Apie ką kalbės pagrindinės šalies teatro scenos, pamėginsime apžvelgti sudėliodami artėjančias premjeras pagal tam tikrus juos vienijančius bruožus, kuriuos išgryninti padėjo tendencijos skirtinguose miestuose kalbėti panašia tema, matyti analogiškas problemas, aktualijas, kelti artimus kūrybinius tikslus.
Jeigu sutiktume, kad toną Lietuvos teatro gyvenimui duoda pagrindinė šalies scena, tuomet Nacionalinio dramos teatro pranešime išsakyta mintis apie jau susikurtą teatro veidą kitiems teatrams turėtų reikšti tam tikrą siektiną rezultatą.
Vis dėlto dviprasmybė kyla: ar teatras tikrai gali turėti veidą, ar jis gali būti tik vienas? Ar kai praneši, kad jau susikūrei, nekyla grėsmė nurimti? Ar gyvybingumas neturėtų tapti iššūkiu, o ne inercija nuolat siūlyti naują, nematytą - o jeigu dar ir iš užsienio!
Taigi, kaip gyvybingai Lietuvos scenos žada atrodyti šiemet skirtinguose šalies miestų kampeliuose, padės suprasti sezono premjerų apžvalga.
Šiuolaikinio žmogaus paieškos
Ne vienas teatro vadovas pasakytų, kad geras repertuaras yra tas, kuriame sau aktualių temų atrasti gali skirtingos socialinės grupės. Todėl teatrai šį sezoną nemažai dėmesio skirs naujų formų paieškoms, stengsis kalbėti kuo įvairesnėmis temomis tam, kad aprėptų plačiau nei leidžia pjesių siužetai ar scenos aikštelių ribos ir sieks pateikti „subalansuotą“ įvairiausių darbų paletę.
Be vienos temos teatras apsieiti negalėtų - visais laikais jam buvo svarbu rodyti savojo laiko žmogų. Todėl ateinančiame sezone viena svarbiausių temų ir galėtume išskirti bandymus suprasti, atrasti, apibrėžti dabarties žmogų.
Pirmieji apie žmogaus jausenas šiuolaikiniame pasaulyje ir net tą pačią rugsėjo 11 dieną kalbėti pradės Klaipėdos Jaunimo ir Alytaus miesto teatrai.
Valentino Masalskio trupė Klaipėdoje su režisieriumi Paulium Ignatavičium ruošiasi premjerai pagal Vladimiro Sorokino pjesę „Ledas”. Šiuo spektakliu kūrybinė komanda apmąstys šiuolaikiniame pasaulyje egzistuojančios išrinktųjų rasės jausenas, ironizuos jų nuolatinį norą jungtis į giminingų sielų grupes, su kuriomis jie tikisi pabusti tikrajam gyvenimui.
„Ši ironiška fikcija klausia - ar tu iš tiesų esi gyvas, ar tavo širdis nemiega? Bet spektakliu tikrai nesiekiame moralizuoti ar nurodyti „teisingo“ gyvenimo kelio, norime tik jo ieškoti”, - sako Valentinas Masalskis.
Atsakymų apie vidinius žmonių konfliktus ieškos Alytaus miesto teatro meno vadovas Petras Lisaukas, pristatysiantis „Hero ir Zero” komediją pagal Steve´o Joneso pjesę. Vidinius dialogus į scenos aikštelę sumanęs perkelti režisierius mėgins parodyti, koks galėtų būti realiojo ir idealiojo Aš pokalbis, svarstys, iš kur kyla vidiniai konfliktai ir siūlys liautis atsakymų ieškoti išorėje. Kūrėjas mano, kad pagrindinės žmonių problemos kyla iš įpročio ieškoti nusiraminimo išoriniame, materialiame pasaulyje, kai patys pamirštame įsiklausyti, ko nori mūsų vidus. Taigi, tikrojo savęs paieškos Alytuje prasidės jau rudenį.
Žmogaus bėgimo temą rutinišku, karjeristiniu gyvenimo keliu pratęs „Komivojažieriaus mirtis” Valstybiniame Šiaulių dramos teatre rugsėjo 26 dieną. Šiuo spektakliu režisierius Arvydas Lebeliūnas mėgins pateikti savąją versiją apie tai su kokiomis problemomis susiduria dabarties žmogus. „Šiuolaikiniame ekonominiame bėgime žmogus, ieškodamas būdo išsilaikyti, praranda vertybes, šeimą, net save patį. „Komivojažieriaus mirtis“ - tai šeimos išlikimo istorija. Viskas tarsi daroma dėl šeimos, o pasirodo, kad tas nepaliaujamas bėgimas, tas aukojimasis ir aukojimas virsta šeimos susvetimėjimo tragedija“, - sako režisierius.
Apie šiuolaikinį egzistencializmą kalbės ir Gintaras Varnas, rengiantis premjerą pagal vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę „Pabaigos ugnis” Vilniaus Jaunimo teatre. Šiuo spektakliu režisierius nagrinės šiuolaikinio žmogaus vienišumo, pasimetimo, nelaimingumo, svetimumo priežastis. Istorija apie berniuko netektį leis apmąstyti žmoguje kylančias beprasmybės nuotaikas.
Gintaras Varnas: „Man yra artimas Loher požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. Tas žmogus - visada pasimetęs, vienišas, nelaimingas, jaučiasi nereikalingu, svetimu, atstumtu, bet autorė visada bus savo keistų ir pasimetusių personažų advokatė. Ji kritiška visuomenės ir politikų atžvilgiu, bet niekada - savo herojų. Tai savotiškas liūdnas šiandieninis egzistencializmas“. Spektaklis turėtų pasirodyti sausio mėnesį.
Geopolitinės situacijos režisūra
Norint išlikti aktyviu visuomeninio gyvenimo dalyviu, privalai neatsilikti nuo aktualių gyvenimo temų, žinoti publiką kamuojančias problemas, gilintis į jas, ieškoti galimų išeičių ar bent jau jas apmąstyti. Tam teatrai šį sezoną taip pat skirs nemažai laiko.
Ypač aktuali šį sezoną bus šalies geopolitinė situacija. Teatruose bus gausu karo mutacijų, kylančių grėsmių, žmogaus savijautos, jo elgesio ir pasirinkimų tokiomis aplinkybėmis.
Karinės tematikos spektakliu sezoną atidaryti nusprendęs Lietuvos Nacionalinis dramos teatras publiką kvies permąstyti savo pilietines pozicijas, žmogaus pasirinkimo laisvės reliatyvumą, netikėtų gyvenimo įvykių fatališkumą. Kaip skelbia spektaklio anotacija, kartais netikėti įvykiai ateities planus būti mokytoju, inžinieriumi, aktoriumi pakeičia visai netikėtai. Kaip būti pasirengus pokyčiams? Kaip būti pasirengus karui? Ką jo nuojauta keičia mumyse? Tai vieni pagrindinių klausimų, kuriuos kelia garsus vengrų režisierius Árpádas Schillingas kartu su lietuvių dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi bendrame darbe „Didis blogis”. Spektaklis - lyg pilietiškumo patikrinimas, pozicijos, pasirinkimo apmąstymas, gyvenant akivaizdoje su Ukrainos įvykiais, kartu turint omenyje ir Baltijos šalių saugumo situaciją.
O kaip dėl to jaučiasi jaunimas, renkamas į privalomąją karinę tarnybą, svarstys Klaipėdos Jaunimo teatras, planuojantis spektaklį „Šauktiniai”. Darbas paremtas asmenine trupės jaunuolių patirtimi, kylančia iš realios galimybės kitąmet eiti į karinę tarnybą. Apmąstyti šią situaciją, pasvarstyti, kaip tokiomis aplinkybėmis jaučiasi jaunuolis, kalbėti apie idėjinę kariuomenės problematiką Valentino Masalskio vadovaujamai grupei padės Mindaugas Nastaravičius, pakviestas sukurti spektakliui dramaturginę medžiagą. Premjerą planuojama išleisti dar iki Naujųjų metų.
Išlikimo scenarijai
Kalbėti apie aktualias problemas galima ir su vaikais, tą įrodo Alytaus miesto teatras, kuris ruošiasi dar vienai Petro Lisausko premjerai. Šį kartą režisierius spektaklyje „Pačių pačiausia dovana” kalbės apie ekologiją. Menininkas nori pakviesti visus ir vaikus, ir jų tėvelius atsakingiau žvelgti į gamtos teikiamas dovanas žmogui, išmokti jas vertinti atsakingiau, jai atsidėkoti neteršiant, mažinti šiukšlinimą ir nebūti tam abejingu.
Vaikų ir jaunimo auditorijai šį sezoną ypatingą dėmesį savo planuose numatė skirti Valstybinis Jaunimo teatras, ruošdamas net keletą premjerų.
Kaip sako literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė, būsimas Evaldo Jaro spektaklis „Mažylis ir Karlsonas” tampa vėl aktualus dėl savo panašumų su šiandiena: „Mes kalbame apie vaiką, kuris nenori gyventi realybėje. Žiūrint iš vaiko pozicijos, ji yra pernelyg sudėtinga ir atstumianti. Aš matau sąsajų tarp įsivaizduojamo „aš“ kūrimo šiuolaikiniuose interneto tinkluose ir netikėtai atsiradusio įdomaus, juokingo, simpatiško personažo septynmečio kambaryje. Klausimas yra ne kaip, bet kodėl jis atsirado? Kas tokio nepakeliamo yra dabartinių vaikų gyvenime, jog reikia slėptis už savo paties sukurto herojaus ir kiek tas herojus gali jiems padėti?”.
Olga Lapina Jaunimo teatre imsis švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesės „Bėgikas” apie palūžusius, atstumtus, savęs ieškančius jaunuolius. Tai bus darbas, analizuojantis šiuolaikinių paauglių troškimą lyderiauti, kovoti už savo įvertinimą jiems atrodančiame priešiškai nusiteikusiame pasaulyje.
Be pjesių
Kiekvienas sezonas atveria neišspręstas teatro problemas. Viena jų - lietuviškos dramaturgijos stoka. Iš keblios situacijos kūrėjai sukasi eksperimentuodami patys, todėl repertuaruose daugėja proceso metu gimusios dramaturgijos spektaklių.
Scenoje gimstančios dramaturgijos principu dirbantis latvis Valteris Silis šį metodą kaip sau priimtiną atrado dar studijų metais. Jo spektakliai - tai komandinio darbo rezultatas, todėl Kauno dramos teatre rugsėjį pasirodanti režisieriaus premjera „Miškinis” bus įdomi ne tik dėl aktualios militaristinės tematikos siužeto, bet ir kaip procesinio darbo pavyzdys.
Kaip teigia pats režisierius, spektaklis gimsta iš asmeninių aktorių patirčių, kuriomis interpretuojami tam tikri istoriniai įvykiai. Šiuo spektakliu mėginama persikelti į sovietmetį, stengiantis suprasti to laiko žmones, jų gyvenimo sąlygas, baimes, pasirinkimus. Režisierius dirbo kartu su aktoriais, kurie užsiėmimų metu gilinosi į detales, diskutavo apie scenas, kaupė medžiagą, vykdė kultūrinį-istorinį tyrimą. Jį užrašyti padėjo Jānis Balodis.
Literatūriniu eksperimentu bus grįsta ir jaunojo lietuvių režisieriaus Povilo Makausko spektaklio dramaturgija. Apie traumines Černobylio katastrofos aukų patirtis jis kalbės Nacionalinio Dramos teatro scenoje sezono pabaigoje, kuomet pristatys savo diplominį darbą „Biorobotas”. Kaip sako teatro meno vadovas Audronis Liuga, „ Jungdamas autentišką dokumentinę medžiagą su moksliniais katastrofos pasekmių žmogui ir gamtai tyrimais, jaunasis režisierius kurs spektaklį-tyrimą apie kitokį karą, kurio grėsmės taip pat tapo kasdienybe“. Taigi, karo nuojautos Nacionaliniame dramos teatre tik stiprės.
Opoziciją vyriškoms ir karo problemoms galėtume atrasti Menų spaustuvės „Atviros erdvės 2015” programoje, kurioje šiais metais visi debiutai priklausys moterims. Kaip teigia Menų spaustuvės marketingo vadybininkė Agnė Tuskevičiūtė, Menų spaustuvė šį sezoną ir toliau stengsis išlikti laisva ir atvira šiuolaikinių scenos menų kūrybos ir pristatymo erdve, ir šiais metais keturi skirtingo žanro darbai atskleis keturių moterų pasaulius. Žiūrovams bus pristatytas choreografės Miglės Praniauskaitės šiuolaikinis šokio darbas „Rekonstruoti“, kuriame kalbama apie buvusią tvarką pasaulyje, kuri palaipsniui išsiderina, atitraukiamas dėmesys nuo paties individo ir koncentruojamasi į šių dienų mechanišką gyvenimo būdą. Marijos Baranauskaitės, Saros Chéu ir Giedrė Malūkaitės teatrinis vyksmas „Thanks God I´m Not an Artist“ leis pačia žiūrovui kurti temas ir turinį, nes merginos, kuruojamos garsaus pasaulyje performansų kūrėjo ir filosofo Mårteno Spångbergo, pabrėžtinai atsisako bet kokių kontekstų.
Rasos Niurkaitės spektaklis „20 sezonų“ atsispiria nuo baleto šokėjų, kurie visą gyvenimą kasdien stengiasi būti tobuli, patiria fizines ir psichologines traumas, spausdami iš savęs viską, o staiga vieną dieną viskas baigiasi. Bet baletas- tik viena iš daugelio specialybių, reikalaujančių ypatingo gyvenimo būdo režimo.
Indrės Lencevičiūtės debiuto „Klaida“ (kartu kūrė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė ir Gary Edwardsas) pasirinkta tema - tarsi nenauja: emigrantės istorija, jos praeitis, dabartis ir lūkesčiai. Bet spektaklis paremtas cirko ir klounados principu, ir jis (auto)ironiškai žvelgs į tuos dalykus, kurie labiausiai rūpi eiliniam žmogui.
Vasarį choreografė Gita Strikytė pakvies į Alytaus miesto teatrą, kuriame pristatys šiuolaikinio šokio spektaklį-impresiją „Druska”, kurioje pateiks savo požiūrį į žmogų. „Kiekviena mažiausia dalelė - visumos dalis ir, būdama jos atspindžiu, yra begalinė. Taip ir žmogus, būdamas sudėtingiausia sistema, visatos piešinyje tėra tik lašelis. Tačiau jei atmestume nors vieną spalvą, potėpį ar net menkiausią užtiškimą, piešinys iš esmės pasikeistų...”. Pasirodymu menininkė kvies publiką permąstyti save iš naujo ir į žmogų pažvelgti kaip į piešinį.
Taigi, pasaulio pagal moteris vaizdai gali pakoreguoti pasaulio pagal vyrus veidą.
Literatūra teatre
O Vilniaus Mažasis teatras šį sezoną į teatre demonstruos literatūrinę stiprybę. Greta praėjusio sezono Gabrielės Tuminaitės premjeros „Dėdės ir dėdienės” pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką, režisierė rudenį planuoja pristatyti naują premjerą pagal lietuvių rašytojos Paulinos Pukytės kūrybą. Knygos „Bedalis ir labdarys” autorė apie režisierės sumanymą literatūros kūrinį paversti teatru svarsto: „Džiaugiuosi, kad mano personažai įgaus kūną ir kraują, nes aš jiems daviau tik kalbėjimą. Kita vertus, žinau, kad pakliuvę į teatro „nagus”, jie gali smarkiai mutuoti. Tas (ne)žinojimas ir baugina, ir vilioja.”
Antikinę tragediją sujungus su amerikiečių dramaturgija buvo gauta klasikinė meilės trikampio istorija, apipinta keršto ir kraujomaišos temomis. Tai Eugene´o O´Neillo pjesė „Meilė po guobomis”, kurios Šiaulių dramos teatre imsis nepatogias visuomenei temas gvildenti mėgstantis režisierius Paulius Ignatavičius.
Darbą su klasikine dramaturgija pratęs taip pat dažnai nepatogus Artūras Areima, savo auditorijai Vilniaus Mažajame teatre pasiūlysiantis Friedricho Schillerio pjesę „Marija Stiuart”. Kaip skelbiama VMT pranešime spaudai, tai bus darbas, „atitinkantis teatro iškilių, unikalių klasikos pastatymų liniją”. Ši antroji sezono premjera Mažajame teatre numatoma balandį.
Naujuoju sezonu Kauno nacionalinis dramos teatras mąstys apie kūrėjo ir kūrybos santykį bei jų poveikį kultūros gyvenimui. Šią temą Vidas Bareikis mėgins išplėtoti sava Williamo Shakespeare´o „Hamleto” dramos interpretacija, kurioje gilinsis į kūrėjo ir žmogaus susidvejinimo bei jo svarbos šiandieninėje visuomenėje situaciją.
O OKT / Vilniaus miesto teatras sezoną pradeda su Artūro Areimos režisuojamu Falko Richterio kūriniu „Po ledu”, kuriame gilinamasi į žmones iš ekonominio pasaulio, mėginama suprasti jų gyvenimo įpročius bei būdą. Rinkdamas medžiagą garsus pasaulyje dramaturgas ir režisierius dramaturgas peržiūrejo 100 valandų dokumentinės medžiagos apie verslo konsultantus. Šioje temoje Areima ieškos šiuolaikinio utopinio pasaulio kūrimo atspindžių, kurioje vietos žmogiškumui nebelieka, o tik profesiniai planai be gyvenimo, be polinkio, su žmonių siaurėjimo ir mechaniškėjimo pavojumi.
B.d.
