2021 m. pristatytas „Lietuvos menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas“ (tyrimas inicijuotas ir finansuotas Lietuvos kultūros tarybos, pagrindinės tyrėjos - dr. Rusnė Kregždaitė ir dr. Erika Godlevska) - tai pirmas tyrimas per 20 metų, išsamiai analizuojantis įvairius menininkų veiklos aspektus. Jungiant teorinius menininkų profesijos pasirinkimo ir darbo rinkos modelius bei socialinės ir kūrybinės būklės apibrėžtis sudaryta vertinimo metodika ir išanalizuota Lietuvos menininkų padėtis. Kadangi menininkų veikla apima daugelį aspektų, jų būklę būtina vertinti kompleksiškai, atsižvelgiant į menininko padėties visuomenėje, ekonominių sąlygų, darbo sąlygų, kūrybinio bendradarbiavimo, kūrybos rezultato ir proceso, profesinio tobulėjimo, kūrybos finansavimo ir įvertinimo aspektus. Tyrimas atskleidė silpniausias ir stipriausias menininkų būklės dedamąsias.
Tyrimas parodė, kad bendros menininkų būklės tendencijos yra gana panašios, tačiau kiekviena sritis, dėl kūrybinio proceso pobūdžio, susiformavusių tradicijų ir pan., turi savų ypatumų. Šiame straipsnyje pateikiami svarbiausi scenos meno kūrėjų veiklos bruožai, išskiriant teatro, šokio ir cirko sritis (kadangi cirko sritis yra santykinai maža, jos respondentų taip pat buvo mažiau, todėl kai kurių rodiklių lyginamoji analizė negalima).
Menininkų darbo rinkos ypatybės
Apžvelgiant menininkų darbo rinką analizuojančių autorių teorinius darbus ir empirinius tyrimus buvo išskirtos kelios svarbios ypatybės. Menininkų darbo rinka ir kuriama produkcija - meno kūriniai (autorė atkreipia dėmesį, kad čia vartojama ekonomikos mokslų terminologija, - tuo nesiekiama nuvertinti nei kūrybos proceso, nei meno kūrinių) yra ypatinga dėl kuriamos socialinės-kultūrinės vertės, poveikio bendruomenėms, visuomenės vertybių kaitai ir pan. Ši rinka yra ypač jautri, kadangi daugelis menininkų dirba projektinės veiklos struktūrose, yra priklausomi nuo valstybės finansavimo. Be to, ji apipinta stereotipais, dauguma jų susiję su dideliu „badaujančių“ menininkų ir „superžvaigždžių“ atlyginimų skirtumu (Banhamou, 2011). Daugumos pažengusių šalių statistiniai duomenys atskleidžia panašų menininkų uždarbio paveikslą: vidutiniai metiniai atlygiai yra mažesni nei kitų pristatomų grupių, kurioms taikomi panašūs profesinio išsilavinimo ir kvalifikacijų reikalavimai (Menger, 2006).
Menininkų darbo rinkos sąlygų išskirtinumas - vienu metu imamasi keleto darbų, paplitusios trumpalaikės sutartys, savarankiškas darbas ir kultūrinė antreprenerystė. Dauguma darbų yra trumpalaikiai ir paremti projektais, ypač kino ar muzikos industrijoje (Bille, 2020; Hesmondhalgh, 2013). Menininkų veikla trumpalaikiuose projektuose leidžia paaiškinti ir mažą išsilavinimo įtaką karjerai: stiprėjant konkurencijai, reputacija bei stipraus įvaizdžio kūrimas judant iš projekto į projektą yra efektyviausias kelias naujam kontraktui gauti (Caves, 2000). Kai kuriems menininkams, pavyzdžiui, rašytojams ir vizualiojo meno atstovams, savarankiškas darbas yra vienintelė darbo organizavimo galimybė, nes rinkoje yra tik keletas nuolatinio darbo vietų. Tarp klasikinės muzikos atlikėjų ar kuriančiųjų valstybiniuose teatruose nuolatiniai darbai yra dažnesni (Bille, 2020).
„Superžvaigždžių“ modelis (Rosen, 1981) atskleidžia, kad maži talento skirtumai gali lemti didžiulius pajamų netolygumus. Dauguma tyrėjų darbo rinką analizuoja kaip loteriją: individai linkę rizikuoti ir pasirinkti menininko kelią, pervertindami sėkmės galimybes. Sėkmės viltis ir polinkis rizikuoti yra didesni jaunesniame amžiuje, kai asmenys renkasi profesiją (Banhamou, 2011), mat meno profesijos pasirinkimas yra susijęs su galimais dideliais uždarbiais, pavykus tapti „superžvaigžde“ (Bille, 2020).
Pagal pasirinkimo modelį (angl. work preference model), menininkas renkasi tarp kelių veiklų ir maksimizuoja savo finansinio naudingumo ir pasitenkinimo atliekamu darbu derinį, skirstydamas savo laiką ir pasirinkdamas tarp darbo trijose rinkose (Throsby, 2001): 1) tiesiogiai susijusioje su profesija; 2) netiesiogiai susijusioje su profesija; 3) kitose profesijose. Modelis remiasi hipoteze, kad menininko prigimtis yra kūrybinė, jis stengsis kūrybai skirti kuo daugiau laiko, atsižvelgdamas į finansinius visų sričių apribojimus. Menininko nauda, gaunama iš kūrybos, įtraukiama į menininko darbo pasiūlos funkciją kartu su pajamomis ir laiku, skirtu laisvalaikiui (Bille, 2020). Buvimas rizikingoje ir mažesniais atlygiais pasižyminčioje darbo rinkoje yra susijęs su menininkų pasitenkinimu savo darbu: dauguma kūrėjų yra labiau patenkinti savo darbu nei kitų profesijų atstovai ir šis nemonetarinis atlygis yra vienas pagrindinių argumentų likti menininko profesijoje (Steiner ir Schneider, 2013). Net jeigu kūrybinės profesijos atlygis yra mažesnis nei kitų profesijų, menininkas vis tiek pasirinks darbą, susijusį su menais; atlygių skirtumas yra tolygus galimybių būti menininku kaštams (angl. oppoturnity costs) (Bille, 2020).
Visos šios tendencijos pastebimos ir Lietuvos meno lauke. Šalies menininkų tyrimo rezultatai pagrindė lankstumo poreikį, dauguma kūrėjų visą veiklą arba jos dalį vykdo savarankiškai: dirba pagal verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą. Menininkams tai suteikia maksimalų lankstumą renkantis užsakovus ar apibrėžiant darbo apimtį, tačiau taip pat lemia užimtumo ir pajamų nepastovumą bei finansinį nestabilumą. Analizuojant Lietuvos menininkų būklės veiksnius matyti, kad visi stiprieji veiksniai susiję su menininko kūryba: jos keliamu pasitenkinimu, kolegų ir auditorijos įvertinimu, galimybe realizuoti savo idėjas, formuoti visuomenės vertybes.
Scenos meno kūrėjų skaičius Lietuvoje
Remiantis Lietuvos menininkų socialinės ir kūrybinės būklės tyrimo (2021) duomenimis, 2020 m. viduryje Lietuvoje buvo užregistruoti 6976 įvairių meno sričių kūrėjai. Iš jų: 21 (0,3 proc.) - cirko, 141 (2,02 proc.) - šokio, 597 (8,56 proc.) - teatro srities atstovai. Šis menininkų skaičius įvardytas naudojant susistemintus 2019 m. pabaigos duomenis apie Meno kūrėjų organizacijų narius, 2020 m. duomenis apie meno kūrėjo statusą turinčius asmenis ir Lietuvos kultūros tarybos / Lietuvos kino centro stipendiją 2014-2020 m. (tik I finansavimo etapas) gavusius kūrėjus. Taigi, šis skaičius palaipsniui auga, ypač pandeminiu laikotarpiu, atsiradus daugiau priežasčių kūrėjams įgyti meno kūrėjo statusą ar pateikti paraišką stipendijai. Svarbu paminėti, kad scenos meno kūrėjai veikia keliose srityse, tačiau sudarant sąrašą, jiems buvo priskiriama viena pagrindinė (ta, kurioje yra suteiktas meno kūrėjo statusas, jeigu jo nėra - kurioje gauta daugiausia stipendijų). Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad cirkas yra ypač sparčiai auganti sritis, todėl artimiausiu metu šios srities atstovų skaičius gali smarkiai kisti.
Duomenys atskleidė, kad visose scenos meno srityse kuria daugiau moterų nei vyrų. Didžiausias lyčių atstovų skaičiaus skirtumas pastebimas šokio srityje (26 proc. vyrų ir 74 proc. moterų), kitose srityse atitinkamai: cirke 43 proc. ir 57 proc., teatre 46 proc. ir 54 proc. Cirko srityje kuria jauniausi kūrėjai: visi jie yra jaunesni negu 35 m. amžiaus; šokio srityje jaunųjų menininkų yra 43 proc., teatre - 26 proc. Teatro srities kūrybai būtina infrastruktūra bei galimybė dirbti valstybinėse ar NVO organizacijose, tai matome ir iš geografinio menininkų pasiskirstymo: maždaug pusė visų šalies scenos meno kūrėjų dirba Vilniuje, kiti kuria Kaune ar Klaipėdoje, kiekvienoje iš kitų likusių mažesnių apskričių kuria iki 5 proc. šalies teatro kūrėjų.
Meno kūrėjo statusą turi 77,55 proc. teatro ir 54,6 proc. šokio kūrėjų, tačiau ne visi priklauso meno kūrėjų organizacijoms: jų nariais yra 35,2 proc. teatro ir 39 proc. šokio menininkų. Scenos meno kūrėjai yra aktyvūs teikdami stipendijas: bent vieną stipendiją yra gavę 69,5 proc. šokio, 100 proc. cirko (kadangi meno kūrėjo statusas cirko srityje pradėtas teikti tik 2021 m., dauguma kūrėjų į duomenų masyvą pateko kaip stipendijų gavėjai) ir 38 proc. teatro kūrėjų.
Lietuvos scenos menininkų ekonominė padėtis
Toliau pateikiama informacija, remiantis menininkų apklausos duomenimis. Apklausa buvo vykdyta 2020 m. gruodžio mėn. Joje iš viso analizuota 1018 respondentų atsakymai. Kūrėjai galėjo nurodyti vieną kūrybos sritį arba pasirinkti kelias, nurodant pagrindinę. Matoma, kad scenos meno kūrėjai dažnai kuria keliose srityse, pavyzdžiui, šokio ir cirko; arba nurodo sritis, kurių bendradarbiavimas yra būtinas scenos meno kūrinio sukūrimui: pvz., teatras ir kinas, teatras ir muzika, teatras ir dailė. Iš viso tyrime dalyvavo 9 cirko, 28 šokio ir 111 teatro menininkų; kūrėjai, pasirinkę kelių sričių kombinacijas, pateko į kategoriją „kelios sritys“. Toks respondentų skaičius leidžia daryti statistiškai patikimas išvadas apie visų scenos meno kūrėjų būklę.
Vertinant svarbiausią socialinės padėties dalį - menininkų ekonominę padėtį - apžvelgtos jų pajamos, darbinei veiklai skiriamas laikas, įdarbinimo tipas. Analizuojant menininkų darbinei veiklai skiriamą laiką, pastebima, kad menininkai savo laiką skirsto ir pajamas gauna trijose skirtingose rinkose: kūrybos, iš dalies su kūryba susijusios (pvz., edukacinė veikla) ir nekūrybinės, - čia svarbus tampa laiko, skiriamo darbui, ir gaunamo atlygio proporcijų palyginimas. Remiantis Lietuvos menininkų tyrimo duomenimis pastebėta, kad ši proporcija nėra tolygi: menininkai kūrybinei veiklai skiria vidutiniškai pusę viso darbinės veiklos laiko, bet iš jos gaunamos pajamos sudaro vidutiniškai 35 proc. visų kūrėjo pajamų. Tai atskleidžia, kad Lietuvoje kūrėjai negali pragyventi vien iš savo pagrindinės profesinės veiklos - kūrybos, - ir turi ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių.
Remiantis apklausos duomenimis, 2019 m. Lietuvos menininkas vidutiniškai uždirbo 772 Eur per mėnesį (atskaičius mokesčius). Iš scenos meno sričių aukščiausias pajamas nurodė šokio - 795,07 Eur/mėn., žemiausias cirko - 616,67 Eur/mėn. Teatro kūrėjų pajamos buvo mažesnės nei šalies menininkų vidurkis - 732,17 Eur/mėn.
Dauguma scenos meno kūrėjų dirba pagal individualios veiklos pažymą (t. y. dirba kaip laisvai samdomi kūrėjai, - bent jau dalimi savo užimtumo). Scenos meno kūrėjai iš kitų šalies menininkų išsiskiria užimtumo pobūdžiu: beveik 40 proc. teatro ir 30 proc. šokio kūrėjų turi darbo sutartis valstybės ar savivaldybės kultūros institucijose (šalies vidurkis - 25 proc.). Kūrėjai, turintys darbo sutartį (etatą) teatre pasižymi didesniu finansiniu stabilumu (tačiau nebūtinai aukštesnėmis vidutinėmis pajamomis), - tai tapo ypač svarbu pandeminiu laikotarpiu. 36 proc. Lietuvos menininkų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pajamos iš kūrybinės veiklos, o scenos meno srityse pagrindines pajamas iš kūrybinės veiklos gaunančių menininkų yra šiek tiek daugiau: 45 proc. šokio ir 48 proc. teatro srityje. Su didžiausiais užimtumo iššūkiais susiduria šokio kūrėjai, net 20 proc. apklaustųjų nurodė apskritai neturintys darbo.
Scenos meno kūrėjai taip pat aktyviai ieško finansavimo savo veikloms. Visi cirko ir 94 proc. šokio kūrėjų bent kartą teikė stipendijos (individualios ar edukacinės) paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Teatro kūrėjų, bent kartą teikusių paraišką, procentas yra panašus kaip visų sričių menininkų - 65,12 proc. (plg. visų sričių menininkų - 65,84 proc.). Taip pat scenos menininkai, dažniau nei kitų sričių atstovai, steigia savo kultūros organizacijas. Tokioms organizacijoms nurodė priklausą 30 proc. teatro ir 25 proc. šokio menininkų (šalies vidurkis - 19 proc.). Šalies menininkų tyrimas atskleidė, kad dauguma kūrėjų savo kūrinių finansavimo paieška ir sklaida rūpinasi patys. Teatro menininkai dažniau nei kitų sričių kūrėjai bendradarbiauja su vadybininkais - tai pažymėjo 26,77 proc. kūrėjų (šalies vidurkis 12,89 proc.); 10,3 proc. teatro, ir 13,24 proc. šokio atstovų turi komunikacijos specialistus (šalies menininkų vidurkis - 5,49 proc.).
Lietuvos scenos menininkų kūrybos rezultatai ir jų įvertinimas
Dėl kūrybinės veiklos pobūdžio scenos meno kūrėjai per metus sukuria mažiau kūrinių nei kitų sričių menininkai. (Pastaba: čia produktyvumas netraktuojamas nei teigiamu, nei neigiamu bruožu.) Didžioji dalis scenos meno kūrėjų 2019 m. sukūrė iki 5 naujų kūrinių per metus. Žvelgiant iš atlikėjų perspektyvos, kiekvienas spektaklio parodymas yra atskiras kūrinys, maždaug po 20 proc. teatro ir šokio sričių kūrėjų nurodė, kad suvaidina po 40 ir daugiau spektaklių per metus.
Scenos menų kūrėjai yra aktyvesni nei kitų sričių kūrėjai pristatydami savo kūrinius užsienyje: 2019 m. bent kartą savo kūrybą užsienyje pristatė 40,5 proc. visų meno sričių kūrėjų, o tuo metu teatro - 51,6 proc., šokio - 63,86 proc., cirko - 55,56 proc. Kūrybinėje veikloje scenos menininkai, dažniau negu kitų sričių menininkai, bendradarbiauja tarpusavyje bei su kitų sričių kūrėjais.
Visiems šalies menininkams yra svarbus formalus įvertinimas (premijos ar apdovanojimai): jo svarbą pabrėžė apie 70 proc. Lietuvos menininkų. Tyrimas atskleidė, kad teatro srities menininkams formalus įvertinimas yra dar svarbesnis: net 80 proc. teatro kūrėjų sutiko su teiginiu, kad toks įvertinimas jiems yra svarbus. Kūrėjams taip pat svarbus ir kolegų, kritikų bei publikos įvertinimas; 45 proc. visų šalies menininkų nurodo, kad jų meno srityje yra pakankamai kritikų / menotyrininkų. Scenos meno atstovų nuomonė ženkliai skiriasi nuo bendrojo šalies vidurkio: 66 proc. cirko ir 60 proc. šokio kūrėjų nesutinka, kad jų srityje pakanka kritikų, tuo metu teatro srityje kritikų stygių jaučia tik 22 proc. kūrėjų. Kūrėjai pažymi, kad jie pasigenda recenzijų ar kitokio pobūdžio profesionalių refleksijų apie savo kūrybinę veiklą. Pakankamai refleksijų sulaukiantys nurodė 17 proc. šokio ir 34 proc. teatro kūrėjų. Didžiausią recenzijų stoką nurodė cirko kūrėjai.
Lietuvos scenos menininkų darbo sąlygos
Nors apskritai šalies menininkai darbo sąlygas vertina geriau nei vidutiniškai ir kaip stipriausias komponentes išskiria tai, kad darbinėje aplinkoje nėra smurto ir seksualinio priekabiavimo, retai susiduriama su patyčiomis, konfliktais ir diskriminacija, tačiau remiantis detalesniu tyrimu galima pastebėti, kad scenos meno kūrėjų situacija ir darbinė aplinka iš tiesų yra kitokia - toksiškesnė.
66,93 proc. Lietuvos menininkų yra patenkinti savo darbo aplinkos fizinėmis sąlygomis, panašus procentas patenkintųjų yra ir tarp šokio (66,87 proc.) kūrėjų. Teatro kūrėjai fizinėmis sąlygomis patenkinti kiek mažiau (57,92 proc.). Labiausiai fizinių kūrybos sąlygų trūksta cirko kūrėjams. Be to, scenos meno kūrėjų veikla pasižymi daug didesne sužeidimų ir traumų rizika. Savo veiklą įvardija kaip rizikingą 12,28 proc. Lietuvos menininkų, o scenos menuose su rizika susiduria kur kas didesnė dalis kūrėjų: 55,55 proc. cirko, 70,58 proc. šokio ir 24,05 proc. teatro atstovų.
Su įvairaus pobūdžio konfliktais darbinėje aplinkose dažnai susiduria 11,27 proc. šalies menininkų. Paaiškėjo, kad scenos menuose konfliktai dažnesni nei kitose srityse: dažnai į juos pakliūvantys nurodė 21,38 proc. šokio ir 34,05 proc. teatro kūrėjų. Taip pat šalies kultūros lauke nepavyksta išvengti diskriminacijos (dėl lyties, amžiaus ir kt.), patyčių, seksualinio priekabiavimo. Su tuo susiduria atitinkamai 13,17proc., 10,17 proc. ir 3,34 proc. kūrėjų. Scenos menuose šios problemos ryškesnės: pavyzdžiui, faktą, kad yra susidūrę su diskriminacija, nurodė 21,2 proc. šokio ir 25,79 proc. teatro kūrėjų, su patyčiomis - 22,32 proc. teatro kūrėjų. Nė vienas cirko ir šokio srities kūrėjas nenurodė, kad profesiniame lauke teko patirti seksualinį priekabiavimą, tačiau teatro srityje į šį klausimą teigiamai atsakė 7,08 proc. kūrėjų. Tikėtina, kad išvardytos priežastys lemia ir didesnį scenos meno kūrėjų streso pojūtį: dažnai stresą patiria 49,4 proc. šokio ir 39,01 proc. teatro kūrėjų (šalies menininkų vidurkis 21,4 proc.).
***
Lietuvos menininkų socialinės ir kūrybinės būklės tyrimas leido identifikuoti esmines šalies menininkų problemas: finansinį nestabilumą, būtinybę ieškotis kitų darbų, problemas susijusias su kūrinių pristatymu ir kt. Analizuojant scenos menininkų pateiktą informaciją atsiskleidė specifinės šios srities problemos, susijusios su infrastruktūra, rizikingomis darbo sąlygomis, žmogiškųjų santykių ypatumais. Taip pat paaiškėjo, kad scenos meno kūrėjai aktyviau nei kitų sričių menininkai pristatė savo kūrybą užsienyje (analizuota situacija iki pandemijos), daugiau bendradarbiavo su kitų sričių kūrėjais, dažniau turi ilgalaikį užimtumą valstybinėje organizacijoje. Norint dar išsamiau tirti scenos kūrėjų padėtį, svarbu inicijuoti būtent šio lauko specifiką atliepiančius tyrimus (pvz., kūrėjo amžiaus įtaka karjerai ir kt.).
-----
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
- Banhamou, F. (2011). Artist ´ s labour markets. In R. Towse, A Handbook of Cultural Economics (pp. 69-74). Edward Elgar Publishing.
- Bille, T. (2020). Artist ´ s labour markets. In T. N. Ruth Towse, Handbook of Cultural Economics, 3rd edition. Rotterdam: Elgar.
- Caves, R. (2000). Creative Industries: Contracts Between Art and Commerce. Harvard University Press.
- Hesmondhalgh, D. (2013). The Cultural Industries (3rd. ed). London: Sage Publications.
- Rosen, S. (1981). The Economics of Superstars. The American Economic Review, 845-858.
- Throsby, D. (2001). Defining the artistic workforce: The Australian experience. Poetics, 255-271.
- Steiner, L., & Schneider, L. (2013). The happy artist: an empirical application. Journal of cultural economics, 225-246.
- Menger, P. (2006). Artistic labour markets: contingent work, excess supply and occupational risk management. In G. V.A., & T. D., Handbook of Economics of Art and Culture. Volume I (pp. 765-811). Elsevier.
