Monika Jašinskaitė
Kauno valstybiniame dramos teatre Gytis Padegimas stato naują spektaklį „J A H" apie tarpukario Lietuvos rašytoją ir visuomenės veikėją Juozapą Albiną Herbačiauską. Kartu su režisieriumi spektaklį kuria scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, aktoriai Sigitas Šidlauskas, Mikalojus Urbonas ir kiti. Premjera numatyta kovo 25 dieną.
Būsimasis spektaklis - šimtasis režisieriaus kūrinys. Šimtas rodo ilgą teatre nužengtą kūrybos kelią, tačiau, G. Padegimo manymu, jam sėkmę lemia kitas skaičius - vienuolika. Todėl, pasiduodama skaičių magijai ir linkėdama kūrybinės sėkmės, Gyčiui Padegimui uždaviau vienuolika klausimų.
Kauno valstybiniame dramos teatre kuriate spektaklį po vienuolikos metų pertraukos. Kaip jaučiatės grįžęs?
Gerai. Man sugrįžimas džiaugsmingas. Jis sutapo su šio teatro jubiliejumi, ir mano spektaklis įeina į programą, susietą su devyniasdešimtmečiu, pagal kurią spektaklius kuria buvę teatro vadovai ar vyriausieji režisieriai. Nuo Kauno dramos nesijaučiu nutolęs. Rodos, vienuolikos metų ir nebuvo: čia žiūrėjau spektaklius, bendravau su žmonėmis, mačiau juos scenoje ir gyvenime.
Ar teatras pasikeitęs? Gal yra dalykų, kurie maloniai stebina?
Sėdint vestibiulyje atrodo, kad niekas nepasikeitė, tik kavos aparato tada nebuvo. Bet, kai pagalvoji, keitėsi erdvės. Repeticijų salėje, ten, kur pradėjome repetuoti, kadaise buvo bendrabučis. Kaip J. A. Herbačiauskas pranašavo, vietoj scenos - duobė. Ir žmonės keitėsi. Jau nebėra tokių artimų žmonių kaip Algimantas Masiulis, Vilhelmas Vaičekauskas (mano pirmajame spektaklyje vaidinęs Karlsoną), Julija Kavaliauskaitė. Tačiau yra daug naujų aktorių.
Kuriate šimtąjį spektaklį. Kurie iš jau sukurtų Jums brangiausi?
Brangiausiu širdžiai spektakliu visiems laikams liks 1976 m. Šiauliuose režisuotas Federico Garcijos Lorcos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba". Pjesę vertė Tomas Venclova. Mes išleidome spektaklio programėlę su pjesės autoriaus piešiniais ir eilėrasčių rinktine - Tomo Venclovos vertimais, dalis jų niekur daugiau nepublikuoti. Premjerą šventėme sode po žydinčiais jazminais. Buvo daug mano draugų iš įvairių miestų, iš įvairių šalių, kurie atvyko paskutinę minutę. Dabar jie išsibarstę po visą pasaulį, bet iki šiol nepamiršta premjeros ir pasisėdėjimo po jazminais.
Kitas man brangus spektaklis - prieš 11 metų Kauno dramos teatre pastatytas Nobelio premijos laureato Williamo Butlerio Yeatso „Žodžiai lango stikle". Taip pat Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską", kurio premjerą 1986 m. gruodžio 31 d. žiūrėjo visa Kunigų seminarija. Svarbus kūrinys ir Haroldo Pinterio „Seni laikai", rodytas Vilniuje, Jaunimo teatre, ir vėliau uždraustas, nes H. Pinteris Londone pasakė, kad netiki Gorbačiovo perestroika. Šie spektakliai - kaip paklydusios avelės - nėra įvertinti kritikų, bet man jie brangūs.
Kam daugiausia dėmesio skiriate režisuodamas šimtajį darbą?
Dabar mano tikslas - geros repeticijos. Atsinešu visokios iš knygų, straipsnių kopijuotos medžiagos, ir kalbamės. Lyg ir neįprasta, kad aktoriai taip nagrinėtų medžiagą, tačiau šitaip jie ją geriau pajaučia. Dirbsime ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur malonios darbuotojos aktoriams parodys gausybę daiktų ir nuotraukų, papasakos apie to meto rašytojų bruožus. Norisi, kad šios repeticijos būtų išskirtinės, kad spektaklio kūrimo procesas būtų įsimintinas - daugiausia mūsų kūrybinio darbo laiko prabėga repetuojant.
Kaip surinkote bendraminčių komandą?
Kadangi pjesėje atkuriamos žinomos asmenybės, svarbus tipažo klausimas. Pavyzdžiui, Egidijus Stancikas yra vaidinęs Balį Sruogą Maironio jubiliejui skirtame vaidinime „Poeto sodnas". Taigi scenoje jis gali būti atpažįstamas kaip B. Sruoga. Kažkas man minėjo, kad girdėjo Egidijų sakant: „Oi, kaip norėčiau įlipt į Sruogos batus..." Štai, ta proga jis ir gauna tuos batus. (Juokiasi.)
Taip ir dėstau pasiansą: jei vaidina tas, šalia jo - anas. Pjesėje yra charakteringų personažų - Vanda Žurkovska turi būti aukšta, Vincas Krėvė-Mickevičius - šalia milžiniško Sruogos turi atrodyti mažiukas (ūgiu, ne gabumais). Šis pasiansas dar nėra iki galo sudėstytas - skaitome ir žiūrime, kas prie ko dera. Ieškome, kas bus lenkai, kas lietuviai, kas numirėliai.
Esu pedagogas, todėl siekiu, kad kiekvienam aktoriui, nežiūrint jo vaidmens šiame spektaklyje, tai būtų žingsnis į priekį jo kūrybinėje biografijoje, kad jo nenaudotume taip, kaip šis vaidmens atlikėjas yra naudojamas. Man įdomu laužyti amplua, kelti aktoriams užduotis. Kad tai galėčiau daryti, reikia pažinoti ir vaidinančius žmones. Šiuo atveju juos pažįstu. Taigi žiūrovai galės pamatyti artistus netikėtu rakursu.
Galbūt komandoje yra naujų veidų?
Teatre yra naujų, jaunų žmonių - mano ir Dariaus Meškausko auklėtinis Mikalojus Urbonas, vaidinsiantis jauną J. A. Herbačiauską, Algės Savickaitės kursą baigę Gabrielė Aničaitė, Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Inga Mikutavičiūtė, Neringa Nekrašiūtė, Artūras Sužiedėlis. Man teko matyti nemažai šių jaunų aktorių spektaklių, tad norėjau jų įtraukti kuo daugiau. Įdomu ne tik pačiam pabandyti su jais dirbti, bet ir perteikti savo žinias. Tai svarbu, kai medžiaga, su kuria dirbame, turi edukacinį aspektą.
„Lietuvių teatro istorijos" ketvirtajame tome aprašytas mano spektaklis „Mūsų miestelis", ir čia sakoma, kad spektaklyje yra nepakeičiamas, Kauno valstybiniam dramos teatrui būdingas aktorinis ansamblis. Norisi ir dabar sukurti tokį ansamblį, tad daug dėmesio skiriu repeticijoms, - kad atsirastų visavertis bendravimas.
Kuriate spektaklį pagal savo sukurtą pjesę. Ar kada nors jau esate tai daręs?
Pjesę ilgai rinkau iš knygų, iš archyvų - iš rankraščių, iš senų laikraščių ir dėsčiau po kruopelytę. Anksčiau esu rašęs scenarijų „Poeto sodnui" Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tai buvo nedidelis scenarijus. Nuo to laiko susidomėjau J. A. Herbačiausku. Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad nežinomas, negirdėtas J. A. Herbačiauskas turėtų būti pristatytas „iš vidaus". Jis rašė pirmuoju asmeniu - kad tai jis pats veikia, dalyvauja, - todėl buvo lengva jo kūrinius susieti su jo gyvenimu, dokumentika apie jį. Pjesėje J. A. Herbačiausko kūryba ir gyvenimas susipina, viskas vyksta kaip fantasmagoriškame sapne - nėra aišku, kas buvo, o ko nebuvo.
Kaip sekasi kurti spektaklį pagal savo kūrinį? Ar lengviau, o gal sunkiau siekti savo vizijos darbe su teatro kolektyvu?
Kadangi pjesė - mano medžiaga, ji yra atvira visokiems pakeitimams. Man norisi, kad spektaklis būtų polifoniškas, visos detalės jame turi žaisti kaip visuma. Repeticijų metu žiūrėsime, kokios temos atrodys aktualesnės, ką reikėtų išryškinti, kas labiau tiks aktoriams. Kai esi savo pjesės autorius ir režisierius, paprasta su savimi tartis ir susikalbėti.
Spektaklio pavadinimas „J A H" - Juozapo Albino Herbačiausko inicialai, ši tarpukario asmenybė yra spektaklio centre. Tačiau pavadinime užkoduota ir Jahvės - hebrajiško žodžio Dievui vadinti pradžia. Ar tai siejasi su pagrindiniu pjesės veikėju?
J. A. Herbačiauskas - mūsų tautos Don Kichotas, idealistas, kovotojas ir pranašas, bet nesuprastas, nes pralenkęs laiką. Net jo sakomi tekstai yra kaip iš mūsų dienų! Jei tada jo būtų paklausę, būtume išvengę daug bėdų, kurios užgriuvo Lietuvą. O jei tai, ką jis sakė, išgirstume ir suprastume šiandien, tai mums daug duotų.
Įsiklausykite, kaip skamba „J A H" - kaip smūgis. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Dar yra kita prasmė, kilusi nuo Jahvės, nes įdomi šio rašytojo dievoieška, jo, kaip kūrėjo, konfliktas su Dievu. Anot J. A. Herbačiausko, kūryba visuomet yra nuodėmė - menininkas, kuris bando susilyginti su Kūrėju, meta jam iššūkį.
Pjesės veikėjai - žinomi tarpukario Lietuvos žmonės. Kodėl tai atrodo svarbu?
Mes mažai turime spektaklių apie genius loci - vietos dvasią. Neseniai pasirodė gausybė knygų apie to laikotarpio Kauno pastatus. Kreipiame daug dėmesio į prieškarinio Kauno materialinės kultūros atspindžius. Tačiau, kaip sakė Dostojevskis, namai - tai ir žmonės, ne tik pastatai. Norisi, kad daugiau dėmesio skirtume dvasinės kultūros atspindžiams - žmonėms. Spektaklyje bandysime atkurti miesto dvasią, dėl to spektaklis bus vertingas Kauno kultūriniam gyvenimui.
Buvo malonu suprasti tendenciją, kurią siekia išryškinti istorikai, kurią ir aš perteiksiu spektaklyje. Mano jaunystėje J. A. Herbačiauskas buvo pateikiamas kaip „varijotas", kvailys, būrėjas iš rankos. Niekur apie jį neskaitėme, o prieš dvidešimt metų pasirodžiusioje jo rinktinėje „Erškėčių vainikas" Viktorija Daujotytė rašo, kad jis mums liko tik legenda. Rašydamas pjesę, rėmiausi Eugenijos Vaitkevičiūtės knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas", o dabar, kai pjesė baigta, pasirodė Mindaugo Tamošaičio knyga „Didysis apakimas" apie lietuvių rašytojų kairėjimą tarpukario metais, kuri parodo, kad viskas tuomet vyko neatsitiktinai.
Priėjau išvadą, kad J. A. Herbačiauskas buvo ta persona non grata, kuri buvo nepatogi ir valdžiai, ir kultūrinei bendruomenei. Jis buvo ryškus antikomunistas, Lietuvoje tiksliausiai supratęs pavojingą draugystę su Rusija. Jis buvo žmogus, kovojęs, kad būtų valstybės kultūros politika, kad valstybė skirtų užtektinai dėmesio teatrui, literatūrai. Darė viską savotiškai - aštriai, sarkastiškai, žodžio kišenėje neieškodamas, todėl iš Lietuvos buvo išstumtas ir apsigyveno Lenkijoje.
Per J. A. Herbačiausko asmenybę atsiskleidžia mūsų šiandienos dvasinė padėtis. Atrodo, kad jis suteikė galimybę jo tekstais prabilti apie nemažai skaudulių, bet tai galima padaryti nemoralizuojant, žaismingai.
Kuo toks spektaklis galėtų pritraukti šių dienų žiūrovą?
Spektaklis - daugiasluoksnis, todėl įvairūs žiūrovai jame aptiks skirtingus dalykus. Besidomintys lietuvių literatūra, Lietuvos istorija, senuoju Kaunu, ras tarpukario Kauno panoramą su V. Krėve, S. Kymantaite-Čiurlioniene, B. Sruoga, J. Keliuočiu ir „Naująja Romuva", ir Konrado kavinės atmosfera. Kiti - maištingą, paslaptingą, nežinomą asmenybę su tam tikrais mistikos elementais. Juk J. A. Herbačiauskas yra pasakęs: „Aš esu numirėlių valstybės įgaliotasis ministeris Lietuvai."
Jaunimas spektaklyje aptiks postmodernistinę struktūrą. Aš žanrą vadinu dokumentine fantasmagorija: viskas dokumentuota, mano teksto yra nedaug, tad viskas lyg ir autentiška, bet situacijos skamba fantastiškai, ir nežinia - gal jos buvo, o gal ir nebuvo.
Tie, kurie teatrą renkasi kaip pramogą, turės ir tai - pirmasis veiksmas vyksta Krokuvos kabarete „Žaliasis balionėlis", antrasis - Kauno Konrado kavinėje, kur skamba muzika, šansonjė atliekamos dainos. Spektaklio muziką kuria Giedrius Kuprevičius, kuris ir pasirodys scenoje - vaidins prieškarinį teatro akompaniatorių Leibą Hofmeklerį.
Spektaklyje bus ir šiuolaikinio šokio - choreografas Andrius Kurienius, o Simonas Glinskis rimtai dirba su instaliacijomis. Tikiuosi, kad spektaklyje atkursime kadaise dingusio Kauno atmosferą.
Šio spektaklio reikia, kad Kaunas labiau apčiuoptų savo tapatybę. Mes persikelsime į tą tarpukario Kauno intelektualų rato atmosferą tam, kad suvoktume save šiandien.
