Naujiena nr. 1. Apie gyvenimą
Gintaro Varno režisuotas Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas Išmintingasis“ (premjera gruodžio 8, 9 d.), panašiai kaip ir prieš keletą metų tame pačiame teatre toje pačioje scenoje pradėta rodyti Maxo Frischo „Biografija: vaidinimas“, kiek atsiduoda senstelėjusiu teatru. Nesibaigiančios kalbos - nes būtent tekstu šiuose spektakliuose perteikiama veiksmo eiga - liūliuoja, kai kurių jaunesnių aktorių perdėtas arba, priešingai, nepakankamas išraiškingumas trikdo. Tačiau spektakliui pasibaigus akivaizdu, kad pamatei tvarkingą, kokybišką darbą. Be to - apgalvotą ir aktualų.
Šiuo spektakliu, galėjusiu likti žaviu, viduramžiais dvelkiančiu atviruku, režisieriui pavyko išryškinti vieną skaudžiausių dabartinio pasaulio problemų - nesibaigiančius konfliktus, keliamus dangstantis religijos pretekstu. „Natane Išmintingajame“ kritikos išsakoma šiuolaikiniam terorizmui ir kryžiaus žygiams, tarptautiniams ir buitiniams konfliktams, kuriuose stengiamasi žodžiais ar jėga įrodyti, kad kažkieno tikėjimas tikresnis ir teisingesnis. Tad neturėtų būti nuostabu, kad kalbant apie religijas išskirtinai svarbi Jeruzalė - judėjų, krikščionių ir musulmonų miestas. Ne tik kaip pjesės veiksmo vieta, bet ir dabartinių tarptautinių konfliktų pretekstas bei zona. Spektaklyje ji rodoma kaip šachmatų lenta, kurioje stumdomi individai - aukštesniam tikslui aukotinos figūrėlės. Bet neslepiant, kad tas aukštesnis tikslas dažniausiai tėra tokių auksu tviskančių veidmainių, kaip Liubomiro Laucevičiaus kuriamas Jeruzalės patriarchas, išsigalvojimai bei manipuliacijos. Šiame kontekste nepakeista pjesės pabaiga suskamba naiviai ir dabartiniame pasaulyje mažai tikėtinai. Ypač šiuo metu, ar juo labiau per spektaklio premjerą, kai Jeruzalės klausimas ir įtampa tarp Izraelio ir Palestinos paaštrėjo.
„Natanu išmintinguoju“ kūrybinė grupė, ypač - skirtingų kartų ir teatrų aktoriai, priminė, kad, nepaisant savo skirtumų, visi esame susiję, o bendradarbiaudami galime pasiekti kur kas daugiau nei susipriešinę. Naivus idealizmas, bet jis gali įkvėpti pasitikėjimo. Be to, toks naiviai šviesus žvilgsnis į pasaulį padėjo nustumti į šoną pradinį nusivylimą pasirinkta teatrine kalba ir vaidybos maniera: gyventi taikiai gal trukdo savimeilė, bet taika yra įmanoma.
Naujiena nr. 2. Apie mirtį
Kaune ir vėl galima pamatyti Thorntono Wilderio „Mūsų miestelį“. Šį kartą - režisuotą iš Klaipėdos atvykusio Dariaus Rabašausko. Šio spektaklio atsiradimas NKDT atrodo kiek keistai. Nors pati pjesė gal ir visai logiškai grįžta į Kauną, tačiau tai, kad spektaklyje vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai su keliais kviestiniais iš Vilniaus ir Klaipėdos dramos teatrų, yra netikėta. Ypač teatrui, kuriame kitų trupių ar laisvai samdomi aktoriai, kuriantys pagrindinius vaidmenis didžiosios salės spektakliuose, nėra itin dažnas reiškinys.
Kur kas svarbesnis prieš premjerą buvo kitas netikėtumas - pirmąkart „Mūsų miestelis“ buvo rodomas tą pačią dieną, kada atsisveikinome su Viktoru Valašinu. Jį prisimenu kaip Kauno menininkų namų direktorių. Tačiau vyresniems ir Kaune daugiau laiko praleidusiems teatro lankytojams Viktoras Valašinas - visų pirma aktorius bei režisierius. O kai kas jį gal dar atsimena ir kaip poną Vebą Gyčio Padegimo 1982 m. režisuotame „Mūsų miestelyje“. Šis atsisveikinimas išryškino spektaklio temą. Deja, ir teatro cinizmą: toje pačioje scenoje ryte šarvojimas, vakare - premjera. Gyvenimas tęsiasi, žinoma. Bet pjesės priminimas apie tai, kaip gyvendami nesuprantame, kas svarbu, neatrodė išgirstas.
Pats spektaklis, nors ir su puikiais vyresniais aktoriais, kai kur sužibančiu jaunimu ir nuostabiu KJT dainavimu (kurio, pasirodo, jau buvau labai pasiilgusi), vis dėlto prailgo. Gal kad pirmas ir antras veiksmai nesugebėjo įtraukti į gyvenimo džiaugsmo ir nerūpestingumo šėlą, gal dėl to, kad buvo sunku nekreipti dėmesio į dramaturgo prieš beveik šimtmetį išgalvotą idealų baltų tvorų ir nerakintų durų pasaulį, kuriame egzistuoja vienintelis nelaimingas žmogus. O gal tiesiog spektakliui pritrūko dinamikos, gyvumo, kurį galėtų nutraukti trečias veiksmas, apversdamas iki banalumo suidealizuotą pasaulį aukštyn kojom.
Bet bene sudėtingiausia „Mūsų miestelyje“ buvo patikėti finalinėmis ašaromis supratus, kaip nemokame gyventi. Pomirtinį buvimą vaizduoti sudėtinga, ypač norint parodyti skirtumą nuo gyvųjų pasaulio. O tai Dariui Rabašauskui pusiau pavyko. Bent iš dalies kaltas salės dydis, neleidžiantis pajusti subtilių aktorių emocijų, kaip kad pavyktų kamerinėje erdvėje. Tačiau net ir tokioje situacijoje nebūtina išraudoti finalinio monologo. Egzistuoja ir daugiau emocijų, kuriomis galima kurti sielų pasaulio jausmus.
Ir vis dėlto kai paliaujama raudoti, kai meti žvilgsnį į Valentino Masalskio režisierių - tėvą - dievą - dramaturgo alter ego, kai visiems aktoriams išėjus iš scenos vietoj lauktų plojimų pasigirsta giesmė, pasidaro nebesvarbūs visi teatriniai, režisūriniai triukai ir dramos amžius. Labai retai teatre suteikiama proga atsisveikinti ir, supratus, kad viskas jau baigėsi, dar truputį pabūti spektaklyje. Šios kelios minutės man buvo bene didžiausia naujojo „Mūsų miestelio“ dovana.
Naujiena nr. 3. Apie negebėjimą gyventi ir mirti
Kamilė Gudmonaitė, Gintaro Varno išugdyta režisierė, sausio pradžioje taip pat išleido premjerą NKDT. Prieš pat „Keturi“ premjerą (pagal Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištrauką) jokių stiprių, ryškių sutapimų nebūta. Nors gal tame pačiame teatre per mėnesį išleistus kitus du spektaklius apie tikėjimą vis dėlto būtų galima laikyti pakankamai reikšmingu sutapimu. Vis dėlto „Keturiems“, regis, daugiau papildomų prasmių suteikė ne kiti dabartinio repertuaro spektakliai, o scena, kurioje jis pastatytas. NKDT ilgojoje salėje itin ryškius darbus kūrė Gintaras Varnas. Čia šėlo „Heda Gabler“ (1998 m.), apie atsisveikinimo kelionę pasakojo „Tolima šalis“ (2001 m.) ir intymiam susitikimui kvietė „Švyturys“ (2005 m.). Skaudžių istorijų pasakojimai, sukurti naudojant paprastas priemones, norom nenorom stovėjo „Keturiems“ už nugaros, žiūrėjo pro petį ir kiek drebino kinkas, ar nebus nuversta jų legenda.
Legenda nuversta nebuvo. Ir nauja taip pat nesukurta. „Keturi“ pristatė Kaune kiek rečiau matomus tris jaunus aktorius - Daną Kamarauską, Mantą Zemlecką ir Gytį Laskovą (du pastarieji - nauji teatro trupės nariai, tad Kaune bus matomi dažniau), parodė brutalesnį pasaulį nei kituose naujausiuose NKDT spektakliuose ir pamėgino įtraukti į apmąstymus apie palaimą/amžinąjį kaifą pusgirčių, apsivartojusių personažų lūpomis. Vidiniai policininkai, kaifo paieškos ir nuolatiniai nesusikalbėjimai priminė ne tik sovietinę cenzūrą ir jos pastangomis išugdytą savicenzūros mechanizmą, bet ir XX - XXI a. sandūroje kurtus rusų veiksmo filmus (man labiausiai iš to laiko įsiminęs - „Brolis 2“). Dar kiek pažaidus policininko įvaizdžiu ir degtine pagirdžius nesantįjį ketvirtą (ir taip tarytum leidus suprasti, kad kiti trys gali atstovauti spektaklyje minimiems vidiniam policininkui, prokurorui ir teisiamajam), spektaklyje papasakota nedaug. Tad „Keturi“ atrodė ne kaip savarankiškas darbas apie skausmingą bėgimą nuo realybės ar dramatiškas tikėjimo paieškas tikėjimui priešiškame pasaulyje, o didesnio spektaklio dalis. Tarsi prašytųsi į Gintaro Varno „Nekaltus“ kaip dar viena siužeto linija, bet nebūtų priimtas, tad pavėluotai ir dar neužaugęs iki savarankiško, išbaigto darbo būtų atklydęs į ilgąją salę.
Žiūrint premjerą atrodė, kad „Keturi“ atsidūrė kažkur tarp veiksmo filmo ir Daniilo Charmso istorijos - spektaklis per trumpas, kad įtikinamai papasakotų vidinio pasaulio peripetijas, verčiančias bėgti nuo tikrovės, juo labiau,- kad parodytų pačią tikrovę. Jis ir per ilgas bei nepakankamai tikslus, kad suveiktų kaip šmaikštus komentaras apie realybę. Tokio buvimo „tarp“ „Keturiuose“ buvo ir daugiau: vaidyba balansavo tarp brutalaus žodyno bei fiziškumo ir gana švelnių intonacijų, judesys - tarp buitinio, atmiešto agresija, ir šokio. Visa tai keitėsi vengiant drastiškų kontrastų, netikėtumų, provokacijų. Tad spektaklis atrodo kaip baimės ko nors imtis ar ką nors konkretaus teigti manifestas (tarsi tolimas „Vaidinant auką“ atgarsis). Nenuostabu, kad planuotai ar ne, taip nutiko. Nebūtinai lengva kurti išbaigtus ir prasmingus pasakojimus, ypač kai esi nuolat lyginamas su savo mokytojais ar esama teatro tradicija. Vis dėlto tokią situaciją stebėti apmaudu, nes norėtųsi, kad mokytojų legendos būtų nuverčiamos jaunų režisierių, kūrybinių komandų darbais.
