Sausio 15-20 d. Menų spaustuvė Vilniuje surengė III festivalį „Kitoks teatras vaikams". Dramos, lėlių, šokio vaidinimus rodė trupės iš Lietuvos, Švedijos, Norvegijos, Danijos.
Po interaktyvaus spektaklio - padėka scenai ir apšvietėjui
Festivalį pradėjo menininkų grupės „Žuvies akis" iš Klaipėdos interaktyvus spektaklis-žaidimas „VVV+v" (ar ne pernelyg mįslingas pavadinimas ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams?). Idėjos autorius ir išvaizdus, įsimenantis aktorius Petras Lisauskas bendrauti su vaikų grupėmis iš kelių sostinės darželių bei mokyklų ėmė dar Menų spaustuvės fojė. Aktorius, matyt, jau sukaupęs nemažai patirties, kaip renginiuose sudominti ir valdyti nenustygstančius mažuosius žiūrovus, pasiūlė visiems susikabinti už ilgos virvės ir keliauti į salę. Čia iš virvės buvo suformuotas ratas, aktoriai Petras Lisauskas ir Darius Berulis liko jo viduje, kiti dalyviai - išorėje. Pasisakę vaikams vardus, Petras ir Darius supažindino juos su žaidimo taisyklėmis (negalima, kada panorėjus, eiti į rato vidų).
Virvė spektaklyje - pagrindinė vizualinė ir komunikacinė priemonė. Suaugusiam žiūrovui ji kelia įvairių (ir ne itin linksmų) asociacijų bei prisiminimų, bet vaikų patirties ir atminties dar tokie „juoduliai", tikėkime, neslegia... Spektaklyje nėra vieno nuoseklaus siužeto, tai veikiau etiudų rinkinys, kuriame ieškoma būdų, kaip įtraukti į veiksmą ir žiūrovus. Virvė išnaudojama maksimaliai: ji virsta ir galvos apdangalu-ženklu (Petras „rytietiškame" etiude iš jos susivynioja turbaną, o Darius pasipuošia karūnėle), ir žaidimo priemone (per ją šokinėjama; traukiant į savo pusę, aiškinamasi, kas stipresnis; iš virvių pakviesti vaikai pina pynę), ir metafora (vaikai iš kelių virvių dėlioja ant žemės medžio siluetą, o patys tampa „vaisiais"). Vaikams daug džiaugsmo suteikia galimybė patiems valdyti spektaklio procesą: kai jie banguoja virvėmis, aktoriai šokinėja per „bangas", panyra po „vandeniu", o fiziškai stipresnis Petras perneša liekną Darių į kitą „krantą"...).
Aktoriai - šokėjai, kai kuriose scenose jie labiau remiasi judesio galimybėmis, akrobatika, klounados elementais; manipuliacijos virvėmis reikalauja geros fizinės ištvermės. Sykiu nuolat reikia kontroliuoti, stebėti vaikų elgesį, reakcijas. Interaktyvių vaidinimų žavesys tas, jog juose daug netikėtumų aktoriams; vaikai - spontaniški, todėl aktoriai turi būti imlūs ir dėmesingi ne tik vienas kitam, bet ir dalyvaujančiai publikai (išsiblaškius galima ką nors ir fiziškai užgauti). Spektaklis-žaidimas pritaikytas mobiliai, savo vaidybos aikštelės neturinčiai menininkų grupei, todėl prie techninių sąlygų neprisirišama (Vilniuje vaikų buvo pakviesta gal per daug). O garsiai nedeklaruota spektaklio idėja turbūt ta, jog dirbant ir kuriant bendrai pasiekiama įdomių meninių rezultatų, patiriama daug kūrybos džiaugsmo.
Maloniai nustebino finalas. Aktoriai vaikams išdalino iš virvelių susuktas „širdutes" - spektaklio atminimo ženklą. Bet svarbiausia - paragino vaikus visiems kartu padėkoti juos priėmusiai scenai (personifikacija) ir apšvietėjui. Retas pavyzdys, kai žiūrovų pagarba teatrui ir jo nematomiems darbininkams ugdoma nuo mažų dienų.
Šiukšlės valdo!
Šokio trupė „Memory Wax" iš Malmo miesto (Švedija) parodė spektaklį „Šiukšlės". Tai irgi nuoseklaus siužeto neturintis reginys, kuriame remiamasi ženklų teatro kalba, o vaizdas kuriamas šokių su daiktais-objektais kompozicijas jungiant su video projekcijomis, šviesos dizainu (autorius - Imre Zsibrik). Emocionali ir ritmiškai intensyvi muzika (skamba René Aubry, Chapelier Fou kūriniai) kuria įvairias nuotaikas, padeda išreikšti stresą, kurį kasdien patiria didmiesčio gyventojai. Stilingą reginį vienija didmiesčiams aktuali ir rūpestį kelianti ekologinė tema - šiukšlės, kurios, regis, „dauginasi" savaime, užtvindo gatves, o žmones paverčia zombiais...
Trys šokėjai (choreografai - Miguel Azcue ir Johanna Jonasson) manipuliuoja šešiomis „širmomis" ant ratukų, kiekvieną širmą sudaro penkios kartono dėžutės, kurias galima nuimti, perdėti ir panašiai. Scenos vaizdas (dailininkas - Hans Danelius) nuolat kinta, snausti jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, kuriems skirtas spektaklis, nėra kada. Šokėjai kuria ne charakterius, o didmiesčio gyventojų tipus (pvz., epizode, kuriame atskleidžiama, iš kur atsiranda šiukšlės, veikia skubantys ir unifikuoti miesto biurų tarnautojai, jie sykiu yra ir prekybos centrų pirkėjai). Įspūdingas epizodas, kai valkatą naktį užkloja iš daugiabučių metami įvairūs maišeliai, skiautės. Pasirodo, šokti galima ir su lengvučiais maišeliais... O už epizodą, kuriame veikia trys zombiai (šokėjai nuo galvos iki kojų aplipę pakuotėmis, plastiko buteliais, žarnomis, jų veidus dengia iš atliekų sukurtos kaukės), galėtų paploti katučių net pats Nacionalinės kultūros ir meno laureatas Vitalijus Mazūras, irgi kartais mėgstantis grotesku pašiurpinti žiūrovus „Lėlės" teatre...
Švedams galima pavydėti ir skonio (šiukšlės buityje nėra patrauklios, o reginys sukurtas itin estetiškas), ir techninių bei finansinių galimybių. Mūsų nevalstybinės trupės tokių biudžetų paprastai neturi (aukštos kokybės muzikiniam reginiui sukurti reikia samdyti daug specialistų), todėl, kaip taisyklė, labiau remiamasi ne technologijomis, scenografija ir muzika, o pirmiausia aktoriais, literatūra.
Rimta potekstė po nuotykių ir juoko gaubtu
Teatras „cezario grupė" parodė jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams skirtą dramos spektaklį „Superagentas 000" (pagal Lesios Voroninos apysaką „Superagentas 000. Auksinės kengūros paslaptis"). Beje, tai pirmas grupės spektaklis, kurį režisavo ne pats Cezaris Graužinis, savo mokinių įkvėpėjas (šį, matyt, jau paviliojo režisieriaus darbas Graikijoje...). Nors nuo premjeros praėjo tik kiek daugiau nei 1,5 mėnesio, vaidinimo regėta žaismė, azartas ir lengvumas nuslopo. Teatro spąstai: spektaklio „piešinys" liko toks pat, bet aktorių vertinimai dažnokai „perspausti", kyšo pastangos žūt būt prajuokinti žiūrovus. Subtilumas - ne šio vaidinimo bruožas...
Inscenizacijos autorius ir režisierius Antanas Gluskinas bei šmaikščios improvizacijos malonumą jaučianti „cezario grupė" sumanė daugiaplanį žaidimą. Vaidinimas pradedamas „socialinės dramos" scena: mažametis Jaromiras (Julius Žalakevičius) gauna dovanų didelę dėžę (o vis dėlto: kas joje?..), bet šventę kartina karštakošės valdingos mamos (Brigita Arsobaitė) ir „gramelį darančio" „nulėpausio" tėčio (Vytautas Kontrimas) aršus buitinis konfliktas. Kuriama iliuzija, kad mama už scenos ribų gerokai aptalžo tėvą... Taip padedamas psichologinis pamatas vaiko fantazijų pasauliui, kuriame jo tėtis virsta „superagentu", mama - kokete blondine, o jiedu kovoja su bobulyte nindze (Vilma Raubaitė) ir jos parankiniais (aktoriai vaidina po kelis personažus)... Nuotykių ir kovų daug (ar visų jų reikia dramaturgijos plėtotės požiūriu, svarstytina), o jas vainikuoja „gėrio pergalė" ir Jaromiro ištartas žodis: „Meilė" (tačiau tėvų nesantaikos tema, pradėta spektaklio pradžioje, netęsiama). Dar, vaidinimui įpusėjus, įmetama televizijos parodijos elementų - kartkartėmis stabdomas veiksmas ir konferansjė (Paulius Čižinauskas) intriguoja: „Kas laimės kovą: ar..., ar...? „cezario grupė" tęsia..."
Sunku pasakyti, kaip vaidinimas atrodytų, jei turėtų didesnį biudžetą. Dabar vizualus skurdas ryškus, nes scenografijos praktiškai nėra (mizanscenos komponuojamos apie minėtą buitiškai atrodančią dovanų dėžę). Jos stygių turi kompensuoti aktorių fantazija, judesys, vaidyba su menamais daiktais (tarkime, šmaikštus epizodas, vaizduojantis „superagento" ir „svajonių blondinės" pasivažinėjimą ferrariu ir jų lenktynes su motociklininkais, blogaisiais persekiotojais). Mažieji žiūrovai, per dienas knapsantys prie televizorių, turbūt atpažįsta ir savo mėgstamų filmukų situacijas, ir herojų stereotipus. O kaip spektaklį vertina šeimų, kurių namuose „smegenų pudrinimo" dėžučių nėra, atžalos? Tas „televizinis" pasaulio bei žmogaus matymas - ir supaprastinantis, ir vienaplanis...
Raudonkepuraitės istoriją užtemdė vilko meilės drama
Klaipėdos lėlių teatro jaunosios kartos spektakliai garsėja netradiciniu požiūriu į žinomas pasakas. Kartais tie „apvertimai", kaip Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame spektaklyje „Stebuklingas Pelenės laikas", pasiteisina, kartais kelia abejonių. Naujame G. Radvilavičiūtės spektaklyje „Raudonkepuraitė" lyg ir einama panašiu keliu: žinomas siužetas su humoru perkeliamas į jaukią nedidelio pajūrio miestelio erdvę, veikėjai - provincijos tetos ir paaugliai - puikiai vieni kitus pažįsta ir įkvėptai sprendžia savo kasdienybės realijas (geltonasis vilkas Albinas susirūpinęs lysvėje auginamais kopūstais, o Raudonkepuraitės senelė, laimėjusi lošimą „Aukso puodas", neatsigina kaimynės prašymo paskolinti pinigų), kalbasi žemaičiuodami. Ironijos adatėlių realybės atžvilgiu nestinga (Albino simpatija dūsauja dėl turtuolio verslininko, kuris verčiasi dujų ir naftos prekyba, o Raudonkepuraitės senelė sunerimusi, jog kivirčas su kaimyne neleis pasiklausyti miestelio bendruomenėje populiarios „dvasingos muzikos" koncerto). Tačiau Mindaugo Valiuko tekstas (galima numanyti, praturtintas tarp paauglių aktorių pastebėtais pašmaikštavimais, kalambūrais) šį kartą turtingesnis nei vaizdinis spektaklio sprendimas (dailininkė - Viktorija Dambrauskaitė).
Vaidinama už trijų pakopų širmos su pirštininėmis lėlėmis (kai kurios valdomos dar ir lazdelių pagalba). Lėlių judesio galimybės nedidelės - jos gali imituoti kalbėjimą (o teksto devynios galybės), pakelti rankas, pasisukti apie savo ašį, pašokinėti. Lietuvoje nepralenkiamas pirštininių lėlių meistras turbūt bus Darius Armanavičius (lėlių teatras „Nykštukas" iš Kauno), bet jis vaidina su „mimikuojančiomis" lėlėmis, kurios leidžia subtiliai išreikšti veikėjų vertinimus ir nuotaikas. „Raudonkepuraitės" atveju lėlių personažų veidai - „kieti", jie tik gali „žiopčioti".
Kitas dalykas - mažoka vizualinių triukų, pasikeitimų, netikėtumų, kuriais gyvas lėlių teatras. Įsiminęs epizodas - ryškaus fono, vaizduojančio senelės namų interjerą, atsiradimas spektaklio viduryje. Viskas. Nors lėlių personažai individualizuoti (įspūdinga Raudonkepuraitės senelė, jos įkyri kaimynė), bet vaidinimo metu pirmas patirtas įspūdis greitai blėsta, nes lėlių sandaroje nenumatyta pasikeitimų galimybė.
Aktorės Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė kuria daugybę veikėjų (įsivaizduoju, kaip pavargsta jų iškeltos rankos su lėlėmis), keičia balsus, bet veltinis (dekoracija, lėlės), matyt, sugeria garsą. Kalbėjimas greitakalbe, neaiškus artikuliavimas, kai kurių veikėjų švebeldžiavimas trukdo suvokti tekstą. Gal padėtų maži mikrofonai?
Grįžtant prie siužeto vingių. Kodėl spektaklio pavadinimas - „Raudonkepuraitė", jei narpliojama drovaus, savimi nepasitikinčio vegetaro Albino, mezgančio ryšius su plevėsa vilke, komiška drama?.. Kai siužeto atšakų yra daug, kyla pavojus, kad niveliuosis spektaklio įvykiai, o žiūrovų galvose virs „košė" - matyta ir „tas", ir „anas", o kas svarbiausia - neaišku.
Kai scenoje drąsa prasilenkia su profesionalumu ir skoniu...
Norvegų teatro kompanijos „Teaterhuset Avant Garden" paaugliams skirtas interaktyvus muzikinis vaidinimas „Klinsj" sukėlė abejonių dėl „kitokio teatro" jaunai auditorijai sampratos ir išraiškos. O sumanymas - originalus ir drąsus: norėta atskleisti paauglės pastangas užmegzti emocinius ryšius su žmonėmis, pasitelkus boksą, klounadą, muziką ir išpuolius į žiūrovus. Bet perlenkimų buvo apstu, o herojė tapo psichikos sutrikimų turinčia paaugle, kurios siautėjimą scenoje žiūrėti darėsi nejauku, o dėl į vyksmą įtrauktų jaunų žiūrovų - ir nepatogu...
Taigi scenos kairėje įvairiais instrumentais groja ir su publika bendrauja ekstravagantiškas muzikantas Magnus Børmarkas. Pasirodo išstypusi mergina sportininkės kostiumu (Katja Brita Lindeberg). Klounės nosis sufleruoja - subtilumų nematysime, bus daug ekscentrikos. Didoka dantų apsauga deformuoja merginos veidą, neleidžia jai susičiaupti, ilgainiui spektaklio eigoje ima tykšti seilės... Mergina paruošia ringą dvikovai, dairosi varžovo, flirtuoja su žiūrovais, galiausiai vieną vyriškį išsivilioja. Šis žaismingai ir subtiliai asistuoja klounei, bet atviros kovos vengia. Kitas boksininkės „taikinys" buvo Dmitrijus Matvejevas, Vilniuje populiarus teatro fotomenininkas. Jis, akivaizdu, bokso abėcėlę išmano (kaip sakė po spektaklio fotografas, vaikystėje iš tiesų jis lankė bokso treniruotes), klounė vengė stoti į atvirą kovą... Trečias „taikinys" - atsitiktinai pasirinkta Menų spaustuvės darbuotoja, kuri, bokso reikalų neišmanydama, sukosi iš padėties ir siūlė improvizuoti šokio žingsneliais... (Taigi improvizaciją valdė ne aktorė, o atsitiktinai pasirinkta žiūrovė.)
Ko nori klounė, kodėl ji kviečiasi varžovus iš salės, ką nori išprovokuoti?.. Neaišku. Galiausiai mergina pasirinko tris paauglius. Kiekvienam iš jų, gavus žaislą, teko „joti ant arkliuko", mergina laikė vaikinus apglėbusi iš nugaros. Scenoje padvelkė dviprasmiška erotika. Klounė įsakinėjo vykdyti jos komandas, paaugliai „jojo" ratu, teikė merginai „piršlybų dovanas", kurias ji grubiai atmesdavo. Buvo žaidžiama pasakų „Karalaitė ant žirnio", „Pelenė" motyvais. Išsiuntusi du paauglius į salę, trečiam vaikinui klounė liepė pamatuoti vieną „kurpaitę". Antrąją avėjo muzikantas. Klounė lyg ir vaidino „pavydo" sceną: paauglį „suvedė" su muzikantu, kuris puošėsi princesės karūna, fotografavo juos apsikabinusius. Galiausiai iš „improvizacijos" žiūrovas paspruko... Nuvirto muzikanto kliudytos garso aparatūros dalis. Klounė pasislėpė didžiuliame sporto reikmenų krepšyje, rangėsi jame. Muzikantas dainavo, spektaklio kūrybinė grupė it varjetė džiaugsmingai atsisveikino su žiūrovais...
Vaizduotėje gal ir galima pateisinti reginį „paauglės tapsmo moterimi" koncepcija (režisierė - Ane Aass), bet jos sceninė raiška - grubi, o iškviesti žiūrovai kartais nesulaukdavo aktorės pagalbos, virsdavo pajuokos objektais. Ir ta masturbacijos imitacijos scena, kai likusi viena klounė trynėsi į bokso ringo virvę... Tikrai „naujas požiūris" į teatrą jaunai auditorijai...
Seku seku pasaką...
Festivalyje buvo du praktiškai monospektakliai, kuriuose vaidinimų metu aktoriams talkino dailininkas arba muzikantė. Apie Šarūno Datenio muzikinį spektaklį „Gaidelis pinigautojas" rašiau savaitraštyje „Nemunas" praėjusių metų pabaigoje, tad nesikartodamas paminėsiu tik naujus dalykus. Dailininkas Antanas Dubra įvedė į savo projekcijas įvairių spalvų, tačiau kaip aktorius drąsiau vis tik nesireiškė. Šarūnui Dateniui tenka ir „didžėjauti", ir pasaką sekti, ir su vaikais bendrauti. Aktorius buvo atsipalaidavęs, gal net ir per daug - kartais muzikavimo procesas jam būdavo svarbesnis, nei vaikai.
Daug atidžiau su vaikais bendravo Saulė Degutytė („Stalo teatras") spektaklyje „Pasaka apie karalius". Dar prieš spektaklį aktorė fojė kiekvienam žiūrovui dalino karūnėles iš popieriaus, o vaidinimui baigiantis kvietė vaikus matuotis grafoprojektoriaus būdu ant sienos sukurtų didelių karūnų. Pasaką lydėjo Snieguolės Dikčiūtės muzikavimas įvairiausiais instrumentais. Gal reikėtų paieškoti ritmo kaitos, nes meditacinė monotonija ramina, kelia snaudulį... Žinoma, tokiu pat principu galima ir šimtą spektaklių parengti - muzikavimas, pasakojimas, spalvotų personažų projekcijos ant sienos, vaikučių kalbinimas... Kita vertus, ne kasmet nauji proveržiai menininkų kūryboje ir įvyksta.
Šokių spektakliai mažutėliams
Trupės „Åaben Dans" iš Danijos šokio spektaklis „Vėl ir vėl" turbūt bus vienas šviesiausių šio festivalio potyrių. Kai susitinka kūrybinė išmintis ir rimti pinigai, rezultatas puikus. Mūsų mažų trupių bėda - menkutės lėšos, spektaklių scenografijos, apšvietimo skurdas neretai bado akis... Danų spektaklyje (idėjos autoriai - Catherine Poher ir Thomas Eisenhardt) viskas apgalvota ir pritaikyta vaikams nuo pusės iki ketverių metų. Kvadrato formos aikštelė padengta specialiu švelniu audiniu. Vaidinimo pabaigoje joje paskleidžiami įvairaus dydžio kamuoliukai (ne siūlų, o minkštų vielikių, nes vaikai viską ragauja, reikia laikytis higienos reikalavimų), mažyliai savaime ropoja jų liesti, „režisuoti" daug nereikia... Tėveliai sėdi kvadrato išorėje, vaikai - kvadrato viduje, nuo šokėjų juos skiria tokie maži „barjerai", kurie sykiu skleidžia ir šviesą (kaip visi techniniai dalykai turi būti patikrinti saugumo požiūriu, juk nenustygstantys mažyliai per kelias minutes viską išardo, išbando...). Šviesos pagalba kuriama ir nuotaika, ir valdomas vaikų dėmesys (lietuvių spektakliuose per mažai apie tai galvojama). Kvadrato kampuose - iš vielos išlankstyti aukšti šviestuvai, primenantys gėles. Pati aikštelė kelia didelį jaukumo įspūdį. Šokėjai Antoinette Helbing ir Ole Birger Hansen nevaidina vaikų bei nemeilikauja prieš juos. Vyras ir moteris pagrindinį dėmesį skiria partnerystei scenoje (aišku, jie stebi ir mažylius, kad šių nesužeistų, jei kuris netikėtai prasiveržtų pro „barjerą"). Literatūrinio siužeto nėra. Iš pradžių šokėjų judesiai minkšti, neskubrūs, tik pabaigoje daugėja šuoliukų, judesių amplitudė darosi didesnė. Jokių „konfliktų" - tik didelė šokėjų abipusė pagarba. Vaidinimo viduryje šokėjai ištaria ir kelis žodžius. Didžiausią nuostabą sukėlė... ramiai spektaklio metu mezganti garso ir šviesos operatorė. Jos darbo stalas su kompiuteriu ir kita technika - šalia aikštelės. Raudonas mezginys - neatsitiktinis, siūlo vaizdinys kartojamas spektaklyje keletą kartų. Po reginio išeini apimtas gerumo, ramybės - visiška priešingybė įprastam dramos teatro suaugusiems poveikiui...
Panašių tikslų siekiama ir Birutės Banevičiūtės šokio spektaklyje „Mozaika" (kompozitorė - Rasa Dikčienė). Šokėjai Giedrė Subotinaitė, Indrė Bacevičiūtė, Mantas Stabačinskas judesiais tarsi atkartoja vaiko raidą: šliaužioja, ropoja, stojasi, bėga, slapstosi, bendrauja tarp savęs ir su mažaisiais žiūrovais (dramaturgė-konsultantė - Ingrida Gerbutavičiūtė)... Įdomiai sugalvota scenografija (idėjos autorė - B. Banevičiūtė): minkšti įvairių formų ir spalvų objektai tarnauja ir kaip teatrinis kostiumas, ir kaip judesio priemonė. Šokėjai spektaklio pradžioje būna pasislėpę objektų junginiuose, vėliau „išsirita" iš jų, manipuliuoja jais. Vyrauja sinchroniniai judesiai. Spektaklio vaizdiniai primena nuolat kintančią mozaiką.
Diena po dienos, metai po metų...
Šešios festivalio dienos - išbandymas apžvalgininkams, retas kuris gali tiek skirti laiko spektakliams. Man šiame festivalyje trūksta baigiamojo „apvalaus stalo" pokalbio, kuriame kūrėjai galėtų pabendrauti, keistis žiniomis ir patirtimi. Dabar kolegoms iš įvairių Lietuvos miestų ir šalių nėra galimybių viešėti festivalyje, stebėti spektaklius. Mažai pateikiama informacijos apie užsienio svečius.
Galvojame: koks tas kitoks teatras vaikams? Didieji valstybiniai dramos teatrai, kaip taisyklė, negali kurti spektaklių, skirtų siaurai amžiaus tarpsnio auditorijai (reikia pelno). Mažosios trupės paprastai aiškiau apsibrėžia adresatą, jos - mobilesnės. Išgyventi nori ir jos, todėl taupoma mažinant spektaklio dalyvių, samdomų specialistų skaičių. Paprastai nukenčia spektaklių scenografija, kostiumai, stiprus „skudurynų" dvelksmas... Todėl kai paskui spektaklyje pamatai rimtą dailininko darbą (turiu galvoje Marijaus Jacovskio indėlį šio sezono Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje vaikams „Brangusis atrakciono parko dėde!"), atsigauna širdis. Spektaklius vaikams kurianti Agnė Sunklodaitė yra sakiusi, kad iš samdomo režisieriaus reikalaujama dirbti „greitai ir pigiai", o spektaklis negali būti „nuostolingu"... Amžina skuba ir pigumas su kokybe retai draugauja. Kita problema - idėjų deficitas. Jauna trupė ar aktorius gali sukurti gerą, savitą spektaklį (gal net kelis), bet po kelerių veiklos metų - krizė, nes idėjos išsenka, o režisūrinio mąstymo stokojama. Teatre vaikams nesireiškia save mylinčios ir tai demonstruojančios arba amžinai viešo dėmesio reikalaujančios, su visais konfliktuojančios asmenybės. Vaikams kūrėjų pavardės nerūpi. Teatro vaikams kūryba - tarsi dalinimasis meile, nereikalaujant padėkos. Tuo „žvaigždžių" gaminimo ir viešo „blizgėjimo" laikais šis teatras ir žavus. Net ir suaugusiam žiūrovui.
