Vladas Sipaitis (1904-1992) - tarpukario dramos aktorius ir drauge baleto šokėjas (labiau balerinų asistentas), režisierius. Smetoniškų laikų scenų bei salionų žvaigždė ir drauge rerichiškos, vydūniškos dvasinės struktūros asmenybė, žingeidi, tobulinanti save, be to, raštinga. Jaunimo teatro ilgamečio aktoriaus Sauliaus Sipaičio (g. 1940) ir mokslininkės Marijos Aušrinės Pavilionienės (g. 1944) tėvas. Pokariu, 1949 m., aktorius buvo ištremtas ir po šešerių metų sugrįžęs nebeįsisuko į didžiąsias scenas, tenkinosi mažosiomis, pedagogine veikla. Atrodo, liko užmirštas ir vienišas. Nors negalime tvirtai ko nors teigti apie jo antrą gyvenimo pusę, nes tarybinių laikų dienoraščiai vienos iš žmonų buvo sunaikinti, o neseniai išleista Remigijaus Vilkaičio knyga „Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“ skaidresnės informacijos nesuteikia.
Tačiau išlikę kasdieniški V. Sipaičio liudijimai apie save, 1921-1940 m. Lietuvą bei pasaulį yra aukso vertės. Memuariniai tekstai, mano galva, yra vertingesni nei daugumos istorikų, laikmečio patarnautojų, tomai, nei beletristų įvairia technika nutapyti garsių žmonių portretai. Tik reikia mokėti juos skaityti, įsijausti, tikėti ir netikėti, vertinti kaip tam tikrą kronikinį dokumentą.
(Be abejo, ir tą patį dokumentą publikai reikia mokėti pateikti. Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikia Antano Ingelevičiaus (1892-1947) fotoparoda. V. Sipaitis ir A. Ingelevičius, regis, buvo panašaus neambicingo, uždaro charakterio asmenybės. Fotografas netgi dalyvavo „Vilkolakio“ spektakliuose, galbūt susitikdavo ir su Vladu. Parodoje „istorijas“ skleidžia ne tik atkurtų nuotraukų šviesa (fotografą traukė medinis, skurdus Kaunas), bet ir gerai apgalvoti tų nuotraukų aprašai. Šio naujo muziejaus padalinio profesionalų darbai jau ir anksčiau išsiskyrė iš visų Vilniaus muziejų elegancija, gebėjimu neoficialiai suartėti su atėjusiuoju.)
Kadangi storą „Vladą Sipaitį“ (452 p.) mažai kas įsigis, leisiu sau pacituoti daugiau perlų: „Maždaug 8 metų pradėjau lankyti Imperatoriškąją skulptūros ir tapybos mokyklą (...). Atėjau laikyti egzamino. Didžiulė salė pilna mokinių, o pačiame viduryje ant pakylos nuoga moteris visu ūgiu. Man pasidarė baisu, bet liepė ją nupiešti ir nupiešiau (...). Vaikštom kartą su motina, žiūriu, eina lyg nuogas, triko apsitempęs, morką prie krūtinės prisisegęs, motina kumštelėjo, žiūrėk, Majakovskis eina“; „Mejerholdo „Misterijoje Buf“ klūpėdami arenoje ant žemės šauksmais ir judesiu pritardavome vaidintojams ant milžiniško gaublio“; „1918 m. Maskvos tvoros buvo sukūrentos žaibiškai. Tada lipdavom į mūsų penkių aukštų namo palėpę ir pjaudavom sąsparas bei sijas tol, kol stogas neatsigulė ant namo. Bulvarų medžiai irgi buvo nupjauti“; „Atidaryta daugybė teatrų (...). Apskritai karų, revoliucijų, kataklizmų metais rusų teatrai būdavo aukšto lygio ir nepaprastai gyvybingi“; „Lošia jie kortomis, staiga prisistato Veliuonos klebonas ir pasipiktinęs, visas išraudęs ima skųsti kažkokį kunigą, nes jam gimė vaikas. Maironis šypsosi ir sako: „Tai vienu lietuviuku bus daugiau.“ Visą gyvenimą renku medžiagą apie Maironį“; „1923 m. ostmarkes pakeitė litai, jie buvo tokie puikūs, tokie apstūs, kad pasidariau turtingas žmogus, apsirėdėm, neturėdavom net kur dėti“; „Ir pasileido Vydūnas bėgti, o iš paskos žemaitukai, ir jis, kone 60-metis, aplenkė visus, (...) mudu tapome draugais, susirašinėjome (...). Nežinau, kam dar galėdavau taip drąsiai žiūrėti į akis“; „Dauguviečiui ypač nepatiko Michailo Čechovo sėkmė (...). Buvo pranešta, kad jis mistikas, prišaukinėja dvasias... gauna raštą, kuriame įsakoma per 24 valandas palikti Lietuvą. Taip staiga, neatsisveikinęs su kolektyvu, Čechovas išvažiavo į Angliją“; „Škėma turbūt pats inteligentiškiausias - turėjo daug talentų: gerai vaidino, bandė režisuoti, mano paragintas mėgino rašyti pjeses“; „Koks malonumas skaityti apie Einšteino teoriją. Savaime žmogus išaugi iki neaprėpiamų dydžių, ir kokią jėgą pajunti savyje. Skaitau ir degu. Kad taip į viską įsigilinus, įsiurbus viską. Gyvenimas bėga - argi suspėsi“; „Tiktai įsitikinęs, kad tavo draugas tau dvasiškai tinkamas ir pajėgus tobulėti, turi teisę gyvenimo sąjungai, o kitaip - bėk, drauguži, bėk ir negailėk - vis tiek tavo auka nuves į katastrofą, (...) kitaip galiu susinaikinti, nes ryšys su žmona naikina vidinį mano dvasios genijų“; „Netgi mažus gerus vaidmenis bijo duoti, nes aš stengiuosi kiek galima labiau išryškinti personažo vidų per išoriškai stiprų veiksmą“; „Patsai Smetona - svetingas mielas žmogus, be jokios klastos, kažkuo primena Nikolajų II, irgi be charakterio. Jo žmona Sofija smarki boba, kalba beveik bosu“; „Yra patraukimo į poeziją... baisu, kad dienos nueina menkniekiams, be spektaklių, rastųsi laiko ir kitiems darbams, bet nėra galimybės ir aplinkos susikaupti“; „Teatro aikštėj žmonių daugiau, ruošiasi sutikti Hitlerį, turįs atplaukti laivais 11 valandą, (...) policininkai naujomis uniformomis, daug kariuomenės ir danguje 21 bombonešis. Dangus aptemęs, o ūžimas toks, kad sunku susikalbėti... gimnazistai specialiai iš Tilžės ir kitų Prūsijos vietų atvežti“; „Ir štai dabar rusai Lietuvoj. Vakar dardėjančius tankus sveikino žydai, rėkė, mosavo raudonom skepetaitėm. Vargšai, jie mano, kad prie jų bus geriau. Jau kaip žydams Lietuvoj buvo gerai, niekur taip nėra (...). Prieš tuos „ura“ rėkiančius žydus dabar visi lietuviai, o iki šiol žydų klausimo Lietuvoje kaip ir nebuvo, (...) Smetona jiems buvo dausą sukūręs“; „Susibičiuliavau su Karsavinu, mudu nutarėme trumpindami laiką studijuoti žmonijos istoriją. Kiti kaliniai lietuviai nelabai domėjosi, tad mes atsiskyrę kamputyje, devynis mėnesius gyvenome žmonijos istorija“; „Susodino į vagonus, susiradau mažą skylutę užkaltam lange ir per ją pamačiau šitoj kelionėj daugybę nuostabių vaizdų. Vežė per visą Uralą, (...) išvysdavau nuostabų kalnų kraštovaizdį, niekuo nesiskiriantį nuo Šveicarijos kurortų“; „Argi tremtis - ne gyvenimas šalia savęs?“
Vien ta Šveicarija per „mažą skylutę užkaltam lange“ įrodo, kad V. Sipaitis buvo išskirtinis žmogus ir menininkas. Aktorystė neapėmė visos jo būties horizonto, jis daug skaitė, piešė, rašė eilėraščius (kurių nevertėjo tiek daug spausdinti), domėjosi istorija ir architektūra (labai įdomūs Lietuvos miestelių aprašymai per gastroles 1930-aisiais, vytautiniais metais). Nemirko su dauguma kolegų intrigose ir gėryklose, atsiskirdavo savo laikinose šeimos oazėse (5 oficialios žmonos, 7 vaikai). Aplinka jautė tam tikrą jo pranašumą, galbūt aroganciją ir sunkiai toleravo - šio kūrėjo vaidmenys ir spektakliai nė karto nepramušė dangaus, neįsirašė istorijoje. Vis dėlto... Seki jo gyvenimo įvykius ir įtari, kad tenai slypi „siužetas mažam apsakymui“.
Aktorius R. Vilkaitis daug metų rinko medžiagą apie V. Sipaitį, manau, ją „pernešiojo“, susitapatino su savo personažu ir prisiėmė advokato vaidmenį. Be to, tai „advokato kalbai“ knygoje skiriama daug vietos - pernelyg daug, nes biografijos faktų dėliojimas, traktavimas, inscenizacija yra atskiras amatas. Šios knygos sudarytojui aiškiai pritrūko reikalą išmanančio leidyklos redaktoriaus ir maketuotojo, o moralizuojančių įžangų, skyrių pertarų, epilogų autoriui - atsiribojimo nuo savęs ir savo laiko, saiko, suveržiančios režisūros. Prie mįslingo V. Sipaičio autoportreto, kurio fragmentą matome knygos viršelyje, būtų užtekę standartinio, bet kiek įmanoma išsamaus, profesionalaus įvado į nestandartinio žmogaus biografiją ir į gerokai plonesnį, vien dokumentinį „Dienoraštį“ (vis dėlto neatleistina yra toji didžiulė, 40-ies metų balta dėmė - nepaliudytoji V. Sipaičio antroji gyvenimo pusė - vaikų tylėjimas, jų finansinis rėmimas ir drauge visiškas bejėgiškumas).
/ / /
Jaunimo teatras iš ateities („Puikus naujas pasaulis“) žengia į lyg ir suprantamesnę praeitį. „Jauno žmogaus memuarai“ (gegužės 14 d.) - Ričardo Gavelio romano inscenizacija - išstumia į sceną kelis LTSR dešimtmečius ir herojus. Atsidarius uždangai ir tavo akys plačiau atsidaro, nes pamatai didžiulį, fantastiškai realų Vilniaus sporto rūmų fasadą - ačiū už jį scenografijos dailininkams Jurgiui Paškevičiui, Monikai Janulevičiūtei, Juliui Kuršiui, - pagalvojau, kad štai dabar tapęs pavyzdiniu sceniniu objektu jis tikrai nebus sunaikintas. Kita vertus, prie šio Vilniaus simbolio per visą ilgą spektaklį veiksmas kažkaip nelimpa ir neįsitvirtina. Ir ne tik todėl, kad ankstyvuosiuose „Memuaruose“ R. Gavelis dar nemini Vilniaus.
Spektaklis, rodos, kuriamas kaip šiek tiek muzikinis, akompanuojantis. Gyvas ir gana pasikaustęs dramos aktorių muzikos ansamblis (su aktoriumi Sergejumi Ivanovu, grojančiu mušamaisiais ir tikrame „Solo ansamblyje“) įsitaiso ant pakylos ne tik kaip dekoracija. Su originaliomis dainomis prie mikrofono pripuola ir artistai solistai (kompozitorė Agnė Matulevičiūtė)... Ak, leiskite pasvajoti: jeigu jaunieji spektaklio kūrėjai būtų turėję daugiau įžūlumo ir šituos sunkiai scenoje iškratomus „Memuarus“ būtų įvaizdinę ryškesne žanrine muzikine kalba (jau girdžiu „Solo ansamblio“ zongus!), siužetiškai daug siauresne, bet prasminiai gilesne - ne tokia verbališkai pertekline ir seklia kaip dabar!..
Režisierė Eglė Švedkauskaitė ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius R. Gavelio schematiškuose, deklaratyviuose laiškuose pasimeta, braido po pievas. Nežinau, ką jaučia žiūrovai, nepaėmę į rankas knygos, tačiau man - kadaise išgyvenusiai susižavėjimo gavelizmu ir staigaus atšalimo erą - tikrai ne kaifas. Taip, džiaziniai intarpai ar scenoje su tamsiais akiniais pasirodęs arogantiškasis rašytojas pritrenkia, bet šie ingredientai, taip pat gerai aktoriaus Vainiaus Sodeikos vaidinamas Leonas Ciparis - pabiri. Išdidinti moterų paveikslai, sukarikatūrintas įdomiausias romano veikėjas Uošvis (akt. Vytautas Anužis), videoekranas visai iš kitos operos ir kavutės gėrinėjimai, pagaliau prilipdytame epiloge į sceną įšokęs kašpirovskiškas azijietis (akt. Aleksas Kazanavičius) spektaklį muša iš bet kokių vėžių, verčia palaida eseistine bala.
Apmaudu, nes jaunimiečiai pastaraisiais metais visom pajėgom plėšiasi į aukštą dangų ir pritrūksta jiems, atrodo, visai nedaug.
Jūratė Visockaitė - kino, teatro kritikė. Ilgametė kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė.
