Teatro sezono, kuris neturėjo aiškios pradžios ir tarsi neturi pabaigos, - kai ištisą pusmetį trukusi sceninė tyla vis mėgino kviesti prie TV ir kompiuterių ekranų, - summa taip pat yra labiau etapinė, simbolinė, nei baigtinė. Tačiau „Menų faktūra“ laikosi tradicijos ir paprašė šiuo sudėtingu laikotarpiu čia rašiusių kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius: ką šis laikas pasiūlė scenos menų laukui, jį reflektavusiems kritikams ir žiūrovams-skaitytojams?
Ingrida Ragelskienė
Praėjęs sezonas privertė suabejoti net sena Beno Šarkos ištarme: „Suprantu, kad išgyvens tik mylintieji. Net ir išnykus teatrui, aktoriai griuvėsiuose gali kurti žmonėms. Gali vaidinti. Tai yra jėga.“ Ką gi, susumuokime - aplinkui griuvėsiai, kiekvienas Lietuvos aktorius suskubo pateikti paraišką „karantininei“ stipendijai LKT, o išgyvenusiųjų kaip ir nebėra... Dirbtinis intelektas išmoko kurti dramaturgiją, poeziją, muziką. Sekantis žingsnis - recenzijos? Ar jos bebus reikalingos - galvoju skaičiuodama savo asmeninį praėjusio sezono derlių: kelios dešimtys tekstų apie teatrą, arba tą nepakenčiamą reiškinį, mirgėjusį mano kompiuterio ekrane vienišais vakarais. Redakcijos mus, kritikus, privertė masiškai prisiminti interviu žanrą - tikrą atgaivą žmogiško bendravimo bado ištiktiesiems. Tad sezono laurus atiduodu gerbiamai Daivai Šabasevičienei už rakštimi į širdį įstrigusį pokalbį su aktoriumi Arūnu Sakalausku „Manipuliuoti kančia neįmanoma“ (7md.lt).
Aušra Kaminskaitė
Atsisėdau rašyti trumpų praeinančio sezono įspūdžių ir begalvodama apie įsimintinus reiškinius supratau, koks tai paradoksalus žanras. Numanau, kad menininkai skaitydami šiuos tekstus ieško savo pavardžių, tikėdamiesi, kad kažkas jų kūrybą pripažins sezono įsimintiniausia. Numanau, kad kultūros leidinių skaitytojai skaito tikėdamiesi gauti rekomendacijas ateičiai. Tačiau šie įspūdžių tekstai labiau nei kiti yra apie pačius vertintojus - įsimintiniausių vardijimas paprastai parodo vien asmenybes, nes rašantieji ne analizuoja jiems paduotus produktus, bet pagaliau yra laisvi tiesiog pasisakyti, kas jiems kėlė stipriausias emocijas, kas atitiko jų skonį. Ir šiuo atveju to užtenka.
Man šį sezoną niekas neįsiminė labiau nei tema - autobiografijos teatro scenoje. Ir anksčiau ne kartą teko scenoje matyti žmones, pasakojančius savo pačių istorijas, tačiau paprastai tai būdavo su patirtimis susigyvenusių žmonių pasakojimai, įdėti į aiškią režisūrinę formą. Pastaruoju metu Lietuvos teatre teko matyti spektaklius, kuriuose atlikėjai, regis, ne tik reprezentavo savo patirtis, bet ir esamuoju laiku sprendė asmenines problemas. Puikiai suprantu, kad tai skamba tiesmukai, todėl žiauriai, tačiau tai viso labo tendencija, kurią svarbu užčiuopti. Juolab, kartu su ja gimsta percepcijos pokyčiai.
Vieną įdomesnių neseniai atradome kalbėdamos su kolege. Paprastai žiūrovams, turintiems panašių patirčių į matomas scenoje, lengviau susitapatinti su spektakliu, tad toks sutapimas laikomas pavykusio kūrinio ženklu. Tačiau atlikėjams verksmingai pasakojant apie traumuojančius, pavojingus gyvybei ar emocinei būklei asmeninius išgyvenimus, panašių turėję žiūrovai klausydami gali darkart patirti tai, ką smegenys bando pamiršti, nes kitaip dar nesugeba susitvarkyti. O tai gali turėti itin nemalonias, netgi kenksmingas emocines pasekmes. Žinoma, kūrėjai negali būti atsakingi už kiekvieno žiūrovo emocinę būklę. Tačiau toks percepcijos persvarstymas išties įdomus.
Ir dar vienas dalykas, kuris šį sezoną daug išmokė ir nepaprastai džiugino kritiko ego - tai kiekvienas pakvietimas į uždaras peržiūras bei pokalbiai po jų. Mano akimis, tai itin sveikas būdas auginti kūrėjų gebėjimą priimti kritiką ir kritikų gebėjimą suteikti atvirus bei adekvačius atsiliepimus. Ir be jokios abejonės - vienas efektyviausių būdų auginti tai, ką kurį laiką mes visi skelbiamės norį auginti - diskusijų kultūrą. Smagu ir naudinga pradėti nuo siauresnio rato.
Rūta Oginskaitė
Kiek keista samprotauti apie teatro sezoną, iškeitus miesto gatves į kaimo laukus ir dėl to antri metai nebuvus net šalia teatro. Vaidinimai - tik per ekraną ir ausines. Bet tai irgi patirtis.
LNDT „Respubliką“ buvo smalsu tyrinėti per ekraną, nes filmavimo kamera sąmoningai vedžiojo po visas Łukaszo Twarkowskio kūrinio erdves ir siužetus. Jono Vaitkaus „Didysis kelias“ šaukte šaukėsi scenos. Antano Obcarsko „Alisos“ transliacijai trūko sinchrono, tačiau ir tiek, kiek ištvėriau vaidinimo su vėluojančiu garsu, paskatino susidomėti jaunos aktorės Aistės Zabotkaitės vaidyba.
Uršulės Bartoševičiūtės premjera „Sprendžiant Hedą“ Mažajame teatre intrigavo, žadėdama intelektualinį nuotykį su įvairių kartų aktoriais, kurie kitu rakursu parodys klasikos personažus. Ir nuotykis įvyko sklandžiai, užtikrintai. Vertėtų sugrįžti ir žiūrovų salėje gyventi su tais perinterpretuotais personažais, kurie išlaikė prie ekrano visas tris su puse valandos.
Monospektaklį „Vaidina Marius Repšys“ (LNDT) patyriau ir kaip Manto Jančiausko režisuotą variantą, kurio premjera transliuota iš Jonavos, ir kaip knygą „Heraklis Nr. 4“, aktoriaus rašytą su žurnaliste Laisve Radzevičiene. Marius Repšys - turbūt stichija, nepasiduodanti racionaliems sprendimams. Vaidinimą „užnešė“ Vandalo stilistikos link. Knygą „užnešė“ į aktoriaus gimtosios Krasnuchos etnografiją, o žinių apie ligą skleidimas matyt pasirodė svarbesnė tema už teatrinius Mariaus Repšio potyrius. Abiem atvejais tikrasis talentingo aktoriaus portretas liko nuskurdintas.
Jautri šokėjos Gretos Grinevičiūtės šio sezono kūryba, pažinta iš tolo, iš sumanymų ir atgarsių, iš „Šokio skalbimo mašinai ir mamai“ transliacijos. Juk tai, ką ji šiemet sukūrė - irgi autoportretiniai dalykai. Bet tai giluminiai darbai, tikrai neapsiribojantys konkrečia Gretos biografija ar terapija. Menininkę padėjo artimiau pažinti ir teatro kritikės Sigitos Ivaškaitės podcastas „Ieškau pavadinimo“.
Literatūrinei LRT Klasikos laidai „Pirmas sakinys“ paskyrus vieną pokalbį radijo teatrui ir gausiai pacitavus kelis archyvinius vaidinimus, kilo noras nerti ten. Azartas greit atšalo: klausai ir kliūvi už senų vaidybos papročių, o dar kai kada ir už „senovinių“ problemų. Nesulyginamai įdomiau klausytis šiuolaikinio radijo teatro, o jo buvo: keturios dokumentinės dramos, parengtos LNDT, be to - Aldonos Vilutytės režisuota Birutės Kapustinskaitės pjesė „Niekada nežinai“ per LRT Klasiką.
Lenkiuosi muzikologei Jūratei Katinaitei už „Žiemojimą su opera“ - pačius spektaklius ir ypač išsamius, įvairiais rakursais operų temas kedenusius pokalbius.
Iš kolegų įdėmiausiai skaitau Dovilės Zavedskaitės publikacijas, per tai jaučiu ryšį su tuo, ko nepatiriu tiesiogiai.
Dovilė Zavedskaitė
Nesu tikra, ar turiu ką pasakyti apie šį teatro sezoną. Ar apskritai buvo koks nors šis teatro sezonas? Bet jaučiu, kad labai svarbu užfiksuoti šitą tylą: pasakyti, kad ji buvo, kad ją išgyvenome, ir ačiū, užteks.
---
Vis dėlto šiuo laiku daug ko mokėmės. Pavyzdžiui, kuo pakeisti teatrą, kai nėra teatro? Išbandžiusi įvairius variantus - įrašų žiūrėjimą, nuolatinius pokalbius su teatralais, recenzijas apie online spektaklius, straipsnių skaitymą, pjesių rašymą, netgi sentimentalų senų teatro bilietų čiupinėjimą, - suvokiau: pasiilgau ne kažko apie teatrą, o būtent jausmo, kad einu į teatrą. Taip, kaip einama į teatrą: kojomis. Jausmo, kad ir vėl vėluoju, nerimo, ar dar įleis, jaudulio ieškant savo vietos tamsoje ir galiausiai to vilties praradimo, kai nusėdi kur pasitaiko, kur dvelkia skaniausiais kvepalais. Ir tada to momentinio persikėlimo jausmo - kai per akimirką atsijungia visas socialinis kūnas ir įsijungia žiūrėtojas. Šita visa apimanti tranzicija - iš realybės gyventojo į besaikį estetinio malonumo ieškotoją - turbūt ir yra jausmas, kuris įmanomas tik gyvame teatro patyrime: kai staiga pasikeičia ne tik tavo kvėpavimas, bet ir pasimiršta visa asmeninė istorija. Teatro sapniškumo neįmanoma patirti jokiose jo alternatyvose: mus, XXI amžiaus žmones, vis dar išneša kūniška ir erdviška scenos meno patirtis.
Dabar nugriūsite - pamenu dieną, kai tam, kad prisiminčiau, kaip teatras su mumis komunikuoja, atsiverčiau savo magistro darbą. Radau ten teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės „spektaklyje žiūrovai nėra pokalbio partneriai, jie - estetiškai nuteikti stebėtojai“. Pamenu, kaip į kelis puslapius įkritau ilgesniam laikui - kad sudirginčiau ir prikelčiau savyje tą estetiškai nuteiktą stebėtoją. Vis kartojausi gadamerišką mintį, kad meno kūrinys žmogui kažką sako, ir ne tik taip, kaip istorinis dokumentas istorikui, - jis kiekvienam sako kažką, tarsi kalbėtų būtent jam, sako kažką dabar ir tik vienąkart, nes tik tąkart mes esame štai tokie, kokie atėjome tą savo istorijos akimirką. Taigi meno kūrinys pats savaime yra niekas - tame, kas juo pranešama, visuomet esame mes patys, ir kiekvienas susitikimas su meno kūriniu yra susitikimas su pačiu savimi. Štai ko, supratau tada, buvau pasiilgus labiausiai (ir visiškai begėdiškai): savęs pačios meno kūrinyje.
---
Šiuo laiku taip pat mokėmės, kaip mylėti žiūrovą. Labai gerai atsimenu paskutinį rudens spektaklį, kurį mačiau likus turbūt porai dienų iki kultūros įstaigų uždarymo: Artiomo Rybakovo „Irano konferenciją“, kurioje žiūrovų buvo mažiau nei visos spektaklio kūrybinės komandos. Sėdėjome išmėtyti po erdvę ant atskirų kėdučių, labai gerai matėmės. Iš mūsų nesusidarė anė jokia žiūrovų masė - veikiau keli smalsuoliai, kuriuos buvo įmanoma įleisti įgyvendinus griežčiausius reikalavimus kultūros renginiams. Kaip reikia mylėti auditoriją, kad toms kelioms poroms akių ir ausų dovanotum ištisą teatro vigiliją? Kažkoks Kūčių jausmas, kažkoks „paskutinįsyk teatras“ siaubas.
Kaip mylėti žiūrovą, mokiausi ir atidarydama teatro sezoną „po karantino“: Aira Naginevičiūtė spektaklyje „Alkis“ kiekvieną atėjusįjį saugiai apgyvendino skaidraus plastiko cilindruose. Išsipildė beveik fantastinė vizija - kiekvienas (po vieną ar po du) valandą gyvenome nuo atmosferos atskirtose kapsulėse. Štai kaip išgyvens pažeidžiami mirtingieji, - galvojau tada, - kaip drugelių lėliukės, susuktos į izoliuotus kokonus, negalinčios pasikalbėti, prisiglausti, bet užtat išlikusios, gyvos ir vis dar kvėpuojančios.
---
Praėjo metai, beveik nieko neįvyko. Ir štai po badmečio grįžome į cukraus vatos lygio jaudulį prieš gyvą spektaklį - nes staiga prisiminėme pirmą kartą teatre, kurį dabar turime progą išgyventi iš naujo.
