Šis sezonas yra vienas tų, kai teatre nebuvau tiek daug, kiek norėtųsi. Nežinau, ar tai asmeniškas požiūris, ar bendra tendencija, tačiau net jeigu šiame sezone buvo ryškių ir svarbių spektaklių, jie netapo įvykiais. Bent jau taip galiu spręsti iš pasirodžiusios kritikos, kolegų reakcijų ir savo pačios liudijimų.
Šio teatro sezono centre – Klaipėda. Net tik „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų ir apdovanojimų gausa, bet ir tai patvirtinančiais spektakliais. Vienas tokių – jaunosios kartos kūrėjo Adomo Juškos spektaklis „Vakarų krantinė“ – liko nepamatytas. Režisierius, scenografė Lauryna Liepaitė ir šviesų dailininkas Julius Kuršis už šį spektaklį apdovanoti Auksiniais kryžiais bei dar didelė komandos dalis liko pastebėti tarp nominantų. Jį įrašau į sąrašą, tikėdamasi, jog spektaklį pavyks pamatyti šalia naujo sezono premjerų.
Festivalyje „TheATRIUM“ įvyko Romeo Castellucci spektaklio „Bros“ adaptacija ir du rodymai. Tai teatrinio sezono pabaigos spektaklis, turbūt labiausiai apibendrinantis visų metų teatrinę / režisūrinę tendenciją kalbinti ne dramą, o jos neapčiuopiamumą. Per įvairias šalis keliaujantis spektaklis į adaptacinį procesą įtraukia beveik dvi dešimtis neprofesionalių aktorių ir vos keletą scenos profesionalų, tampančių spektaklio veikėjais arba tiksliau, veikėjais spektaklyje. Tai žmonės, techniškai žinantys spektaklio struktūrą, tačiau per (sąmoningai) vos dieną trunkantį repeticijų procesą negalintys įsijausti į savo vaidmenis. Ir tam tikra prasme, neleidžiantys įsijausti ir žiūrovams.
Šia Castellucci spektaklyje užkoduoto nesusitapatinimo tema ne tik baigėsi, bet ir prasidėjo šis teatrinis sezonas. Rudenį sostinėje įvyko Yanos Ross spektaklio „Apmąstant omarą“ premjera, kuri svarbi ne tik kaip tam tikras režisierės sugrįžimas į Lietuvos teatrą po ilgų ir intensyvių teatrinių kelionių užsienyje, bet ir kaip eksperimentas. Spektaklio pagrindu pasirinkusi publicistinę Davido Fosterio Wallaceʼo esė, Yana Ross kalba apie empatiją neleisdama jos jausti nei aktoriams, nei žiūrovams. Scenoje Wallaceʼo istoriją pasakodamas aktorius pasiekia žiūrovus būtent šiuo įsijautimo, išgyvenimo stygiumi. Tai distancija, kuri nevirsta abejingumu, o veikiau kelia priešiškumą. Bet juk toks ir yra šio spektaklio tikslas – suerzinti patogiai kėdėje įsitaisiusį vartotoją. Tai svarbus spektaklis ne tik režisūrinėje Yanos Ross biografijoje, bet ir naujiems Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovams formuojant teatro vertybes ir kryptį. Šis Ross spektaklis dirgina ne jausmus, o mąstymą.
Ryškiu sezono įvykiu turėjo būti ir iš dalies tapo Kamilės Gudmonaitės ir Dominyko Digimo opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (LNDT, 2023). Viena vertus, tai yra spektaklis, kuris po ilgos pertraukos (nors ir laikinai) atidarė didžiausią sostinės dramos teatro sceną, tad atidarymas buvo įvykis. Ar spektaklis tapo įvykiu? Šiuo klausimu turiu dvilypę nuomonę: tai puiki idėja – sumanymas, kuriam, mano akimis, norėjosi aiškesnės režisūrinės krypties. Susitelkimas ne į sceninį veiksmą, o į dokumentinius įrašus, kurie ir yra stiprioji šio spektaklio pusė, leistų labiau priartėti prie pasakojamos istorijos nei operos žanras. Šis kontrastas, kai scenos veiksmas toks nutolęs nuo žiūrovo, o dokumentiniai įrašai – intymiai priartėję, apsunkina spektaklio suvokimą. Galbūt tai tradicinės teatro erdvės, galbūt pasirinkto žanro klausimas, tačiau į galvą ateina Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Ledynai“, kai autobiografinis vaizdo pokalbis lengvai jungiasi su dramaturginį tekstą dainuojančiu choru ir sceniniu veiksmu. Simboliška, jog rudenį Valstybiniame jaunimo teatre parodyti ir paskutiniai Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Tuoktuvės“ (Varšuvos nacionalinis teatras, 2018) rodymai. Justi tai, kad Jaunimo teatras galvoja apie teatro žiūrovą kaip apie teatro procesais ir jo istorija besidomintį stebėtoją – tai liudija programėlės, kurias kartais norisi pavadinti leidiniais, lydinčiais ne tik premjeras, bet ir, pavyzdžiui, „Tuoktuvių“ gastroles. Dar daugiau, tai liudija ir teatro meninė kryptis, kuri tęsiasi per sezonus. Vis dėlto, kiek meninė kokybė išpildo žiūrovų ar kritikų lūkesčius, tai jau kitas ir, turbūt, atviras klausimas.
Ruduo į Lietuvą prisiviliojo ir šveicarų režisierių Milo Rau su spektakliu „Pakartojimas. Histoire(s) du Théâtre (I)“, filmų peržiūromis bei gyvu susitikimu su šiuo politinio, dokumentinio teatro kūrėju. Paskui faktus sekantis ir juos ardantis bei kuriantis režisierius naujai konstruoja ir patį spektaklio pasakojimą, ištraukdamas jį iš vietinio ir patalpindamas į bendražmogišką kontekstą. Milo Rau teatrinė kalba šalta ir tiksli, neleidžia patikėti, nes pati yra nepatikli, veikiau verčia klausti ir abejoti. Viena vertus, šį spektaklį galima priimti kaip tyrimą, tačiau, rodos, jog Milo Rau svarbi forma, kurią jis taiko bet kokiam / visokiam turiniui. Šią nuostatą patvirtino susitikimas su pačiu režisieriumi bei jo vadovaujamo NT Gent teatro manifestas, kuris aiškiai susvarbina spektaklio (kūrimo) aplinkybes ir formą: „<…> Ne mažiau kaip ketvirtadalis repeticijų laiko turi vykti ne teatre. Teatro erdvė – tai bet kokia erdvė, kurioje buvo repetuojama arba vaidinama pjesė. Kiekviename spektaklyje scenoje turi būti kalbama bent dviem skirtingomis kalbomis. Bent du iš scenoje vaidinančių aktorių neturi būti profesionalūs aktoriai. Gyvūnai į tą skaičių nepatenka, bet jie yra laukiami. <…>“. Be abejo, tai subjektyvus požiūris, tačiau ne vienerius metus stebint ir sekant Lietuvos teatro lauką bei stengiantis pastebėti užsienio kūrėjų indėlį į jį, rodos, jog keičiasi teatrinė kalba ir jausminė režisūrinė minčių išraiška. Tai stipriai veikia suvokėją, kuris net ir paliktas tamsoje nebeturi į ką įsikūnyti ar įsijausti.
Ar verta daryti apibendrinimus iš vos keleto paminėtų spektaklių? Galbūt verta, tačiau tai daryti itin sunku. Norisi sakyti, jog šis teatro sezonas praėjo be išgyvenimų, tačiau jį lydėjo išgyvenimas dėl paties teatro. Ar kitas sezonas bus toks pats? Artėjančio sezono nuojautas vis dėlto norisi aprašyti rudens premjerų laukimu, tarp jų – Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ (Valstybinis jaunimo teatras), kuriame pagrindinį vaidmenį kuria jautrumu profesijai pasižymintis Donatas Želvys. Tikiuosi, kad visiškai priešingu keliu einantis – jaudindamas ne aktorių jusles, o mąstymą – slovėnų režisierius Jernejus Lorenci taip pat bus tas, kurio Camus „Svetimo“ (LNDT) teisminio proceso bus verta laukti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
