Šešios klaidos, arba SOS

2007-04-12

aA

Menų faktūra gavo teatro žiūrovės laišką, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl Panevėžio J. Miltinio dramos teatro. Spausdiname kiek pataisydami kalbą ir tikimės sulaukti atsakymo iš teatro vadovų.

__________________

Keli pamąstymai apie mūsų visų taip mylimą legendinį J. Miltinio dramos teatrą. Šešios klaidos, arba SOS

Miltinio legenda gyva? Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis spektaklyje „Sukčiaus testamentas”. www.culture.lt/lmenas

Kodėl visiems išgirdus J. Miltinio dramos teatro

vardą išsyk kyla asociacijos su legenda? Daugelis smalsauja – tai kaip ten dirbo Juozas Miltinis? Kokie buvo Maestro santykiai su artistais? Kokius metodus taikė ir t.t., tarsi J. Miltinio teatras būtų koks senas apdulkėjęs muziejus, o jame dirbantys žmonės – suakmenėję laikmečio amžininkai.

Ir iš tiesų – kažkada šis teatras buvo garsus visoje Sovietų sąjungoje. Salėse netilpdavo žiūrovai. Netoli teatro netgi buvo pastatytas didelis viešbutis, kad po spektaklio svečiai iš įvairių šalių galėtų pernakvoti. Bet palikime pagaliau tai, kas buvo. Geriau pažvelkime į tai, kas dabar yra. O situacija mažų mažiausiai liūdna.

Kelios didžiulės J. Miltinio dramos teatro „byrėjimo“ priežastys:

1. Esu įsitikinusi, kad teatrui reikia naujo VADOVO, nes šis nesugeba rūpintis teatro reikalais – tvarko tik savo asmeninius reikalus – sau naudingas „mainų programas“ (Rolandas Atkočiunas pastatė spektaklį čia – po kiek laiko teatro vadovas Rimas Teresas pastatė spektaklį Liepojoje pas Rolandą Atkočiūną, bulgarė Nevena Miteva pastatė spektaklį čia – po to Teresas pastatė spektaklį Bulgarijoje, ir t.t.). Teatre sąstingis. Gastrolės po mažus miestelius ir kaimus yra labai vertingos, bet – keliaukime toliau, juk XXI amžius! Vyksta tiek daug festivalių – kodėl gi šis legendinis teatras neparodo savo šedevrų? Gal tiesiog todėl, kad jų nėra? O teatro vadovas patogiai sėdi savo kėdėje jau kelintą kadenciją.

2. J. Miltinio teatrui tiesiog mirtinai reikia REŽISIERIŲ. Gal pakaks virti toje pačioje sriuboje n metų? Šiame teatre stato teatro vadovas Rimas Teresas, teatro aktoriai Albinas Keleris, Vytautas Kupšys, na ir keli nuolatiniai režisieriai Algimantas Pociūnas, Rolandas Atkočiūnas. Nebelįskime giliau į istoriją, nes paskutinieji metai kuo aiškiausiai mums parodo šiandieninę teatro padėtį.

3. Viena didžiausių klaidų, manau, yra ta, kad pirmenybė teikiama ne KOKYBEI, bet KIEKYBEI. Padarykite vieną stiprų, įdomų, charakteringą spektaklį per metus (galite ir per du – mes, žiūrovai, kantrūs) vietoj tų kepinukų, kuriuos vis „pamėtot“ mums, alkaniems. Tik, deja, nepasotinat, o dar labiau sudirginat skrandį.

4. Teatre dirba išties kūrybingi artistai, kurie esant tokiai situacijai tiesiog neišnaudoja savo vidinių resursų ir yra priversti merdėti. Aktoriams reikia tvirto žodžio, nes jau koktu žiūrėti į vaidmenų tęsinius, – visuose spektakliuose visi artistai vaidina ta pačia gaidele, jokių vidinių ieškojimų. Ir manau, kad tai yra režisieriaus užduotis – išlaisvinti artistą iš kiauto. O jei jau matome scenoje tokius vaidmenis, vadinasi, režisieriui jie tinka būtent tokie, kokie yra – antraip juk neišvystų jie rampos šviesų.

5. Nežinau, kaip šiame teatre skirstomi vaidmenys, bet patikėkite, susidaro įspūdis, kad teatre vaidina tik Ligita Kondrotaitė ir Albinas Keleris. Kiek tik nueini į premjeras – arba Kondrotaitė, arba Keleris pagrindiniuose vaidmenyse. Darosi išties neskanu. Na, įberkite į sriubą prieskonių pakartotinai 10 kartų – abejoju, kad vėliau jūs ją valgysite. Patikėkite, aš taip pat manau, kad šie artistai yra įdomūs ir talentingi, bet .. duokite jiems pailsėti – nejau nematote, kad jie nebespėja „keisti kaukių“, jų herojai darosi VIENODI.

6. Ar Jums neliūdna, kad genda žiūrovų skonis? Juk tai, kad beveik po kiekvieno spektaklio žiūrovai ploja atsistoję, manau, toli gražu nereiškia, kad jie jus dievina. Anaiptol – manau, tai parodo, kokią nuobodybę ką tik baigėte vaidinti, ir kaip čia greičiau nubėgus iki rūbinės pasiimti palto...

Tai mano – didelės teatro mylėtojos nuomonė. Manau, kad pritariančių šiai nuomonei būtų nemažas ratas. Tai gal vis dėlto reikėtų susivienyti ir kažką pamėginti keisti? Nemanau, kad čia yra tik Panevėžio teatro reikalas – tai yra visos Lietuvos reikalas, antraip juk neskirstytų teatrų vadovų postų vyriausia teatro valdžia – Kultūros ministerija.

O Didieji, atsiųskite į Panevėžį išganytoją. Prikelkite Feniksą iš pelenų.

Pagarbiai Mėta Mariliūtė

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.