijos sferų ribas, bienalė išleido puikų katalogą7 su kitų pasaulyje garsių bienalių kuratorių tekstais. Aptariama ne tik bienalių (skaitykime - festivalių) tapatybės problema, kai jų nuo 1989-ųjų padaugėjo dešimt kartų, bet ir pateikiami pavyzdžiai, kaip kurti strategijas, kokios iš jų jau yra davusios gerų rezultatų, kur glokalus renginys tapo kontroversiškas ir rezonansinis, o kur liko tik skambus šūkis, ir t. t. „Kai žinau atsakymus, rašau knygą, kai turiu klausimų - rengiu parodą“, - sako vienas iš kuratorių Nicolas Bourriaud. O Liverpulio bienalės kuratorius Lewisas Biggsas mano, kad vietos menininkų pristatymas tarptautiniam kontekstui - tai 15 metų praeitis, šiandien bienales jis įsivaizduoja kaip „lanksčią ir reaguojančią formą, galinčią pateikti daugybę argumentų ar pasiūlymų“. Šis katalogas galėtų būti vade mecum daugeliui festivalio rengėjų, kad jie permąstytų ir įvardytų savo tikslus, klausimus ar „įkyrias mintis“, kaip Bourriaud vadina postūmį veikti. Yra daug pasirinkimo galimybių, veiklos formų ir kūrybos iššūkių, o laimi tie, kurie reaguoja į dabarties kontekstus ir jais domisi. Perfrazuojant OKT mitologiją, reikėtų pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti, kam tu esi.

-----------------------------------------------

1        Plačiau apie tai - Vaidas Jauniškis. Šaligatvių „klasikai“: aktualumo debesys. Menų faktūra. 2015-01-27. Prieiga per internetą - http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=66148&action=login#gsc.tab=0

2        Kam gieda/ kaukia Sirenos? Pokalbis prie arbatos. Menų faktūra. 2012-11-23. Prieiga per internetą - https://www.youtube.com/watch?v=hWaS2A9LMiE

3             Smulkią festivalio ataskaitą visuomenei galima rasti čia: https://www.hollandfestival.nl/media/508655/Jaarverantwoording%20HF%202012%20web.pdf. 2014 m. festivalio biudžetas buvo 6,7 mln. eurų, spektakliai parodyti 266 kartus.

4        „Vakar, kai sužinojau bilietų kainas, tai net žagtelėjau. Vieno spektaklio bilietai svyruos nuo 40-90 Lt“, - rašė vienas komentatorius „Bangos“ forume (prieiga per internetą - http://banga.tv3.lt/lt/2forum.showPosts/356737.444.1.8120869-=%2859941365)

5        Sirenose apsilankė daugiau žiūrovų, nei galėjo talpinti salės. Delfi.lt. 2004-10-13. Prieiga per internetą - http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/sirenose-apsilanke-daugiau-ziurovu-nei-galejo-talpinti-sales.d?id=5280665

6        Ir jei manoma, kad tik kuratoriai verčia festivalį paklusti rinkai, taip populiarindami savo vardą, o kultūrą dar labiau komercializuodami (žr. Odetos Žukauskienės straipsnį „Didelis vardas + mažos gudrybės = šiuolaikinio meno bienalė“ Kultūros barų nr. 10), nereikėtų pamiršti, kad ir pačios bienalės žaidžia garsiais kuratorių vardais. Žaidimas yra gerokai sudėtingesnis nei formulė: tikrasis menas versus globalus kapitalizmas.

7        Šiuolaikinio meno bienalė kaip specifinės vietos atvejis: lokalumas prieš globalumą. Kauno bienalė, 2015.

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.