2014 metų „Sirenos" pasibaigė. Nesunku pastebėti kelias itin aiškiai išskirtinas šių metų festivalio ypatybes. Netgi atsižvelgiant į pačią „Sirenų" koncepciją, minėtą jų toną šiais metais būčiau linkusi vadinti netradiciniu. Visai ne dėl to, kad viena iš programos dalių buvo „eksperimentinė scena". Veikiau todėl, kad visas šių metų „Sirenų" žemėlapis tiek pasirodymų lokacijomis, tiek jų forma buvo gerokai įvairesnis, netradicinis. Manau, festivalio organizatoriai pasielgė tinkamai, Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą" ir Eimunto Nekrošiaus „Jobo knygą" sudėję į atskirą dieną - tradicija nebuvo supriešinta su iki tol dominavusia netradicine scena. Džiugu, kad buvo parodyti du režisierės Kirsten Dehlholm darbai, vienas statytas Lietuvoje („Kosmosas +"), kitas - Danijoje („Juokas tamsoje") - sukurta galimybė su režisieriumi susipažinti artimiau, tiksliau perprasti jo kūrybinius principus.
Čia pat mažumėlę apie nenuoseklumus. Galiu suprasti, kodėl „Sirenose" matėme „Kosmosą +", bet nesuprantu, kodėl paskutinę festivalio dieną parodytas vaikams skirta „Tėčio pasaka",- festivalio ambicija parodyti darbus, skirtus vaikų scenai, neįtikina. O jei toks tikslas buvo, tuomet derėtų paisyti aiškiai apčiuopiamo nuoseklumo.
Tačiau akivaizdu, kad "keistenybės" išeina ne vien į bloga. Apie netradicinių erdvių gausą šiame festivalyje šiek tiek užsiminiau anksčiau. Vis dėlto norisi pastebėti, kad toks „Sirenų" formatas ateityje galėtų tapti jų vizitine kortele, o režisieriams sceninė adaptacija naujose erdvėse galėtų būti dėkingas kūrybinis postūmis. Žiūrovas savo ruožtu taip pat nelieka nuskriaustas: erdvės, paprastai neprieinamos, per festivalį jam tampa atviros ir pasiekiamos, o teatrinis pasirodymas nebereiškia vien tradicinės scenos ar spindinčio vestibiulio. Netradicinė erdvė - tai įsipareigojimas būti „kitokiu". Vadinasi, ieškoti ir nesurambėti.
Tiesa, festivalio metu buvo galima pastebėti jau kurį laiką vyraujančias tematines-konceptualines tendencijas. Daugumą pasirodymų būtų galima išskirti į dvi temų kryptis: pirmoje kūriniai stengiasi aptarti teatrą ir kūrėjų vietą jame („Contemporary?", „Sirenos negali nekaukėti", iš dalies „Žuvėdra" bei „Shoot/Get Treasure/Repeat", „Broken Heart Story"); antrojoje atsidūrę kūriniai narsto konfliktinę individo situaciją („The Fountainhead", „Kaligula", „Ričardas II: Post Factum", iš dalies „Feast Fashion", „Žuvėdra"). Įdomu stebėti tarp spektaklių nusidriekiančias paraleles, žiūrovas priverčiamas temą persvarstyti ne vieną kartą. Paakinti mąstyti - argi tai nėra vienas pagrindinių teatro tikslų?
Post Scriptum. Po Eimunto Nekrošiaus „Jobo knygos" Menų spaustuvės kavinėje kalbėjęs, porą savaičių Lietuvoje viešėjęs teatrologas, semiotikas Patrice´as Pavis tvirtino, kad teatro perspektyva - tai mažos teatro salės ir mažos grupelės žiūrovų. Gaila, kad Pavis įvardinta, o šiai dienai lietuvių scenai labai aktuali problema - jaunų režisierių nekompetencija - taip ir nebuvo detalizuota. „Ne visi režisieriai turi teisę būti vadinami režisieriais", taikliai pastebėjo Pavis. Tuo tarpu vertėja šią pastabą mandagiai nutylėjo, ir ji nebuvo smarkiau išplėsta...
