Dar kartą prabėgęs tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos", kaip ir kasmet, be užsienio programos, pristatė gana plačią lietuviškojo teatro paletę. Kaip niekada gausus atvykusių svečių iš užsienio būrys (per 40) per keturias festivalio dienas galėjo susipažinti su ryškiausiais šiuolaikinio lietuviško teatro režisieriais ir praeito sezono spektakliais. Keli iš Vilniuje ilgiau viešėjusių svečių entuziastingai sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie Lietuvos teatro vaizdą ir įvaizdį savo šalies kontekste, taip pat trumpai aptarti įsimintiniausius festivalio programoje matytus spektaklius.
Michaelis Kranixfeldas - Hildesheimo (Vokietija) universiteto studentas Kultūros mokslų ir estetinės praktikos studijose. Festivalyje „transeuropa2012" kuruoja lietuviškąją programos dalį
Čia atvažiavau kaip vienas iš „transeuropa2012" organizatorių. Šis Vokietijoje vykstantis festivalis daugeliu atveju skiriasi nuo „Sirenų" - pirmiausia jis rengiamas vien Hildesheimo universiteto studentų, kurie yra mokomi stebėti teatrą ir spektaklius iš abiejų - tiek meninės, tiek mokslinės žiūros taškų. Taip šis festivalis tampa platforma jauniems ir kylantiems tetaro kūrėjams, bet tuo pačiu ir eksperimentine laboratorija, skirta naujoms dramturgijos formoms, kūrybinėms dirbtuvėms, antreprenerystei ir pokalbiams.
Kuomet mes sprendėme, ties kuriomis šalimis mes norime sutelkti savo dėmesį 2012-aisiais, supratome, jog yra šalių Europoje, kurias mes vos pažįstame. Taip mes pasirinkome Portugaliją, Islandiją ir Lietuvą. Aš pasijaučiau itin tvirtai, kuomet savo tyrinėjimuose atradau, kokią turtingą teatro istoriją turi Lietuva ir kokia gyvybinga ir jauna yra jos scena. „Sirenų" festivalis tapo svarbiu žingsniu mano tyrime, leidęs man pažinti šiandieninį teatrą Lietuvoje. Norint suprasti ambicijas ir darbo būdus, kuriais vadovaujasi kūrėjai iš kitų šalių, yra lygiai taip pat svarbu suprasti kontekstą, kuriame jie veikia.
Iš „Sirenų" įsimintiniausia man išliks antroji diena su trim labai stipriais režisieriais, kuriuos jungia būtinybė atnaujinti santykį tarp publikos ir atlikėjų, taip atrandant naują dramaturgiją. Pastarąją tendenciją mes matome visose šalyse, kuriose šiuo metu ieškome įdomių menininkų.
„Liūdnos dainos iš Europos širdies" pasitiko mus su puodeliu arbatos apleistoje Dominikonų vienuolyno dalyje. Mane intrigavo vieta ir jos kuriama intymi atmosfera. Bet dar labiau buvau nustebintas to, kaip natūraliai publika įsijungė į pasirodymą. Mačiau juos laikant žvakes, parūpinant kirvį žmogžudystei, flirtuojant su žavingąja Aldona Bendoriūte ir metant monetas į „peep-show" aparatą. Niekada nepamiršiu momento, kuomet visi šie rimti suaugę žmonės pradėjo žaisti su vilnos kamuoliais, mėtydami ir slėpdami juos kaip vaikai.
Oskaras Koršunovas taip pat kūrė labai paprastą scenografiją savo pastatymui. Ilgas stalas, keli buteliai, stiklinės ir daug kėdžių, - tai yra viskas, ko reikia „Dugnui", kad nepaprastai didelėje įtampoje susidurtų publika ir aktoriai. Jei „Liūdnose dainose..." mes buvome pakviesti prisijungti prie spektaklio kūrimo, dabar mes tapome tyliais monologų, atskleidžiančių gilią neviltį, adresatais. Mes sėdime taip arti aktorių, jog galime matyti kiekvieną jų veidų krustelėjimą, bet vis dėlto spektaklio struktūra mus atribojo nuo įsikišimo. O iš tiesų, ką gi mes būtume galėję padaryti?
Paskutinius išvydome Vidą Bareikį ir jo trupę „No Theatre". Pats pavadinimas yra grasinimas teatrui - tokiam, kokį jie jį patiria Lietuvoje. Teatrui, kuris nebeieško savo vietos dabartyje, kuris nekvestionuoja savo svarbos ir ne itin domisi publika. Ir tai iš tiesų atspindi daugelio teatrų situaciją ir mano šalyje. Jų mūšis prieš šitokį pasitenkinimą savimi yra ironiškas, sprogdinantis ir nešvarus, tuo pačiu - tai vienas iš įdomiausių su publika kalbėjusių spektaklių. Įtraukdami į visą pasirodymą skambučius atsitiktinai pasitaikiusiems žmonėms, jie sukūrė spektaklį, provokuojantį mąstyti. Aš jau pagalvojau apie kai kuriuos į „transeuropa2012" svečius pretendavusius spektaklius.
Bus iš tiesų įdomu sekti šios trupės vystymąsį ateityje ir žiūrėti, kokius atsakymus jie pasiūlys „Telefonų knygoje" aptartai situacijai. „Mr, Fluxus" jau parodė, kuria kryptimi jie traukia.
 |
| „Telefonų knyga”. Kamilės Žičkytės nuotrauka |
Zane Estere Gruntmane - magistro studijų studentė Latvijos kultūros akademijoje (Ryga)
Čia visų pirma aš esu dėl savo diplominio darbo apie teatro festivalius, jų rengimo principus, vadybos strategijas ir tikslus Pabaltijo šalyse.
Atvykau čia pirmą kartą ir iki lietuviškų spektaklių žinojau tik Oskarą Koršunovą. Iš to, ką aš mačiau, jį ir išskirčiau. Po jo „Dugno" išėjau iš tiesų kažką išsinešdama, vadinkime tai spektaklio prieskoniu. Lygiai taip pat, kaip ir skoningu spektakliu. Kuomet mačiau jį Rygoje, jis taip pat buvo labai geras, tačiau tada aš jaučiau, kad turiu išeiti, kažko ten buvo per daug, kažkas buvo kitaip - visas tas siautulys, vakarėlis su alkoholiu... Bet Vilniuje šis pasirodymas buvo stipresnis, galbūt dėl to, jog jis buvo savo „namuose". Be to, čia mes sėdėjome arčiau, nei Rygoje. Kai kuriose vietose su aktoriumi teko iš tiesų susidurti akis į akį tikrąją to žodžio prasme.
Pagrindinis minusas, kurį pati asmeniškai pajutau, tai buvo teksto gausa spektakliuose. Dėl to kartais buvo sunku susigaudyti, kas vyksta. Aš labiau linkusi stebėti pasirodymus, kuriuose nėra daug ar iš viso nėra teksto. Tarkime, „Akmenų pelenuose" kūrėjai bandė perteikti kažką simboliško, bet tai, kaip jie tai darė (t.y. naudodami daug teksto, jam atiduodami pirmenybę), manęs nepaveikė.
Įdomu, jog mačiau daug gerų dalykų pačioje spektaklių sudėtyje - tarkime, scenografiją, savotišką judesių choreografiją, o šalia tokio vizualumo yra ir tikro psichologinio teatro. Kitas vertus, kadangi aš pati dirbu su trupe, kuri nori įtraukti publiką, mane, žinoma, sudomino „Publika" (rež. Gintaras Varnas), nors pradžioje visiškai nesupratau, kaip žiūrėti šį spektaklį, galvojau, galbūt tai kažkoks pokštas? Tačiau vėliau, ypač po trečiojo veiksmo, nuomonė pakito. Vis dėlto man yra svarbiausia, kad po spektaklio aš galėčiau ką nors su savimi išsinešti, kažkokį jausmą, skonį, o „Publikai" pavyko tai pasiekti.
Viktoras Sobijanskis - teatro kritikas (Ukraina)
Kalbant apie bendrą žvilgsnį į Lietuvos teatrą, tenka pripažinti, jog, deja, bet Ukrainoje lietuvių teatro daug išvysti netenka. Visa, ką mes matome, yra jau pripažinti metrai: Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, - štai jie daugeliui ir atstoja Lietuvos teatrą. Kita vertus, teatrologai studijuoja lietuvių teatro istoriją, yra netgi rašomi diplomai apie Juozą Miltinį, taigi mums išlieka žinomi daugiau istoriniai faktai ir visuotinai pripažinti vardai.
Šioje festivalio programoje man buvo vertingiausias atvirumas, nuoširdumas parodant visą paletę lietuviško šiuolaikinio teatro, tuo pat metu nieko neslepiant. Tai buvo ir žymūs vardai, ir ne tokie girdėti, vyresni ir jaunesni, ryškus ir labiau, sakykime, kasdieniai spektakliai.
Be „Dugno" (savaime suprantama) dar išskirčiau ir plačiau pakalbėčiau apie Gintaro Varno „Publiką". Pirmiausia tai - labai gražu, ypatingai plastiška. Tai, koks sudėtingas yra tekstas, ir tai kaip jį perpranta, juo žaidžia, jį interpretuoja režisierius, yra įstabu. Tuo pačiu atsiranda dalykai, atmosfera, kažkas, kas iš tiesų labai panašu į Lorcą. Trečiasis veiksmas - nuostabiausias, ir ne vien savo forma, kurią tokią mes, žinoma, jau esame matę, bet tuo, kaip pritrenkiamai tas kelias minutes dirba aktoriai.
Kitas spektaklis - „Telefonų knyga". Man toks teatras nėra labai savas, bet labai imponuoja, kad toks teatras iš viso yra. Ukrainoje tokio nėra ir labai trūksta. Būtent socialinis, politinis, aštrus teatras yra visuomet labai reikalingas publikai, pačiam šiuolaikiniam tearui, kuris turi reaguoti į savo aplinką.
Kalbant apie bendresnius dalykus, stebėtinas pasirodė pagrindinis minusas: didžioji dalis lietuvių režisierių visiškai nejaučia sceninio laiko. Mačiau be galo daug ištęstų spektaklių. Kai kur net akivaizdžiai matyti vietos, kur galima būtų daryti kupiūras. Tarkime, „Prakeiktuosiuose" (rež. Artūras Areima) per 40 minučių pasakojama 15 minučių istorija.
Kita vertus, pamalonino viena Lietuvos teatro sistemos dalis. Mačiau labai daug aktorių skirtinguose teatruose, scenose, pas skirtingus režisierius. Tai gerai ir aktoriams, kaip profesionalams, galintiems save išbandyti skirtinguose stiliuose, bet taip pat malonu ir žiūrovams, galintiems matyti jau pažįstamų aktorių raidą, pasikeitimus, sekti jų darbus.
 |
| „Publika”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Aleksandras Vislovas - nepriklausomas teatro kritikas, „Auksinės kaukės" festivalio ekspertas (Rusija)
Lietuvių teatras man visuomet yra neįprastas, ypatingas, didis. Sovietų sąjungoje tai buvo bastionas, naujojo, europietiškojo teatro apraiška. Laisvos režiseriaus minties ir raiškos teatras. Iš tiesų, kol taip gerai, kaip šiandien, nepažinojome Vakarų Europos teatro, būtent lietuviškasis mums buvo jo pranašu. Tokiu būdu lietuvių režisūra, žinoma, turėjo ir turi labai daug įtakos rusų teatro kūrėjams, dar nuo devintojo dešimtmečio, nuo išsamių Eimunto Nekrošiaus gastrolių, pažinties su Oskaru Koršunovu (pasirodo, aš buvau pirmasis Rusijoje, apie jį parašęs recenziją). Žinoma, tiesiog labai myliu Lietuvos teatrą, jo režisierius, visuomet jais domiuosi.
Apie „Sirenų" programą kalbėti sunku. Šis festivalis, atvirai kalbant, mane nuliūdino. Čia išvydau, žinoma, viena nepaprastą spektaklį - „Dugne", išvydau puikią Lietuvos aktorių mokyklą, scenografus, kultūringą publiką, kuri priima ir supranta iš tiesų sunkius spektaklius, temas. Tačiau vis dėlto pamačiau režisūros nuovargį, režisūrinės minties nuovargį. Galbūt tai susiję su nemažų galių nutekėjimu į Rusiją.
Tai, ką aš mačiau čia, ypatingai šiandien („Akmenų pelenai", „Prakeiktieji") man primena aštuntąjį dešimtmetį. Tai vėlgi labai keista, nes Lietuva, kuri asocijuodavosi su naujomis formomis ir avangardu, dabar mane nuneša kažkur atgal, atsiranda senamadiškos manieros režisūroje. Galbūt tai - privaloma stotelė prieš kažką visiškai naujo, tačiau kol kas festivalio programoje esančios naujos, netgi jaunos pavardės atsineša nuovargį, senamadiškumą ne geriausiomis prasmėmis. Režisieriai, atrodo, nelabai turi ką pasakyti, matyti pasimetimas, nors tuo pat metu negalime paneigti ir matomos kultūros, tvarkos.
Beje, apie „Telefonų knygą" reikia kalbėti atskirai. Tai iš tiesų ieškojimai naujo, kitokios teatrinės kalbos. Labai puikus finalas, tačiau, žinoma, matyti daug studentiškumo. Kūrėjai turi daug ką pasakyti, bet kaip tai padaryti - įrankių tam dar nėra. Matyti, jog režisierius Vidas Bareikis yra labai talentingas žmogus, tačiau dar jaunas. Kitas vertus, daug kas spektaklyje trenkė „kultūrnamiu". Žinoma, tai yra viena iš galimų priemonių, tačiau klausimas, kiek laiko ji gali būti paveiki. Pasikartosiu, jog paskutinis pusvalandis man labai patiko, tuomet, kai pradedama skaičiuoti, kiek liko iki spektaklio pabaigos, kai auga įtampa, nes atsiranda labai realus jausmas, kad reikia dar kažką pasakyti, kažką suvaidinti, bet kaip, kada? Tam pradedamos naudoti skirtingos priemonės, kaip, pavyzdžiui, skambučiai žmonėms. Bet iki to reikėjo išlaukti, o išlaukė ne visi, ta studentiška atmosfera ne visus suviliojo pasilikti iki galo ar net iki antrosios dalies.
Maria Ševcova - viena iš žurnalo „New Theatre Quarterly" redaktorių, dėstytoja Goldsmithso koledže (Londono universitetas)
Sunku pasakyti, kas yra Lietuvos teatras, apskritai, man atrodo, jog man čia trūksta žinių. Tačiau yra dalykai, kuriuos aš galiu įvardinti iš to, ką mačiau šiame festivalyje. Man atrodo, jog pagrindinė lietuvių teatro tendencija šiuo metu yra aiškiai išreikštas teatrališkumas. Tai net nustebino, kokia dominuojančia spektaklių forma jis yra tapęs, naudojamas. Mačiau tai „Amfitrione", „Publikoje". Tai mane intriguoja. Kodėl? Iš kur? Ar tai iš posovietinio ir sovietinio metaforinio periodo, kuomet tik taip buvo įmanoma išreikšti savo mintis? Ši aiškiai einanti linija juk turi iš kažkur kilti.
Žinoma, žinau Oskarą Koršunovą, kuris man atrodo puikus režisierius, išsiskiriantis Lietuvos kontekste. Taip pat žinau ir Eimunto Nekrošiaus darbus, mačiau ir Rimo Tumino (tik Maskvoje). Tuminas, beje, taip pat teatrališkas, tik labiau nušlifuotas, išvalytas, taip pat ironiškesnis. Mano matytuose šio režisieriaus darbuose yra daug labai profesionalumo - o tai jau ne visuomet matyti jaunųjų režisierių drabuose. Todėl, manau, kad šiuo atveju reikėtų kalbėti apie režisierių ir teatro kūrėjų kartas bendrąja prasme.
Čia labai juntama Nekrošiaus įtaka, o, pavyzdžiui, „Amfitrione" pajutau Tumino atgarsius, lyg ir jo kūrybos aidus, ir tik po spektaklio sužinojau, jog Areima iš tiesų yra jo mokinys. Tagi, buvo malonu sužinoti, kad buvau teisi.
Koršunovą padėčiau į kitą kategoriją. Jo teatrališkumas pasireiškia jo teatro nepsichologiškumu istorine šios sąvokos prasme. Jo darbas yra kur kas kompleksiškesnis, sudėtingesnis. Jis visuomet žaidžia būtent supriešindamas tokią, atrodytų, psichologinę ir teatrališką manieras. Iš tiesų, jis yra priekyje daugumos dabar čia kuriančiųjų. Ir tai gerai, taip jis gali tapti inspiracija jauniesiems kūrėjams.
Be viso to, jis turi labai stiprią aktorių trupę, stipriausią iš mano matytų. Man patiko „Publika", bet aš pajaučiau, jog ten aktoriai nėra pakankamai tvirti, man jie pasirodė jaunesni nei Koršunovo; panašiai buvo ir „Amfitriono" atveju. Kaip jaunesnioji karta (kas mane glumina), jie nėra taip gerai paruošti. Taigi, man atrodo, jog kažkas šioje sferoje yra blogai - arba jie yra prasčiau paruošiami akademijoje, arba nebėra tradicijos, kuomet režisierius ugdo savo aktorius. Gaila, nes ir Britanijoje jaunoji karta auga žymiai silpnesnė, tą patį matau ir čia, ir Prancūzijoje, jaunieji tampa silpnesni tiek techniškai, tiek meniškai. Žinoma, tai turi nemažą ryšį su dabartiniu pasauliu, kuris pasikeitė ir keičiasi. Dabar žymiai mažiau sąmoningumo ir atsidavimo, aukojimosi savo darbui šimtu procentų. Atsiranda ir kitoks suvokimas, kas gali būti menas. Britanijoje žodis „menas" skamba įtariai, žmonės daugiau kalba apie įvykį, o menas, mano numone, turi daugiau reikšmių: tai ir didžiulis atsidavimas, įsitraukimas, amatas, kur susilieja širdis ir siela, amatas, kaip meno kūryba. Dabarties visuomenė, kurioje gyvename, yra atsidūrusi greito populiarumo apsuptyje, siekio viską gauti kuo mažesnių ar jokių pastangų dėka, ir tai, žinoma, veikia ir aktorius, kurie keliauja į filmus ir televiziją, o tai juos smukdo kaip teatro kūrėjus. Tai ryšku Britanijoje, bet iš to, ką mačiau, tikriausiai panaši situacija yra ir Lietuvoje.
Nereikia pamiršti šio amato tęstinumo, - baigus akademijas aktorių mokslai nesibaigia, jie visuomet turi būti toliau treniruojami ir ugdomi savo režisierių, kaip yra įprasta rusų mokykloje, ar atskirais, tarkime Ariane´os Mnouchkine, atvejais.
Labai trumpai savo įspūdžiais pasidalino ir tarptautinėje teatrologijos studentų konferencijoje dalyvavę Vladislavas Stankevičius (SPbGATI - Sankt Peterburgo valstybinė teatro meno akademija) ir Aleksejus Kiseliovas (GITIS - Rusijos teatro meno universitetas), taip pat spėję išvysti kelis festivalio programos spektaklius.
Aleksejus Kiseliovas: Rusijoje yra nusistovėjusi bendra nuomonė apie lietuvių teatrą kaip Nekrošiaus teatrą. Žinoma yra ir kitų lietuvių, kurie pastoviai dirba Maskvoje: Tuminas, Karbauskis. Jie vis dėlto kuria naują, išsiskiriančią teatro kryptį šiame mieste. Juos lengvai atskiriame nuo rusų: darbai visuomet būna labai vizualūs, juntamas groteskas tiek kostiumuose, tiek visoje plastinėje raiškoje.
Kiek pasikeitė žvilgsnis į lietuvišką teatrą pabuvus Vilniuje? Matyt, stipriai ir nepasikeitė, išvydau labai panašias raiškas. Tarkime, Gintaro Varno kuriamą teatrą mačiau pirmą kartą, bet „Publikoje" išvydau labai panašius bruožus, pirmiausia jau minėtą vizualumą. Kitas dalykas, - Koršunovo „Dugne". Čia pirmą sykį išvydau tokį kamerinį, mažos formos spektaklį, bet vis dėlto tai nepakeitė mano žvilgsnio į jį, kaip į režisierių, atstovaujantį ryškiai, šiuolaikinei europinei teatro idėjai, ir jo braižas visuomet atpažįstamas ir naujas.
Aš dar norėčiau pridurti, kad lietuvių teatras mums visų pirma yra Europos, kalbantis europiečių kalba. To nepasakysi apie mūsų režisierius, nors visi jie kartu baigę iš esmės tas pačias mokyklas. Žvelgdami į Lietuvos teatrą, mes visuomet žvelgiame į Europą.
Vladislavas Stankevičius: Nedaug naujo galėčiau pridurti prie visko, kas jau buvo pasakyta apie Lietuvos teatro įvaizdį Rusijoje, gal tik konkrečiau apie Sankt Peterburgą pakalbėti. Čia vis dėlto aktualiausias yra Nekrošius, beveik vien jį mes ir matome, buvo festivalis, kuriame peržiūrėjome, galima sakyti, visą jo kūrybą. Tai, kas nebuvo rodoma gyvai, žiūrėjome įrašuose. Maskvos lietuviai retai atvažiuoja į Peterburgą, bet kai atvažiuoja, visi iš karto lekia žiūrėti. Koršunovas po pastatymo Aleksandros teatre irgi tapo mūsiškiu. Bet man jis visų pirma yra „Hamleto", o ne „Užsispyrėlės sutramdymo" režisierius. Iš kitos pusės, taip pat buvo įdomu, kaip tas pats režisierius kuria tokius skirtingo dydžio, požiūrio, metodo spektaklius. Iš esmės aš visuomet seku naujienas apie lietuvių teatrą, kuris man visuomet atrodo įdomus, išskirtinių bruožų.
Parengė Sigita Ivaškaitė
