Teatro trupėms pradėjus užsienio gastrolių po vasaros festivalius arba atostogų sezoną, „Menų faktūra“ paprašė teatro kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius: kokie scenos menų spektakliai, renginiai ir procesai įsiminė labiausiai?
Rima Jūraitė
Man šį sezoną įrėmino ir įprasmino dvi premjeros: teatro, kuris skauda ir teatro, kuris magija.
Skauda Gintaro Varno „Getas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) - labiausiai Jovitos-Jankelaitytės-Chajos balsu, prarastu, tad niekada taip ir nepažintu Vilne, graudžiai juokingo Gyčio Ivanausko Sruliko lūpomis ir pagaliau (pagaliau!) noru, o gal ir ryžtu teatro scenoje prabilti apie Holokaustą Lietuvoje. Tebūna tai pradžia dialogui: spektaklio ir publikos, Gintaro Varno pastatymo ir šia tema būsimų (?) kitų spektaklių.
Magija - tai užburiantis Roberto Wilsono „Turandot“ pastatymas (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT). Pirmiausia, jis kokybiškai pakylėjo muzikinio teatro repertuarą. Ne mažiau svarbūs ir visą savaitę prieš premjerą teatre vykę „Turandot“ sutiktuvių renginiai: Wilsonas jų metu ne sufleravo, kaip reikia žiūrėti ir matyti jo spektaklį, o už scenos ribų kūrė teatrą, performansą, auditoriją; tokiai netiesmukai edukacijai, jau visiškai įprastai svarbiausiuose užsienio (netgi kaimyninės Latvijos) operos teatruose, linkėčiau tapti tradicija ir Lietuvoje.
Praėjusį sezoną teatre būta švenčių ir šiokiadieniais. Toks buvo lapkritį LNOBT rodytas repertuarinių „Kapulečių ir Montekių“ vakaras, priklausęs mūsų solistėms Eglei Šidlauskaitei ir Viktorijai Miškūnaitei. O spalį - naujų spalvų ir aktorinio „svorio“ įgijęs Eugenijaus Chrebtovo Rodrigas „Don Karle“. Sezoną pabaigon palydėjo „Naujasis Baltijos šokis“, nes tikras festivalis visada yra šventė. Kaip ir naujos teatro knygos pasirodymas: ačiū „Krantų“ redakcijai už Alvio Hermanio „Dienoraštį“ - svariai papildžiusį ne tik autorinio režisūrinio teatro, bet kartu ir skurdžią veikalų, reflektuojančių operos režisūrą, lentyną. Įsiminė Vaido Jauniškio komentaras „Žanrų privalumai“ apie žanro paskirtį ir reikšmę įvairiose (ne tik teatro) scenose.
Sezoną vainikavo, žinoma, „Auksinis liūtas“ Venecijos bienalėje. Norisi pasidžiaugti vis didėjančia lietuvių šiuolaikinės operos sėkme ir pasauliniu pripažinimu, šįkart - venecijietiškos „Saulės ir jūros (Marinos)“ versija. Optimizmo suteikia ir žinia, kad kitą sezoną Asmik Grigorian pagaliau sugrįžta į LNOBT - Sergejaus Prokofjevo „Lošėju“.
Vaidas Jauniškis
Pagrindinis šio sezono veikėjas - dūmai. Tiesiogiškiausia prasme. Atrodo, kad gerokai atpigo dūmų mašinos ir kiekviena trupė jų įsigijo. Dūmai šį sezoną pasirodė kone kas antrame (jei ne pusantrame) valstybinių ir nepriklausomų teatrų spektaklyje. Jais bandoma sukurti atmosferą, paslaptį, kičą ir jo parodiją, kai iki tol niekas negelbėja, nes nėra: a) režisieriaus, b) dramaturgijos, c) scenografo, d) visi buvo, bet režisierius prisiminė, kad „taip reikia“. Niekas nežino, kodėl. Kaip mada apsilieti ir į feisbuką patalpinti procesą.
Didžiausi metaforiniai dūmai man buvo Gintaro Varno „Getas“ Kauno dramos teatre. Nepamenu, ar buvo tikri, tačiau kiek senstelėjusi pjesė rezonavo su dabartimi kaip Cvirkos paminklas su Vilniaus centru: tada reikėjo ideologiškai, dabar dvelkia tuo pačiu. Režisieriui skausmingos mūsų istorijos nepakako, reikėjo ją suaktualinti lietuvių žydšaudžių scenomis, ir tai dar labiau sustiprino agitpropo estetiką. Rezultatas pranoko konjunktūrinius lūkesčius: už dviejų tautų supriešinimą (toli iki atgailos!) paskirtas Tolerancijos žmogaus titulas.
Vis dėlto kai kas iš tų dūmų išnyra. Šį sezoną stipriausia pasirodė perrašyta klasika - ir ši kryptis pasirodė gaji ir gyva. Paulius Ignatavičius drąsiai preparavo absurdo pjesę, puikiai perteikdamas ją kaip egzistencinio absurdo (ab-surdum - negirdėjimo, nesusišnekėjimo, nederėjimo) situaciją („Tobula pora“); iš 70-ųjų į dabartį perkėlė Fassbinderio filmą („Imigranta non grata“). Čia pagaliau, regis, gavo normalaus aktorinio darbo ir „Theaomai“ aktoriai, „suskambėję“ kaip trupė ir paskirais epizodiniais vaidmenimis.
Aktoriai atgaivino ir adaptuotas Lietuvai „Vienos miško pasakas“. Mačiau jas Menų spaustuvėje, ir, sprendžiant iš kolegų, mačiusių kitur, atsiliepimų, būtent taip, kiek iš viršaus ir iš arti, stebi ląstelių gyvenimą lyg pro mikroskopą. Matai ir gyvus personažus, ir atgijusius aktorius (Irmantas Jankaitis! Aušra Pukelytė! - ir protarpiais visi kiti su savo penkiomis minutėmis preciziško darbo).
Neabejotinas šios krypties ir šio sezono mano favoritas (dūmų, regis, ten irgi buvo, bet juos pamiršau) - Agniaus Jankevičiaus „Idiotas“ Rusų dramos teatre. Patetiškai sentimentalus Dostojevskio tekstas paguldomas ne tik prie Navalno ar Putino, bet dar labiau - prie rusų diasporos, teatro, kultūros kojų. Ne be klaidų, gerokai pertempto laiko ar neaišku kodėl pasirinktos tradicinės pirmos dalies, tačiau greta viso to - aukščiausia aktorių meistrystė, įspūdingos „stambaus plano“ scenos ir drąsi savirefleksija.
Roberto Wilsono dramaturgija taip pat atgaivina operos klasiką („Turandot“), ir jos (ne)rodymą verta būtų priskirti sezono vadybos pasiekimams. Bet didžiausias sezono džiaugsmas ateina ne iš teatro scenos: Venecijos aukso liūtas „Sun and Sea (Marina)“ kūrėjoms. Žvilgsnis iš makro į mikrokosmosą, operos performatyvumas ir tebesitęsianti akcija norintiems būti veikėjais, personažais, savanoriais, žiūrovais ir piligrimais.
O kol rašomas šis tekstas, Goda Žukauskaitė MO muziejaus terasoje tęsia savo gigantiško užmojo monoperformansą „St.One“. Tebus tai pažadas ir pranašystė.
Dovilė Zavedskaitė
Labai ilgai tikėjau teatru. Paskui ilgai teatru netikėjau. Paskui nebetikėjau, kad kada nors dar tikėsiu. Ir (!) šį sezoną vėl pradėjau tikėti. Viskas prasidėjo nuo Kristiano Smedso „Tik filmuojama...“ („Sirenos´18“). Tada buvo Leros Surkovos „TWHYS. The War Hasn´t Yet Started“ (Rygos muzikos namai „Daile“), Euripides Laskaridis ir „Osmosis“ - „Titanai“ („Naujasis Baltijos šokis´19“) ir „Blitz Theatre Group“ - „Late night“ („TheATRIUM´19“). Visi jie kažkiek juokėsi iš to, kaip mes gyvename. Visi jie buvo kažkiek liūdni ir desperatiški. Visuose juose siautėte siautėjo ilgesys visa kam ir ironija. Ir visi jie kūrė naują realybę, kurioje niekas nieko neargumentuoja, nesiteisina ir neaiškina, kodėl yra tokie, kokie yra.
Apie „Tik filmuojama...“ galvojau labai daug, gal net per daug. Labiausiai sukrėtė tai, kad jame nebuvo norminės logikos, ir kad su nenormine niekas nesiginčijo. Po spektaklio viduje liko raudono erotiško ežero stiklainyje su mažučiu Seriožka ir mažyte Nataška vaizdas. Paskui buvo „TWHYS“ su pro juodų dėžių ažūrą plūstančia geltona šviesa, su Michailo Durnenkovo genialiai išrašytu monologu apie metimą rūkyti, kuris man buvo vienas iš labiausiai sukrečiančių kada nors girdėtų monologų. Po spektaklio googlinau Gunos Zarinios veidą. Sukrečiantis tai veidas. Su „Titanais“ nutiko kažkas iš sferos nei-pridėsi-nei-atimsi. Jie man - visi, nuo pradžių iki galo - atrodė kaip tos teatro estetikos, kuri gyva asmeninėje galvoje, absoliutas; kurie maksimaliai suvokia savo absurdą ir net nemėgina apsimesti reikšmingais. Beje, spektaklio trailerį po to peržiūrėjau gal 60 kartų; ant desktopo, it kokia paauglė, užsidėjau nuotrauką iš spektaklio. Paskui buvo Klaipėda, buvo vanduo, buvo „Late night“ ir besaikis Michelle´o Gurevich´o klausymasis, nuo kurio, rodėsi, keičiasi mano gyvenimas, kuris irgi yra juokingai toks pat, kaip visų kitų. Ar gal nejuokingai. „Late night“ tekstuose - daug daugiau negu pokalbiai. Gerai pagalvojus, juose gal iš viso niekas nesikalba, bet visi labai nori. Ir visi gal kada nors pradės kalbėtis, kai nustos būti tokie pasimetę.
Ko labiausiai laukiu? Žinoma, cirko rudenį. Bet dar gal ne rudens.
Ačiū teatrui, kad pas mane parėjo. Laukiau.
Rūta Oginskaitė
Man šis sezonas - po dramaturgės ir teatro kritikės Dovilės Zavedskaitės ženklu, su jos recenzijomis ir pjesėmis, nes įdomu stebėti, kaip tas pats laikas, to paties, kartu matyto spektaklio įspūdžiai virsta būtent jos tekstu, poetine dokumentika. Vasarą Vokietijoje Dovilė laimėjo prizą už pjesę „Dramblys“ (ji paskelbta oranžiniame „Teatro žurnalo“ numeryje), įvyko dviejų jos pjesių premjeros. Kažkas vis trukdo priartėti prie tų pjesių, kai jos tampa spektakliais. Monikos Klimaitės režisuotoje „Vieno buto istorijoje“ - per daug įkyrios interakcijos, Nauberto Jasinsko režisuotame „Orfeo“ - per daug nebūtinų daiktų, jų gausa kontrastuoja su aktorių vaidyba - kaip tik labai taupia ir tikslia. Keistas dalykas: „Orfeo“ sceną objektais pripildė scenografės funkciją atlikusi Lina Židonytė, o savo režisuotame debiute „Aš, Fojerbach“ (Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesė) OKT studijoje ji kaip tik sutelkė visą dėmesį į aktorystę. Apie Kristinos Švenčionytės vaidybą „Aš, Fojerbach“ - Dovilės recenzijoje: „...įleidžia į kraują kažkokio vaikiško susižavėjimo: gal teatru, kuris yra toks kasdieniškai paprastas, bet vis tiek veikia, kaip veikia tūkstantįkart ta pati saulė, kai pasirodo“.
Puikios vaidybos ieškantiems - Yanos Ross labai niūri „Vienos miško pasakų“ interpretacija. Kiekvienas iš vienuolikos aktorių, net mažiausią vaidmenį kuriantis, turi savo žvaigždžių momentą. O tie žmonės, kuriuos jie sukūrė, iš tiesų gyvena scenoje, labiausiai - Paulinos Taujanskaitės, Irmanto Jankaičio, Mato Dirginčiaus (ir toliau vardyčiau kone visus). Nepamirštu vaidmenų Oskaro Koršunovo spektakliuose: puikūs Žygimantės Elenos Jakštaitės Motina ir Artiomo Rybakovo Tėvas „Liučė čiuožia“ (OKT studija), du Levo Tolstojaus sūnūs, kuriuos Valentinas Novopolskis vaidina „Rusiškame romane“, Viačeslavo Lukjanovo Levinas ir visos trupės azartas (Lietuvos rusų dramos teatras).
Jaunųjų režisierių premjerų - tris keturis kartus daugiau nei meistrų. Vadinasi, nuolat esame jauname, naujas formas bandančiame teatre. Tik ne visada tai vyksta ryžtingai, todėl - kuo daugiau drąsos atsisakyti visko, kas trukdo kūriniui: prastos pjesės, fantazijos pertekliaus, svetimų, bet brukamų sumanymų. Ir dar daugiau drąsos pamatyti turtą, su kuriuo dirbi: savo mintį, aktorių, netikėtą detalę, tūkstantįkart tą pačią saulę, kai pasirodo. Ryžtingiausia atrodo Kamilė Gudmonaitė.
Turėjom dovanų - „Naujojo cirko savaitgalį“ sezono pradžioje ir „Naująjį Baltijos šokį“ jo pabaigoje, o per vidurį - Robertą Wilsoną ir jo „Turandot“. Štai ir vainikas sezonui - susitikimas su Wilsonu prieš premjerą LNOBT fojė, Meistro idėjų retrospektyva. Tegu tai iš tiesų monospektaklis, kartojamas visur, kur tenka susitikti prieš ar po premjerų. Svarbu, kad tai tikras, gyvas, veikiantis bendravimas, tąkart puikiai moderuotas režisierės Gintarės Minelgaitės. Wilsonas nevardijo savo reikšmės ir sėkmės faktų. Nediktavo, kaip turi būti suprastas ir aprašytas jo asmuo ir kūrinys. Jis dalijosi.
