Šešėlių stebuklai – angelų akims

Rūta Oginskaitė 2009-03-04 Lietuvos rytas, 2009 03 04
Gela Kandelakis filme „Gyveno strazdas giesmininkas” (Rež. Otaras Joselianis, 1971 m.)

aA

Neįprastas teatras iš Gruzijos aštuonių minučių spektaklį repetuoja net pusmetį

„Gruzija padarė viską, kad aš nieko neveikčiau, bet aš vis tiek ją myliu", - prisipažino gruzinas Gela Kandelakis, viešintis Lietuvoje su savo įkurtu rankų šešėlių teatru. „Daugelį metų niekas mano šalimi taip nesirūpino, kaip lietuviai praėjusį rugpjūtį. Dėkoju jums.

Esu uždaras žmogus, vengiu viešumos, bet iš Lietuvos išvažiuosiu būdamas turtingas - sutikau išties daug draugų", - kalbėjo 68 metų aktorius ir režisierius Vilniuje, Keistuolių teatre, po savo trupės „BudruganaGagra" vaidinimo. Pernai rugpjūtį būtent Keistuolių teatras surengė Vilniuje koncertą karo aukoms Gruzijoje paremti.

Būdamas trisdešimtmetis aktorius G.Kandelakis suvaidino pagrindinį vaidmenį Otaro Joselianio filme „Gyveno strazdas giesmininkas" (1970). Tai buvo muzikantas, kuris ištisas dienas atrodė užsiėmęs, lakstė, bendravo, vėlavo, bet suspėdavo įlėkti į orkestro duobę prie savo būgnų finaliniams spektaklio dūžiams.Po nuostabaus filmo liko klausimas: ar tai gyvenimo būdas - išsiblaškymas ir nieko neveikimas, ar absoliuti žmogaus laisvė? Šiandien žiūrėdamas į paties G.Kandelakio veidą ne ekrane, o scenoje po keturių dešimtmečių neabejoji, kad šis menininkas nuveikė neabejotinai daug. Priešingai nei jo nepamirštamasis būgnininkas.

Teatro idėja - iš vaikystės

„Kaip kino režisierius esu nemažai važinėjęs po Gruziją. Mane jaudino, kad nuo sostinės nutolusių vietovių vaikai nemato jokio meno. O jų tokios angeliškos akys! Mano vaikų žvilgsniai visai kitokie, nes jie miestiečiai, - pasakojo G.Kandelakis. - Pamaniau, kad reikia pas tuos vaikus važinėti su lėlių teatru. Bet aš neturėjau pinigų lėlėms.

Tada prisiminiau, kad mano senelė man yra suvaidinusi daug pasakų savo rankų šešėliais: ten buvo vilkas, kiškis, visokie kiti gyvūnai. Per repeticiją su studentais pabandėme kurti šešėlius savo rankomis. Ir tai buvo lyg atradimas. Supratau, kad man nereikia jokių lėlių. Kurį laiką dar maniau, kad šešėlių teatras, ypač vaikams, turi būti spalvotas. Išbandėme ir tai. Bet nereikia net spalvų. Juodas ir baltas šešėlių teatras - to pakanka".

Valdžia visiškai nesirūpino

Šie režisieriaus prisiminimai - apie 1985 metus, kai jis įkūrė pirmąją rankų šešėlių teatro „Budrugana" trupę iš savo studentų, besimokančių kino. Su jais ir važinėjo po kalnus ir kaimus, kur niekada neužsuka joks menininkas. Neįprastu teatru susidomėjo ir užsienio festivaliai, ėmė kviestis gruzinus. Jie tuo didžiuojasi, tačiau, kaip pabrėžė G.Kandelakis, „tie kvietimai atitraukdavo mus nuo mūsų tiesioginio tikslo - vaidinti vaikams, kuriems niekas niekada nevaidino".

Režisieriui nepatiko gastrolių į užsienį gausa. „Vadinamoji komercinė sėkmė užmuša menininkui malonumą kurti. Aš nenorėjau, kad mano mokiniai prarastų būtiniausią savybę - kurti dėl paties kūrimo proceso, o ne dėl pinigų ar kokių nors kvietimų", - kalbėjo G.Kandelakis. „Budrugana" repetavo, keliavo, vaidino, tapo nepaprastai savo žiūrovų mėgstamu teatru ir garbingu Prancūzijos, JAV festivalių svečiu, o Gruzijos kultūros valdžia visiškai nekreipė į juos dėmesio. Kaip tai pažįstama! Nieko nuostabaus, kad ilgainiui „Budrugana" išsiskirstė.

Aktorius rinkosi metus

Bet G.Kandelakis nenurimo ir 1997 metais įkūrė antrą šešėlių teatro trupę. Jos likimas panašus į pirmosios. Šiame tūkstantmetyje G.Kandelakis surinko naujus mokinius, ir trupė įgavo kiek ilgesnį pavadinimą „BudruganaGagra". Prieš pasakodamas, kokiu principu jis sudarė kursą, tapusį trečiąja trupe, G.Kandelakis prasitarė: „Jeigu čia yra teatro pedagogų, tegu jie manęs neklauso.

Nieko nenoriu įžeisti, bet tradiciniai priėmimo į aktorių kursą egzaminai man atrodo nesąmonė. Nepažįstami jaunuoliai deklamuoja, vaidina etiudus, o dėstytojai nesuklysdami atsirenka, kuris talentingas? Tai net nedora. Savo būsimų mokinių aš ieškojau ištisus metus. Mes bendravome, aš duodavau jiems užduotis, stebėjau. Dabar jie mokosi kurti kiną ir priklauso trupei „BudruganaGagra". Jie visi buvo priversti palikti savo gimtąją Abchaziją, todėl trupės pavadinime įrašytas Gagros vardas - miesto, kurio jie ilgisi, bet šiuo metu neturi galimybės net aplankyti".

Šoka visas žvėrinčius

Žiūrėdamas vaidinimo noveles ekranėlyje net neatspėsi, kad už jo dirba devynių žmonių rankos. O sukuria medžius, želmenėlius po jais, nerangų meškiną, įžūlų paukštį, koketišką antytę ir net visą jūrą. Kitose novelėse vyksta šokiai. Du meškinai improvizuoja pagal Davido Brubecko muzikavimą. Ir visas žvėrynas įsisuka į šokį. Su visomis savo trupėmis režisierius yra sukūręs per 60 ilgesnių ir trumpesnių novelių.

G.Kandelakis sakė, kad aštuonias tokio spektaklio minutes jie repetuoja pusę metų. O visa tai, kas šiuo metu gruzinų trupės atvežta į Lietuvą, yra sukurta per penkerius kasdienio darbo metus. Visi devyni artistai - Tbilisio Šota Rustavelio teatro ir kino instituto studentai. Jų repeticijų salė - mažas nešildomas kambarys. Neseniai gruzinų teatro režisierius Robertas Sturua pasiūlė jiems vaidinimo aikštelę - Šota Rustavelio teatro, kuriam vadovauja, Mažąją salę.

Vaidino ir rodė filmą

Trupė „BudruganaGagra" jau vaidino Kaune ir Vilniuje, susitiko su lietuvių studentais. Pirmadienį gruzinų vadovas ir mokytojas G.Kandelakis „Skalvijos" kino centre pristatė savo dokumentinį filmą. Tai buvo trilogijos „0,047 proc. Žemės" pirmoji dalis - pokalbiai su gruzinų kaimo žmonėmis. „0,047 proc. - tiek Žemės ploto užima Gruzija", - paaiškino pavadinimą režisierius.

Ketvirtadienį rankų šešėlių vaidinimus matys klaipėdiečiai Dailės parodų rūmuose, o tie, kurie netilps, penktadienį galės nuvykti į „Ramybės" kultūros centrą Palangoje.

* * *

Trupės tikslas - teikti džiaugsmą

* „Gruzijoje „BudruganaGagra" vaidina ten, kur nevažiuoja beveik niekas, ir teikia džiaugsmo tiems, kurie teatro daugiau gal niekada ir nematys", - sakė gruzinų rankų šešėlių teatro gastrolių Lietuvoje iniciatorė Lietuvos kultūros atašė Gruzijoje ir Ukrainoje G.Žaidytė.

* Prie teatro pavadinimo žodis „Gagra" pridėtas nedidelio Abchazijos miesto Gagros garbei. Abchazija - vieta, kur dabartiniai aktoriai kažkada gyveno, iš kurios buvo išvaryti ir į kurią grįžti svajoja visi iki vieno, nežinodami, ar dėl politinės situacijos kada nors ją dar pamatys.

* Trupės vadovas G.Kandelakis kino mėgėjams žinomas kaip vienas pagrindinių garsaus gruzinų režisieriaus O.Joselianio ankstyvųjų filmų aktorių.

* 1991 m. Gruzijos šešėlių teatras dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Les Semaines De La Marionette A Paris" Paryžiuje, vėliau rodė spektaklius įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose Gruzijoje, taip pat tarptautinį pripažinimą pelnė tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Puppetry `93" JAV.

 

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.