Dauguma profesionaliojo scenos meno įstaigų kiekvieno sezono pradžioje pristato savo metų arba pusmečio planus žiūrovams, tačiau atidžiau susipažinus su dešimties[1] valstybės finansuojamų Lietuvos dramos teatrų sezonų pristatymais, matyti panašumas – pristatoma ne sezono tema ar teatro programos kryptis, o tik būsimų premjerų pavadinimai. O juk teatrai, kurie iš anksto planuoja projektus ir išteklius (nes apie jiems skirtą finansavimą sužino gerokai anksčiau nei nepriklausomi teatrai) turėtų kur kas aiškiau matyti bendrą savo įstaigos kūrybinės veiklos vaizdą. Ar teatrui svarbu siekti veiklos vientisumo? O jeigu jis kuria kokybišką, tačiau padriką produkciją? Kitaip tariant, kas svarbiau – kryptis ar kokybė? Žinoma, būtų idealiausia, jei šie aspektai galėtų surasti pusiausvyrą, tačiau jeigu Lietuvos teatre tai būtų įprasta, nebūtų apie ką kalbėti.
Peržvelgus anksčiau minėtų teatrų repertuarus, juose vyrauja paskirų spektaklių pavadinimai sujungti itin abstrakčiu sezono šūkiu. Be abejo, tai nėra vien šio sezono bruožas, o veikiau tendencija, tampanti ydingu įpročiu teatrų (meno) vadovams ne patiems formuoti teatro veidą siūlant medžiagą kviečiamiems režisieriams, o sutikti su bet kokiais kūrėjų pasiūlymais. Tikiu, kad planuojant repertuarą, tarp daugumos (meno) vadovų ir režisierių vyksta dialogas, ieškoma abipusio kompromiso, tačiau ar dažnai jis pasiekiamas? Čia į galvą ateina kitas keblus klausimas: ar teatras turi diktuoti temą kuriantiems menininkams ir varžyti jų laisvę, ar tiesiog priimti kūrėjų atsineštas temas ir pasikliaudamas jomis formuoti saviškę?
Turbūt nesuklysiu teigdama, jog ryškiausiai savo kryptį ir idėją išlaiko Valstybinis jaunimo teatras, kuris planuoja ne tik kviečiamų režisierių spektaklius, bet ir kiekvieno sezono repertuaro visumą. Tiesa, šio teatro pavyzdys čia galėtų būti pasitelktas kaip ryškiausiai atspindintis anksčiau išsakytą teatro vizijos vientisumo ir menininko laisvės (suvaržymo) aspektą. Kiek anksčiau Jaunimo teatras plėtojo grožinės literatūros inscenizavimo liniją, todėl repertuare atsirado spektakliai: „Austerlicas“ (2020), „Don Kichotas“ (2021), „Puikus naujas pasaulis“ (2021), „Jauno žmogaus memuarai“ (2022), „Edžio pabaiga“ (2022), „Erinijos“ (2022), „Barbarai“ (2023), sukurti pagal rašytojų W. G. Sebaldo, Miguelio de Cervanteso, Aldous’o Huxleyʼio, Ričardo Gavelio, Édouardo Louis, Jonathano Littello, J. M. Coetzeeʼės prozos kūrinius. Ši tema plėtojama ir toliau – praėjusiais metais pristatyta „Bėgūnė“ pagal Olgą Tokarczuk, o rudenį – „Užburtas kalnas“ pagal Thomo Manno romaną.
Nekvestionuodama režisieriaus kaip prozos kūrinio adaptacijos autoriaus autoriteto bei nekeldama klausimų apie sceninę interpretaciją, iš šių spektaklių noriu išskirti tik vieną – Árpádo Schillingo „Barbarus“. Nors Schillingas Jaunimo teatre dirba, galima sakyti, reguliariai, jo spektakliai labiausiai pasižymi visapusišku dramaturgiškumu, t. y. tekstinio audinio kūrimu spektaklio gimimo procese. Būtent todėl Coetzeeʼės romanas (negaliu pasakyti, ar sąmoningai pasirinktas paties režisieriaus, ar nulemtas teatro vadovo Audronio Liugos meninės vizijos) visiškai sukaustė Schillingo kūrybiškumą. Todėl net ir labai palankiai vertinant teatro meninės krypties vienovę (savo kryptį Jaunimo teatras išlaiko kurdamas ne tik spektaklius, bet ir puoselėdamas kūrybinę viziją teminėmis diskusijomis, eskizais-skaitymais, spektaklių vaizdo įrašų ar filmų peržiūromis), galima daryti prielaidą, kad ne visi kūrėjai gali tapti teatro idėjos vėliavnešiais.
Kitas dalykas, kurio reikėtų nepamiršti galvojant apie kūrėjų ir teatro dialogą, yra tai, kad mažesniuose miestuose susiduriama su ribotesnio finansavimo aspektu, kuris turi įtakos kviečiamų (ir čia kurti sutinkančių) menininkų problemai – ar tie, kurie, pavyzdžiui, spektaklius stato Vilniuje, sutiks juos statyti Šiauliuose ar Panevėžyje, turėdami gerokai mažesnį spektaklio biudžetą (tad ir gaudami mažesnį honorarą)? Kita vertus, dar praėjusiais metais Valstybinis Šiaulių dramos teatras, o šiemet ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras įrodė, kad gali pasikviesti ryškius, žinomus kūrėjus, todėl repertuare atsirado tie darbai, dėl kurių vis dažniau norisi užsukti į nuo Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos nutolusias scenas. Galbūt iškyla kitas, keblesnis klausimas – ar spektakliai, į periferiją pritraukiantys sostinės žiūrovus, yra tiek pat aktualūs savo miesto publikai? Juk teatras kuriamas žiūrovams, o ne tuščioms salėms. Žinoma, čia egzistuoja ir neišvengiama realybė, nes kviečiamų dirbti žymių režisierių kalendoriai jau užpildyti ne vienerius metus į priekį, todėl skylėtus sezono planus reikia kamšyti atsitiktiniais projektais.
Būtent todėl, grįžtant prie teatrų meninės vizijos problemos, verta pažvelgti ne tik į juose kuriančių menininkų laisvės suvaržymo, nuoseklaus planavimo, bet ir žiūrovų lūkesčių ar kūrybinės įtakos aspektus. Čia noriu pacituoti Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio mintį, nuskambėjusią šio sezono spaudos konferencijoje: „Mes niekada, net jei tai bus labai sunkus kelias, niekada nemeluosime savo publikai. Mes kursime tai, kas jums yra svarbu“. O kaipgi suprasti, kas svarbu teatro žiūrovui? Kas tai atskleidžia – išparduoti spektaklių bilietai ar teatro rūbinėje išgirsti komentarai? Kitaip tariant, kokiais kriterijais vadovaujasi teatrai, kurdami savo meninę programą? Tai klausimas, kurį norisi užduoti visiems. Juk „Domino“ teatras taip pat nemeluoja žiūrovui, kurdamas prastos meninės kokybės, tačiau komerciškai sėkmingas komedijas.
Apie tai, kas jau įvyko
Palikus teorinius svarstymus, vis dėlto norėtųsi pažvelgti į tai, kas Lietuvos teatruose (jau nebe dešimtyje minėtųjų) įvyko per šio sezono rudens-žiemos mėnesius.
Pirmiausia noriu paminėti vienas kitą papildančius spektaklius – Krystiano Lupos „Užburtą kalną“ Valstybiniame jaunimo teatre ir Łukaszo Twarkowskio „Quantą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pasąmoningai, tad nesąmoningai dialogą kuriančių spektaklių premjeros tapo kiekvieno iš šių teatrų sezonus atvėrusiais spektakliais.
Nacionalinio Kauno dramos teatro šio sezono repertuare išskirčiau Gintaro Varno spektaklį „Kartoteka“, kuris pareiškia keistų nuostatų, nukreiptų prieš jaunąją kartą ir moteris, tačiau sukuria galimybę atsirasti pavargusiam ir nusivylusiam, tačiau pasaulio nejautros vis dar dirginamam Dainiaus Svobono Vladekui. Apie aktoriaus darbą norisi kalbėti ir minint Klaipėdos dramos teatre sukurtą Elmāro Seņkovo spektaklį „Mane vadina Kalendorium“. Džiugo Grinio Oskaras, kaip ir jo Rimantas Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“, stebina savo natūraliu, todėl kartais naiviu, kvailu ir tiesmuku paprastumu.
Iš nevyriausybinių teatrų jau nebe pirmus metus norisi išskirti „Meno ir mokslo laboratoriją“, kuri ieško jungčių su biudžetinėmis įstaigomis ir savo spektaklius apgyvendina po įvairių teatrų / institucijų stogais. Šį sezoną įvyko Lietuvoje dar ne itin populiaraus žanro – performatyvios paskaitos – premjera „tremolo“ (rež. Laura Kutkaitė) bei ką tik nuskambėjo muzikinis performansas „Sayonakidori“ (aut. Agnė Matulevičiūtė), – vien kūrybinės formos aspektu šie spektakliai verti paminėti.
Turint omenyje išskirtinę formą (ir nevertinant kokybės), šį sezoną įvyko vokiečių režisieriaus Christiano Weiseʼės spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ premjera Vilniaus Valstybiniame mažajame teatre: žaismingai scenografijos plokštumoje sukurtas spektaklis mums primena apie teatro teatrališkumą. Panašaus šešėliško žaismingumo pavyko pamatyti ir Mildos Mičiulytės spektaklyje „Guliveris nori užaugti“ (Vilniaus teatras „Lėlė“).
Žinoma, už šio teksto ribų palieku nemažai spektaklių, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių neįtraukiau į sezono pusiaukelės sąrašą. Palieku ir tokius, kuriuos turėjau įtraukti, bet sąmoningai pasilikau šiek tiek daugiau erdvės, kurią teatrų premjeromis galbūt dar užpildys pavasaris.
O pabaigoje norisi paminėti per pusmetį dienos šviesą išvydusių trijų teatrui svarbių knygų pavadinimus – tai Rūtos Oginskaitės „kartu. Jūratės Paulėkaitės Istorija“ (išleido „Inter Se“, 2024), Jūratės Pieslytės-Sviackevičienės iš vokiečių kalbos išversta Erikos Fischer-Lichte „Teatrologija. Įvadas į šio mokslo pagrindus“ (išleido Scenos meno kritikų asociacija, 2024) bei teatrologės Rasos Vasinauskaitės sudaryta Eimunto Nekrošiaus repeticijų knyga „Užrašai“ (išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2025). Šie darbai man šįkart kur kas labiau kalba apie idėjų vientisumą ir dialogą ne tik tarp teatro ir menininko, bet ir žiūrovo.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Valstybinio jaunimo teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, Vilniaus senojo teatro, Vilniaus teatro „Lėlė“, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Kauno valstybinio lėlių teatro, Klaipėdos dramos teatro, Juozo Miltinio dramos teatro, Valstybinio Šiaulių dramos teatro.
