Prieš kelerius metus Benas Šarka „Sirenų“ festivalio metu rodė performansą „Sirenos negali nekaukėti“. Jau tada šis pavadinimas privertė kiek ironiškai šyptelėti: iš tiesų „Sirenos“ jau tada atrodė anei kaukiančios apie naujas teatro tendencijas, anei viliojančios teatro vandenynų keleivius daužyti savo įsivaizdavimų ir tradicijos laivus į naujus pasaulio ir teatro supratimus, kylančius iš gelmių.
Po šių metų festivalio kyla mintis, jog „Sirenos“ šiuo metu tiesiog negali. Net ir papildytos Goethe´s instituto Europoly programa, jos negalėjo parodyti naujausių, netikėčiausių ir svarbiausių teatro kūrinių, atsiradusių kad ir Baltijos šalyse, negalėjo parodyti atsivežtų teatro žvaigždžių geriausių pusių, negalėjo ir pasiūlyti dialogo tarp skirtingų aktualių požiūrių.
Turinio prasme aktualiausiai kalbėti turėjo Europolio programos spektakliai. Tačiau be tikrai įdomaus lietuvių darbo „Geros dienos“ - vartojimo kasdienybės tyrimo iš kasoje sėdinčiųjų perspektyvos - ir smagaus vokiečių „machina eX“ spektaklio žaidimo „Nutekinimo pamokos“ - galėjusio kai kuriuos žiūrovus paskatinti įsitraukti į apmąstymus tiesos ir demokratijos temomis - ši programa menine prasme pasirodė neįdomi, silpna. Ypač nuliūdino graikų „Švarus miestas“, kurio autoriai, atlikę tyrimą ir parašę jautrų, dabartines aktualijas atspindintį, bet kartu ir asmenišką scenarijų, tikroms valytojoms imigrantėms sukūrė situaciją, kur jos turėjo atlikti ne tik profesionalių aktorių užduotis, bet ir iliustruoti savo darbo kasdienybę. Daug žadantis projektas tapo tiesiog nedrąsių moterų bandymu būti aktorėmis, o ne savimi: nuostabiomis, stipriomis moterimis, galinčiomis pasidalinti savo išskirtinėmis, o dabar jau ir beveik visoje Europoje atpažįstamomis, istorijomis.
Vienas svarbiausių festivalio svečių Krzysztofas Warlikowskis (kalbant apie istorijas - išskirtinis jų pasakotojas!) taip pat nenudžiugino. Daugiau nei keturios valandos kelerių metų senumo aktualijų pasirodė vertos dėmesio. Tačiau ne tiek daug ir ne tokio dėmesio ar, juo labiau, susižavėjimo. Kalbėti apie stiprėjančius kraštutinius dešiniuosius, apie gyvenimą be įvykių ir jausmų ir apie mažus pasaulio ir savęs bijančius žmones teatre yra prasminga. Tačiau tokio teatro, dar ir užsisklendusio ketvirtąją siena bei labai rimtai žiūrinčio į save, pati nebelaukiu ir nebenoriu žiūrėti. Net ir aktorių besąlygiškas atsidavimas nepapirko: neapleido mintis, kad jiems tikrai neverta taip aukotis menui (kad tai daroma žiūrovams - nepatikėjau). Viskas atrodė sterilu. Net ir spektaklio kūniškumas bei seksas. O pusnuogio Claude´o Bardouil prakaitas suveikė ne kaip priminimas apie žmogiškumą ir bergždžias meno ar meilės pastangas, bet tiesiog kaip priemonė prilipinti aukso spalvos konfeti.
Po šiųmečio „Naujojo cirko savaitgalio“ matyti tokį sterilų kūniškumą scenoje apmaudu. Gintarės Masteikaitės atvežti akrobatai priminė, ko noriu teatre ir atsakė į kausimus, kurių net nežinojau turinti. Jų pasitikėjimas vienas kitu ir žiūrovais, atvirumas ir kūniškumas virto pasakojimais apie artumo ir meilės galimybę („Ekstremali Simbiozė“, Henrik Agger ir Louise von Euler Bjurholm), žaidimą ir draugystę („Kas aš esu“, El Nucleo) ir, visų svarbiausia, apie aukojimąsi niekada nežiūrint į save per rimtai („Visi genijai, visi idiotai“, Svalbard). Festivalio uždaryme rodytas trupės iš Švedijos Svalbard spektaklis „Visi genijai, visi idiotai“ (nors, regis, tikslesnis pavadinimo vertimas būtų - „Visiškas genijus, visiškas idiotas“) papirko ne tiek pirmoje spektaklio dalyje atlikėjų surengtu šou ar sukurtu keistu distopišku pasauliu, kuriuo patikėjau be išlygų, tik įėjusi į salę ir pamačiusi Benjaminą Smithą ant kiniško stulpo apsivilkusį kailiniais ir pasipuošusį ragais. Spektakliui išaugus į šou, žiūrovams ir patiems atlikėjams įsišėlus, viskas pasikeitė ir scenoje buvo atliktas savotiškas aukojimosi aktas: artistai klojo savo kūnus po kojomis scenos partneriui, iš kurio viso veiksmo metu lyg ir tyčiotasi, jie bėgo, krito, slydo, kad tik jam nereikėtų atsistoti ant žemės ir sulėtinti tempo. Jie juokėsi iš to, ką moka geriausiai, kame jaučiasi saugiai ir džiaugėsi, kad yra pažeidžiami.
Ne be tos pačios Masteikaitės rankos pavasarį vykęs „Naujasis Baltijos šokis“ taip pat parodė kaip scenoje gali būti panaudotas kūnas ir kaip skirtingai jis gali būti paveikus ir jaudinantis. Net jei ir nežiūrima į save rimtai. Beje, nors šios „Sirenos“ pasirodė negalinčios daug ko, vis dėlto būtent pasižiūrėti į save nerimtai pavyko. Tačiau ne tiek komunikacija, kiek pačia festivalio programa. Labai rimtai rodžius ne tik geros kokybės darbus, festivalis baigtas Christhopho Marthalerio „Karališko dydžio“ spektakliu-dainų vakaru, kurio metu vienas pianistas, dainininkų pora ir vyresnio amžiaus aktorė siautė viešbučio kambaryje su karališko dydžio lova. Nieko rimto, nieko stebuklingo, tik žaidimas savo balsais ir kūnais. „Karališko dydžio“ suskambėjo tarsi komentaras ne tik rimtiesiems festivalio kūriniams, bet ir pačiam jo šūkiui: užsisukę savo rimtame žinių kūrimo rate, pamirštame žaisti ir mėgautis. Ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai.
