Vėl trenkė kaip iš giedro dangaus - mirė Regimantas Adomaitis. Aktorius, kurio vaidmenų sąrašas, ypač kine, vienas ilgiausių. Jau senokai nebevaidinantis, užsisklendęs savo vienatvėje. Gal paskutinis ryškus jo vaidmuo teatre buvo Georgas Friedrichas Händelis, sykiu su Donato Banionio Johanu Sebastianu Bachu suvaidintas Raimundo Banionio režisuotame spektaklyje „Susitikimas“ (1999) pagal Paulio Barzo pjesę, mezgančią menamą dviejų baroko genijų disputą. Paskutinis ryškus ir Donatui Banioniui, išvedęs į avansceną du didelius senstančius talentus. O kine? Paskutinį amžiaus dešimtmetį ir naujojo amžiaus pradžioje Adomaitis daug filmavosi rusiškuose mažai žinomuose filmuose, tad reikia sugrįžti į laiką, kai jis buvo vienas žymiausių Lietuvos aktorių. Ir, beje, gražiausias tarp vyrų.
Aktoriaus gyvenimo kelias matuojamas jo sukurtais personažais. Vyresnei teatro žiūrovų kartai Regimantas Adomaitis išliks kaip Mindaugas, atkakliai lipdantis Lietuvą iš molio plokščių Henriko Vancevičiaus režisuotoje Justino Marcinkevičiaus dramoje (1969). Tai buvo etapinis ir Akademinio dramos teatro, ir Adomaičio kūrybos spektaklis. Bet buvo ir Mažvydas (1978), Henriko Ibseno Junas Gabrielis Borkmanas (1981). O anksčiau - pamišimo apsėstas Francas Jeano Paulio Sartre´o „Altonos atsiskyrėliuose“ (1968) ir ryškus pirmo plano debiutas Kauno dramos teatro spektaklyje „Pelės ir žmonės“ (1966) pagal garsią Johno Steinbecko novelę, kuriame jis ir Vytautas Tomkus jautriai perteikė po Kaliforniją klaidžiojančių samdinių Džordžo ir kvailelio Lenio draugystę ir gyvenimo dramą, išvedęs abu aktorius į didžiąją sceną. Tai vis Vancevičiaus kurti spektakliai. Bet buvo ir Arthuro Millerio „Kaina“ (1970), Friedricho Dürrenmatto „Vaidinam Strindbergą“ (1974), Sławomiro Mrożeko „Emigrantai“ (1989), režisuoti Irenos Bučienės. Buvo antrasis Mindaugas jos spektaklyje atkastuose Valdovų rūmų griuvėsiuose (1994). Buvo prakilnus Seras garsioje Ronaldo Harwoodo pjesėje „Aprengėjas“ (1996).
Teatre Regimanto Adomaičio vaidybą formavo stipri akademinė Henriko Vancevičiaus mokykla, kine aktoriaus įvaizdį sukūrė Vytauto Žalakevičiaus režisuoti ar sumanyti filmai. Pirmiausia - „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), pakreipęs daugelio lietuvių aktorių likimą, atvėręs jiems kitų Sovietų Sąjungos, kartais ir užsienio studijų duris. Baltijos šalių aktoriai tapo madingi, jie buvo kitokie. Šiame „vyriškame“ filme režisierius subūrė stiprų aktorių ansamblį, šalia jau išbandytų panevėžiečių Broniaus Babkausko, Donato Banionio, Algimanto Masiulio pakvietė „akademikus“ Laimoną Noreiką, Regimantą Adomaitį, Vytautą Tomkų, profesionalu dar netapusį Juozą Budraitį. Adomaičio suvaidintas Donatas iš kitų išsiskiria impulsyvumu, karštais nevaržomais jausmais, už ką ir sumoka gyvybe. Kitoks, santūrus, mažakalbis, viską gniaužiantis savyje jo Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“ (1968), sukurtame pagal Žalakevičiaus scenarijų. Donatas ir Kasparas savaip įrėmina Adomaičio kūrybinį diapazoną, kuriame telpa atvira ir slopinama aistra, bet yra vietos ir savistabai, autoironijai, kartais groteskui.
„Jausmai“ buvo svarbūs Regimantui Adomaičiui ir asmeniniu požiūriu, filmas sujungė jį su būsima žmona, Mortą ir Janę vaidinusia tuomet dar Konservatorijos vokalo studente Eugenija Bajoryte, kurią jam buvo skirta per anksti prarasti. O kūrybine prasme surišo su Kasparo brolį dvynį Andrių kūrusiu Juozu Budraičiu. Vėlesniuose Grikevičiaus filmuose Budraitis ir Adomaitis tapo neišskiriamais ekrano „dvyniais“, kits kitą papildančiais antagonistais. Tai konkuruojantys menininkai Petras ir Povilas „Sadūto tūto“ (1974, scenarijus V. Žalakevičiaus), skirtingus kelius nacių okupacijos metais pasirinkę Gediminas ir Adomas Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976) ekranizacijoje. Kartu, nors ne visai šalia, jie vaidino beveik visuose Grikevičiaus ir Žalakevičiaus filmuose. Kai pastarasis išvažiavo į Maskvą statyti „blokbasterių“ apie Lotynų Amerikos revoliucijas, pasišaukė ir savo mėgstamus aktorius. Filme „Tas saldus žodis - laisvė!“ (1973) Adomaitis suvaidino pagrindinį kilnaus kovotojo Francisko vaidmenį. „Kentauruose“ (1978) jis - Orlandas, dešinioji Donato Banionio Prezidento ranka. Telefilme „Avarija“ (1974) pagal Friedrichą Dürrenmattą aktoriaus vaidmuo kitoks - tai naivokas komersantas Trapsas, įkliuvęs į žiaurų buvusių teisininkų profesinį žaidimą. Matome Adomaitį ir Grikevičiaus miniseriale „Veidas taikinyje“ (1979), ir jo su Žalakevičiumi kurtame filme „Faktas“ (1980) apie Pirčiupių kaimo tragediją, ir išpažintinėje Žalakevičiaus juostoje „Atsiprašau“ (1982).
Iškeltas ant lietuvių aktorių populiarumo bangos Regimantas Adomaitis sykiu su Banioniu ir Budraičiu dalyvavo Grigorijaus Kozincevo filme „Karalius Lyras“ (1970), buvo revoliucionierius Sergejus Lazo to paties pavadinimo moldavų filme (1968), Veimaro respublikos laikų anarchistas Volcas VDR režisieriaus Günterio Reischo juostoje „Wolz“ (1974), jį kvietėsi žinomi rusų režisieriai Rodionas Nachapetovas („Priešai“, 1977), Grigorijus Čiuchrajus („Gyvenimas puikus“, 1979), Nikolajus Gubenka („Iš poilsiautojų gyvenimo“, 1980), ukrainiečių poetinio kino klasikas Jurijus Iljenka („Ruoželis lauko gėlių“, 1979), komedinis aktoriaus talentas atsiskleidė Odesos kino studijos seriale „Trestas, kuris žlugo“ (1982) pagal O. Henry. Lietuvoje filmavosi ir pas Marijoną Giedrį („Vyrų vasara“, 1970; „Amerikoniškoji tragedija“, 1981), Raimondą Vabalą („Akmuo ant akmens“, 1971; „Skrydis per Atlantą“, 1983). Tačiau žiūrovų atminty turbūt labiausiai įstrigo jo Girdvainis Arūno Žebriūno „Velnio nuotakoje“ (1974), kurio obuolmušiai žirgai neša Regimantą Adomaitį kažkur tolyn.
