Po šių metų „Auksinių scenos kryžių" ceremonijos Menų spaustuvėje buvo surengta diskusija aptarti šių metų apdovanojimus, jų siūlymo ir teikimo mechanizmus, nes nepasitenkinimas sklido iš įvairių pusių - komisijos, kuri turi vertinti tik teatrų siūlomus darbus, meno profesionalų - dėl nepastebėtų darbų, ir iš teatro bendruomenės, kurią galutinai supykdė buvusio Kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio įrašyta nuostata, draudžianti laureatą apdovanoti kitus trejus metus. Po pokalbio, išryškinusio nemažai teisinių ir visiškai biurokratinių kolizijų, balandžio 6 d. Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijavimo komisija, Scenos meno kūrėjų asociacija ir Valstybinių teatrų ir koncertinių organizacijų asociacija nusiuntė raštas Kultūros ministerijai su siūlymais.
Rašte buvo siūloma: atšaukti 33 nuostatų straipsnį, neleidžiantį apdovanoti to paties asmens ne anksčiau kaip po trejų metų; supaprastinti kandidatų pristatymo komisijai mechanizmą, dabar reikalaujantį pristatyti profesionalaus meno vertintojo recenzijas (kartais to padaryti neįmanoma), rašyti rekomendacijas (paprastai jos nieko nereiškia); sudaryti komisiją iš profesionalių meno vertintojų ir išplėsti jos narių skaičių iki buvusių 11 narių - taip daugiau dėmesio tektų šokio ir muzikiniams spektakliams ir juos galėtų vertinti tos srities specialistai; sudaryti komisiją iškart po Tarptautinės teatro dienos, kad nauja komisija galėtų nedelsdama vykdyti savo darbą, ir sudaryti tam sąlygas; leisti komisijai stebėti ir rinkti kandidatus į „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus savo nuožiūra.
Praėjus tik dviem mėnesiams (nenusižengta Visuomenės informavimo įstatymui?) buvo sulaukta Kultūros viceministro Deivido Staponkaus atsakymo, kuriame žadama pagal galimybes atsižvelgti į pateiktus siūlymus, išskyrus vieną - „leisti ir pačiai Komisijai savo nuožiūra stebėti bei rinkti kandidatus į „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus. Šią nuostatą turėtų įvertinti Kultūros ministerijos Vidaus audito tarnyba Antikorupcinio vertinimo kriterijais", - rašoma viceministro rašte.
Taip pat priduriama, kad ministerija, „atsižvelgdama į Jūsų iniciatyvas tobulinti (...) apdovanojimų sistemą, siūlo galimybę Auksinių scenos kryžių apdovanojimo šventę ir (...) komisijos darbą organizuoti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre".
Viceministro atsakymas verčia gūžčioti: iš esmės (kol kas?) atsisakyta esmingiausio siūlymo: leisti pačiai komisijai nuspręsti, kas ko vertas - tam juk ji ir komisija. O tai pačiai Vidaus audito tarnybai iš tiesų reikėtų atiduoti įvertinti dabartinę tvarką tais pačiais Antikorupcinio vertinimo kriterijais: juk ne paslaptis, kad kai kada teatrai (gali būti) suinteresuoti pristatyti savų, ne kviestinių režisierių kūrinius ar teatro vadovo, o ne kito režisieriaus spektaklius. Pagal dabartines nuostatas komisija turėtų žvelgti tik ten, kur kas parašyta, rekomenduota, recenzuota - iš esmės, ko gero, pakaktų padirbėti tik prie stalo, net nevažinėjant po Lietuvą žiūrėti spektaklių. Realiai viskas vyksta kitaip, būdingai mūsų sistemai: komisija pamato gerą darbą, bet jei jis nepristatytas, kreipiamasi į teatrą, kad jis pristatytų, nes anas jų vadovo spektaklis surūdijusio grašio nevertas. Teatras pristato, spektaklis imamas svarstyti.
Kitas variantas - šiemetinis: kai tebegalioja įstatymas, draudžiantis pernykštį laureatą apdovanoti dar trejus metus, komisija sugalvoja naują kategoriją - „geriausio spektaklio", ir darbas gauna apdovanojimą. Bet kad „geriausias spektaklis" anaiptol neadekvatus „geriausiam režisieriui", jau tenka pamiršti. Taip ir čiuožiama slalomu tarp įstatymų.
O ar pats viceministro Staponkaus siūlymas tobulinant šventę perkelti visą komisijos darbą ant Nacionalinio pečių neturėtų būti įvertintas „antikorupciškai" - nes viską rengtų teatras ir jau komisijos nariai tiesiogiai priklausytų nuo jo, lemtų tik organizatorių sąmoningumas? Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Rasida Žygienė tik ir tegalėjo pasiremti tuo pačiu sąmoningumu: „Tikimės, kad Nacionalinio teatro žmonės turėtų būti aukštesnio sąmoningumo lygio". Kodėl statusas turi apibrėžti dirbančių sąmoningumą (valstybiniai, vadinasi, mažiau sąmoningi, net nekalbant apie nevyriausybinius?) - tai jau ministerijai būdinga logika, dorovę ar meno kokybę sukišant po dokumentais. Bet suprantama, kad ministerija negali būti renginių organizatorė (ir, praktika rodo, neįgali), bet kodėl be konkurso tai atiduoti LNDT (kuris galbūt tik šiandien yra „aukštesnio sąmoningumo", o kas bus po penkerių metų?) - klausimas, vertas „antikorupcijos vertinimų".
Ministerija rengia ir dar vieną - Dalios Tamulevičiūtės premijos konkursą, kurį Rasida Žygienė pakrikštijo „Mažaisiais scenos kryžiais". Šįmet konkurso nuostatos pakeistos, ir jai pristatomi bei apdovanojami nebe eskizai, kurie ir būtų paskatinti premijomis, skirtomis pabaigti darbus, bet gatavi spektakliai pagal lietuvių literatūros kūrinius. Beje, nesvarbu, kuriais metais sukurtus. Ir - sprendžiant logiškai iš reikalavimų - tik pagal lietuvių literatūros kūrinius. Vadinasi, pernykštė laureatė Ieva Stundžytė nebūtų buvusi laureate, nes „Antigone (ne mitas)" nėra lietuvių literatūros analuose. Kaip ir bet kurie dabar atsirandantys teatro trupių kūriniai, gimstantys scenose, o ne perskaityti vadovėlyje mokyklos suole ar knygoje ant sofos. Ir jei konkursu skatinama „ugdyti lietuvių literatūros kūrėjų ir teatro tarpusavio ryšius", tai kažin ar skatinama šiuo atveju sceninė (modernioji) kūryba. Ir nors vyriausioji specialistė vėl rėmėsi sąmoningumu ir bendru supratimu, ką pristatyti konkursui, bet kadangi nuostatai leidžia - kodėl nepasiūlyti „Žaldokynės"? Ir pabandykite prieštarauti - pasiskųsime Seimo antikorupcijos komisijai!
