Būtent taip atrodo liepos 2-4 dienomis vykusio gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis“ situacija: kiek pastovėjęs ir paabejojęs galiausiai jis kirto savo krypties, sąvokų ir sampratų kryžkelę, kurią galima būtų pavadinti taip pat, kaip vadinosi ir baigiamoji diskusija-pokalbis: „Gatvės teatras ar teatras gatvėje?“. Šįmet vykęs jau 21-ą kartą (!!!), prieš keletą metų Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ organizuojamas festivalis ėmėsi spręsti klausimus, kurių anksčiau, regis, niekam nekildavo. Buitiškiau kalbant - pasikeitė vadovai, ir Alvydo Vizgirdos ilgametę kryptį „teatras gatvėje“ ėmė keisti Arūno Peštenio siūlomas gatvės teatras kaip žanras.
Prisipažinsiu, anksčiau „Šermukšnio“ paradai ant mano tako pasitaikė gal kartą ar porą, ir tik klampioje Jūros šventės reginių masėje. O peržvelgęs ankstesnių festivalių programėles gali pamatyti, kad ten tiko viskas, ir teatras iš tikrųjų atsidūrė gatvėje - nuo Oskaro Koršunovo „Shopping and Fucking“ ar „Apeirono“ teatro komedijos iki italų trupės „Gli Incauti“ pastatyto Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“. Tai - greta eisenų, nuolatinių Beno Šarkos ritualų, pono Pežo lėlių, sutinkamų kone visuose posovietiniuose gatvės festivaliuose, ir pan. Teatras, įprastai vaidinantis už keturių sienų, atsidurdavo atviroje viskam gatvės erdvėje, ir tada jau tik aktorių ir mandagių piliečių reikalas, kaip jis ten pasirodys. Nes spektaklio režisierius tampa tik maža didelės šalia tekančio gyvenimo scenos dalimi.
Ankstesnė koncepcija ar nekonceptualumas idealiai atspindėjo gatvės teatro istoriją Lietuvoje. Kurios beveik nėra. Trys ar keturi „Vilniaus dienų“ gatvės reginių festivaliai dešimtajame ano amžiaus dešimtmetyje, Vegos Vaičiūnaitės „Miraklio“ pasirodymai, dar keletas paskirų atvejų nesukuria pagrindo tradicijai. Kaip ir legendinės pirmojo LIFE-o „Mamytės laidotuvės“ (trupė „Turbo Cacahuette“) - matę iki šiol gali alpėti ar nostalgiškai šypsotis, bet šio žanro meistrai atvyksta, apkeri ir išvyksta, o mes tik dūsaujame, kad jau niekad taip ir nepatirsime nei tokio lietuviško humoro, įžūliai taktiško chuliganizmo, nei mokėjimo bendrauti, flirtuoti, o ir mūsų gyventojai, pasirodo, buvo mandagūs ir niekas aktoriams nevožė!.. Toliau jau galima kalbėti apie bendrą dialogo kultūrą, istorinį miesto vystymąsi, gatvę kaip sugyvenimo formą ir raišką - bet tai neatsakys į klausimą, kodėl pas juos yra, o pas mus - ne. Nes atsakymas pernelyg paprastas - anksčiau drausta, nes pernelyg demokratiška ir cenzūros nesuvaldoma buvo ši meno rūšis, o vėliau niekas to gatvės teatro nemokė ir nemoko. Finalinė diskusija kaip tik išryškino keletą aspektų, kuriais remiantis galima aptarti ir „Šermukšnio“ festivalį, ir pačią gatvės teatro specifiką.
Adrenalinas ir abstinencija
Gatvės teatras yra tikrasis teatras, pasakys jo sekėjai - ne tik dėl to, kad jis buvo seniausias (jau graikų Dionisijose vyko gatvės eisenos), bet ir kad ryšys tarp publikos ir atlikėjo tikrinamas tuoj pat ir nuolatos. Mūsų tradicija įprastai gatvės teatrą nurašo į mėgėjų sritį - iš esmės logiška, jo ir imasi mėgėjai. Vis dar gaji „teatro gatvėje“ samprata - jei jau niekur netinki, tada tau lieka gatvė. Tik kažin ar tai suprastų gatvės teatro meistrai, kurie niekad ir nenorėjo įsikalinti teatro pastate. Nes ten adrenalino gausi gerokai mažiau.
Šis žanras visada susijęs su rizika, kurią sukels žiūrovai, praeiviai, lietus, - lygiai taip pat, kaip ir padės, nes viską, kas dedasi aplinkui, žiūrovas tuoj pat įkomponuoja į „scenovaizdį“. Metafora virsta ir žuvėdrų klyksmas, ir motociklo riaumojimas. Rizika - taip pat. Klaipėdos Jono kalnelio saloje ypač uoliai atlikėjus atakavo vaikai, sukurdami papildomų prasmių, kol jų supermamytės naršė išmaniuosiuose (vadinasi, išvedė vaikus ir save į kultūrą?). Čia reiškiasi ir etiketą peržengiantis žiūrovų spontaniškumas - jie nesusilaiko nuo noro ploti „tarp simfonijos dalių“, bendrauti su aktoriais. Gerai, jei žanras leidžia, o aktorius moka bendrauti, - tuomet „Dansk Rakkerpak“ duetas, per penkias minutes papasakojantis Romeo ir Džuljetos istoriją, gali sau leisti nukrypti nuo temos, drauge brėždamas griežtą liniją vaikams: čia tau būti - „Yes“, o jau čia - „No!“.
Sunkiau spektakliams, kur viskas sudėliota kaip iš natų ar pasitelkiama choreografija. Portugalų trupės „So“ senukai, kone lėlės ant kojūkų, perteikia menkiausias personažų nuotaikas, jų gestas yra milimetrinis, psichologiškai tikslus ir drauge puikiai matomas. Štai čia į sceną ir įkapoja mergytė, kuriai nepakanka tik matyti balionėlį - tu jį man duok! Aktoriai turi gerokai persilenkti, kad pasiektų aktyvios žiūrovės rankas, bet šiai nepakanka pašokti su tais aukštaūgiais senukais, - dūdos vis tiek bus paleistos. Laimei, finale jas paleis ir mamytė, ir visi kiti, nes spektaklis „Šypsena“ jautrus jautrus, muzika liūdna liūdna, istorija apie išėjusius ir grįžtančius griebia už širdies, ir nuo šito gero lygio popso visi lieka apsižliumbusiai patenkinti.
Žiūrovus užburti gatvėje ar amfiteatro erdvėje aktoriams nesunku, jei: a) - moki komunikuoti, b) - esi charizmatiškas. Bet dėl to „nesunku“ dirbta daug metų. Tik jei bet kurį žiūrovą apima priepuolis dalyvauti - jau laikas dirbti ir festivaliui, reaguoti į tokias laisves ir mokyti žiūrovus žiūrėti. Ypač jei tai - nemokama, kaip dažnai Klaipėdoje pasitaiko. Gatvės teatras yra tikriausia demokratijos ir sugyvenimo pamoka, todėl ir linijos turi būti aiškios. Bet ne per daug, kad galima būtų laviruoti ir tvarką vis dėlto lydėtų rizikos prieskonis.
Paprasta istorija
Kelios dienos pateikė ir dramaturginę pamoką: istorija turi būti labai aiški. Taip minėto „Dansk Rakkerpak“ pasakojime „Life is Good" Montekių ir Kapulečių pykčiai buvo priežastis bandyti tarpusavyje sugyventi dviem aktoriams, laviruojant tarp dainų „Meilė - tai tragedija, pasibaigs krauju“ ir „Gyvenimas gražus“. Linija elementari, o tarp tų dviejų siužetų - erdvė improvizacijai, charizmai, juokeliams, bet siužeto linijos neleidžia nukrypti toli.
Iš esmės vienintelis tikras gatvės teatro spektaklis „Gekumen“ („Pargrįžo“) - nes vaidintas būtent gatvėje, ne amfiteatro kalvoje - pasakoja apie parsiradusį namo iš tolimų kelionių jaunuolį, kurį čia pat apsupa visi, gyvenantys šiame žydų kvartale. „Senųjų menų studija“ (geriau žinoma kaip Adriano Schvarzsteino ir Jūratės Širvytės trupė) dainuoja, dalija beigelius ir nuotraukas su galbūt jų giminėmis, įtraukia praeivius (puikios Petro Lisausko provokacijos), ir visa tai tampa prabėgusio laiko ir prisiminimų puota. Mes personažus identifikavome kaip žydus, bet kitose geografijose, pasakojo Adrianas, jie „virsta“ ištremtaisiais iš bet kur į bet kur, nes netekčių kryželiais pažymėtos aibės Žemės kampų.
Kažką panašaus - prisikėlusius iš praeities - bandė parodyti pantomimos teatras „A“ („Iškasenos“), tačiau tarp vėliavos kėlimo ritualų ir gimdymo buvo pasiklysta, tapo akivaizdu, kad istorija nebuvo aiškiai ne tik perteikta, bet ir pačių susidėliota (vaizdą akivaizdžiai gelbėjo tik Ainos Zinčiukaitės kostiumai). O „Dulidu“ klounų studijai taisyti mašiną su džiazo orkestrėliu ir regzti visiškai neaiškius santykius tarp vairuotojo ir fėjos (???) taip pat buvo per sudėtinga. Keletas abejotinos kokybės ir pandeminės higienos numerių (išsitraukti iš burnos balioną, pripūsti jį ir padovanoti žiūrovams) greitai virto nuobodžia klounada be minties ir tikslo.
Benas Šarka su Rūta Butkus, Mariumi Pinigiu ir Urte Laukaityte pristatė puikų savojo spektaklio „Sausos gyslos, drėgnos žarnos“ aprašą ir itin vizualų personažų išėjimą, tačiau kas dėjosi likusias 40 minučių, tėra žiūrovų fantazijos reikalas. Bet akivaizdu, kad kolonijinio žvilgsnio sukurtas vyksmas („kaip galėtų atrodyti“ japoniški ritualai) - jau pažįstama Beno teatro forma iš dulkių, molio, popieriaus, ugnies ir pan. - buvo gerokai svarbesnė už galbūt sau susikurtą turinį. O gal ir iš principo nesikurtą.
Vaizdų abstrakcijos
Ar tai reiškia, kad kitokio, ne tiek aiškaus pobūdžio spektakliai susidurtų su sunkumais juos suprasti? Anaiptol. Bet tuomet kūrėjų dėmesys kreipiamas į kitas sudedamąsias dalis.
Energingas vokiečių komunos teatras „Antagon TheaterAKTion“ pateikė scenas iš biuro darbuotojų gyvenimo. „Package“ - paketas ar supakavimas - agresyvaus gero fizinio teatro ir tikslios choreografijos mišinys, biuro darbuotojų kasdiena ir šventės, mobingas ir įtampa, finale pasibaigianti fantasmagorijomis ir maištu, kurio pasekmes - išmėtytus popierių blankus - tenka visiems rinkti. Choreografas Shusaku Takeuchi daugiau dėmesio kreipia į japonišką darbo stilių, net scenos šone lyg kabuki pasirodymuose, išsirikiavusi roko grupė. Bet juntamas ir bendras universalių kūrėjų darbas, kai visi muzikantai prisijungia prie bendro šėlsmo ar pavyzdingai žygiuoja stalais. Liepsnojantis lagaminas ar deganti „karšta“ telefono linija paliudija, kad metaforos šiame žanre taip pat puikiai perskaitomos.
Vis dėlto tiek „aktualijos“, tos popierių šūsnys, tiek ir pati choreografija vertė pasitikrinti premjeros datą: 1995 metai. Gausybė apdovanojimų ir gastrolių, ypač kai jie tokie mobilūs ir nereiklūs, keliaujantys vienu autobusu ir net gyvenantys jame. Tačiau atlikėjų energija leidžia jiems atrodyt šiuolaikiškesniems už 2015 metais lenkų „Teatr KTO“ sukurtą „Peregrinus“, jau matytą Vilniuje vienos kultūringos nakties metu. Ar biurokratų rutina atėjo iki Vidurio Europos tik neseniai? Milžiniškos vienodos galvos, kostiumai, kūno dydžių kaita, groteskas veikia pirmas minutes, bet atviroje erdvėje spektaklis tapo ne toks efektingas kaip Vilniaus „Gedimino 9“ pastate, kur veikėjai slėpėsi nuo lietaus ir turėjo prisitaikyti ir prie gamtos, ir prie architektūros.
O kai nėra teatro apšvietimo, rampos ir atmosferos, lieka atlikėjų energija. Būtent ja ir pasikliauja vidudienį po kepinančia saule savo manifestus atliekantys šokėjai iš Šeiko šokio teatro. Spektaklyje „Pareiškiu - Brandir“ prakaitas, žvilgsniai, net juntamas fiziškumas, azartiški, įsiutę judesiai taip pat kalba apie rutiną, maištą bei jo (ne)įmanomumą (regis, susidėliojo net viena festivalio tema). Viskas apgalvota, pagrįsta, kartotės tampa dar viena rutina, įstrigimu, pareiškimai neišreiškiami, muzika nutraukiama - choreografai Agnija Šeiko ir Albanas Richardas bei patys atlikėjai įrodė, kad jiems erdvė nėra stabdis ištarti savo žodį.
Bergamo „Teatro tascabile“ - puiki bet kokio peizažo puošmena, ar jie keliautų gatvėmis ir stebėtum kostiumus, atlikėjų laikyseną, ar žiūrėtum iš toliau į šias XIX a. amžiaus dekoracijas (itin derėtų Vienos miesto parke šalia Johanno Strausso skulptūros). Vėl kojūkai, dydžių disproporcijos, gyvos „lėlės“, besisukančios valso žingsniais, - įdomios, bet nepakankamos ilgesniam pasirodymui, o apčiuopiamesnės istorijos ir pritrūksta. Bet jie neabejotinai kuriam laikui papuošė vakarinę Jono kalnelio programą, papuoš ir inovacijų bei pramonės mugę Jekaterinburge „Innoprom“, į kur ir išvyko iš Klaipėdos. Gražu, bet kažkas liko neperskaityta.
Erdvės atsivėrimai
Jono kalnelio amfiteatras ar scena prieš „Kultūros fabriką“ nėra gatvė, ir šventę gal tiksliau būtų vadinti „atvirų erdvių festivaliu“. Gatvė vis dėlto yra ta kasdienos vieta, kuria eini į tam tikrą tikslą ir netikėtai sustoji (tave sustabdo) dėl teatro - arba ne. Į amfiteatrą miestiečiai renkasi, vyksmas iš anksto numatytas, suplanuotas. Bet festivalis - ne mokslinė studija, gatvė gali būti ir metafora, ir tikrovė. Klaipėda, kaip tiksliai pažymėjo miestą pažįstantys rengėjai - ne metropolis ir net ne Vilnius. Karštą vidudienį aktoriams gali nebūti ko sustabdyti, tad amfiteatras yra ir viena erdvių, kuri plečia žiūrovų ratą, kasmet kviečia juos ir ugdo. Kalnelio sala, sakė, buvo pirmąsyk taip panaudota, ir čia jau miesto galvos galėtų pasidžiaugti, kad statyti bastionai pagaliau buvo pritaikyti.
O buvęs lėlių teatro kiemas ir aplinkinės gatvės tapo puikia erdve kameriškesniems spektakliams. Svarbu ir tai, kad festivalis nukeliavo į Nidą ir Šventąją, taip tapdamas daugiau nei tik miesto įvykiu.
Dar viena svarbi detalė, sukurianti fiestos atmosferą - beveik visi atlikėjai čia buvo kelias dienas (retas atvejis šiandienos skubos dienotvarkėse), todėl galėjo susipažinti vieni su kitais per spektaklius, o po to pažintis tęsti bare po spektaklių. Fizinis, ne virtualus bendravimas tapo dar viena švente po karantininės izoliacijos. Klubas - taip pat būtina sąlyga, kad festivalis taptų festivaliu, ir šįkart tokios vietos užuomazgos pasirodė „Kultūros fabriko“ bare. Tai svarbu visoms pusėms, nes reakcija į kūrinį nesibaigia plojimais, žiūrovai čia net labai pageidautini klausti, bandyti, paliesti. Gatvės teatras pagal savo principus yra atviras bet kokiai reakcijai, tad ir jam pačiam reikia atsako, publikos atsivėrimų. Atviri artistams miesto vartai leidžia tikėtis, kad miestas taps atviras savo piliečiams.
